Ivanas Jakovina | nvua.net
Tiesos.lt kviečia susipažinti su rusų politologo Leonido Radzichovskio interviu ukrainiečių leidiniui „Novoje vremia“, kuriame jis aptaria suaktyvėjusių karo veiksmų Donbase priežastis ir įspėja, jog tolesnė konflikto eskalacija Rusiją gali privesti prie visiškos izoliacijos ir žūties.
Ar smogikų puolimas Donbase galėjo būti pradėtas savarankiškai, be Kremliaus sankcijos, kaip kad apie tai skelbia Rusijos URM?
Manau, jog tai mažai tikėtina. Kelios aplinkybės liudija apie tai, kad tai buvo mažų mažiausiai suderinta, tam buvo duota vienokia ar kitokia sankcija, nebūtinai tiesioginis įsakymas. Pirmiausia: prieš kelias dienas iki šių įvykių pačių aršiausių „rusų patriotų“ tinklalapiuose atsirado įrašų apie tai, jog vadinamasis „Vojentorgas“ (tai yra, RF Gynybos ministerija) privežė daug naujos kovinės technikos, kad „užvošim ukropams į dantis“ ir pan.
Antra: tie veiksmai susilaukė galingo informacinio valstybinės žiniasklaidos palaikymo. Šis karas devyniomis dalimis iš dešimties – informacinis. Pats [Donecko] oro uostas, iš kurio, kaip mes visi suprantame, skrydžiai neįmanomi – tai paprasčiausia niekam nereikalinga plytų krūva, jo strateginė vertė lygi nuliui. Tačiau, nepaisant to, tai dar ir simbolis – lyg „Bresto tvirtovė“ ar „Pavlovo namas Stalingrade“.
Jeigu nebūtų itin galingo informacinio palaikymo, tuomet šaudyti ten būtų apskritai beprasmiška. Šis puolimas – viešųjų ryšių akcija, kurios imtis nebūtų buvę prasmės, jeigu jos kiek įmanoma efektyviai neištiražuotų televizija. Rusijos televizijos kanalai, kaip nesunku spėti, nedirba šiaip sau, vien tam, kad palinksmintų žiūrovus. Jie dirba vykdydami įsakymą. Visas dvidešimt keturias valandas jie, lyg prakeikti, nepaliauja bumbsėti apie Ukrainą. Mes ir vėl visiškai „persikėlėme“ į Ukrainą, visa Maskva ir vėl „gyvena Donecke“…
Ukrainiečių kariškiai ieško žuvusio draugo tankisto kūno. Donecko oro uostas, 2014 m. spalio 19 d. Sergejaus Loiko nuotr.
Na, ir trečia. Putinas buvo pasiūlęs kažkokį taikos planą, po to padidėjo politinis aktyvumas. Girdi, na taip, ten nuolat susišaudoma, bet kuo čia dėtas Putinas, jeigu – kaip mums aiškinama – tai separatistų veikla ir tai jų asmeninės rizikos reikalas? Kodėl Maskva turėtų siūlyti kažkokius globalius planus, kokiu pagrindu?
Šių trijų faktorių derinys, man regis, liudija apie tai, kad visi šie veiksmai vienaip ar kitaip buvo suderinti su Maskva, o galbūt ir tiesiogiai ten patvirtinti.
O kokia šių veiksmų prasmė? Sausio 21-ąją Berlyne turi būti pradėtos eilinės derybos, tad nesuprantama, kam jas žlugdyti prieš pat joms prasidedant?
Aišku, jog tai daroma specialiai, prieš pat prasidedant deryboms, tai – ne šiaip sutapimas. Kam jas žlugdyti – aš nežinau. Čia galima prigalvoti daug visokių atsakymų ir versijų. Žvelgiant DLR ir LLR vadovų akimis – čia viskas aišku. Jiems sėkmingos derybos – tolygu mirčiai. Minsko [taikos susitarimo] protokole jokios DLR ir LLR (vadinamosios Donecko ir Luhansko „liaudies respublikos“ – vert. past.) neįvardintos, ten kalbama apie atskirus Donecko ir Luhansko sričių rajonus, kuriuose įvedama ypatingoji [administracinio] valdymo tvarka. Separatistų interesas suprantamas. Jiems karas – lyg sava motina (pagal rusų patarlę „Кому война, а кому мать родна“, kuri taikoma tiems, kas nieko nepaisydamas, visada ir bet kokiomis aplinkybėmis siekia tik savų interesų ir asmeninės naudos – vert. past.). Jeigu viskas baigtųsi pagal Minsko susitarimus, separatistų vadeivoms nebūtų kas veikti, liktų tik trauktis atgal į Rusiją, sugrįžti prie savo pagrindinio užsiėmimo – automobilių plovimo ar kuo dar jie ten buvo užsiėmę…
Jeigu pasikliautume ta logika, jog puolimas buvo pradėtas sankcionavus Kremliui arba net jam tiesiogiai įsakius, tai kame čia suinteresuotumas? Kam to prireikė Maskvai?
Sunku pasakyti. Paprasčiausias ir naivus atsakymas – Maskva siekia užsitikrinti stiprią poziciją derybose. Plepalų lygmeniu šie žodžiai skamba įtikinamai, tačiau faktiškai tai visiški paistalai. Svarbiausia yra tai, jog niekas iš tikrųjų nežino, kokia yra Rusijos, Putino pozicija. Ar yra koks nors tikslas, kuo jis pasireiškia? Niekas neįstengia suvokti,vardan ko visa tai daroma.
Jeigu Rusija pasirašė Minsko susitarimus, tuomet ji privalo liautis palaikyti separatistus ir pasiekti, kad jų kontroliuojami regionai būtų sugrąžinti į Ukrainos sudėtį. Kaip man atrodo, Rusijai tai yra tiek pat naudinga, kiek nenaudinga Ukrainai. Juk tai – sugriauti regionai, kuriuos [ekonomiškai] labai sunku išlaikyti. Jie – lyg „toksiškas“ aktyvas. Perleisti jį priešininkui – pats tikriausias malonumas. Tai pirmiausia. Antra, tai panašu į „Trojos arklį“. Taip, Putinas daug kuo nuvylė Donbaso gyventojus, tačiau jie, kaip ir anksčiau, neapkenčia Ukrainos, o Vakarų Ukrainos neapkenčia dar labiau. Žodžiu, Donbasas visada liks tarsi savotiška Vandėja – daugiau ar mažiau opoziciškai nusiteikęs regionas. Todėl atrodytų, jog Rusijai būtų naudinga jo atsikratyti, o Ukrainai visiškai nenaudinga jį perimti. Tačiau Ukraina privalo tai padaryti, nes negali atsižadėti teritorinio vientisumo.
Žodžiu, Rusija turėtų būti suinteresuota nutraukti kovos veiksmus, užbaigti derybas ir atsikratyti šios „brangenybės“. O tai reikštų (tai – svarbiausias dalykas, apie ką ne kartą kalbėjo A.Merkel), jog būtų atšauktos pagrindinės sankcijos, įvestos ne už Krymą, o būtent už Donbasą. Pasauliui būtų akivaizdžiai pademonstruoti geranoriški Rusijos ketinimai ir tam tikros pastangos ištrūkti iš ekonominės, politinės ir psichologinės blokados, kurioje ji šiuo metu yra atsidūrusi. „Išdavusi“ Donbasą, Rusija įgytų šansą ne tik ištrūkti iš izoliacijos, bet ir nutraukti absurdišką, beprasmišką, niekam nereikalingą karą. Tačiau Putinas – ir tai visiškai akivaizdu – nusiteikęs priešingai.
Ir to priežastis absoliučiai suprantama. Vienintelis Putiną jaudinantis dalykas – jo reitingas. Finansinės, ekonominės ir kitos problemos subjektyviai jį nelabai jaudina. Be to, jo manymu, šalies situacija yra paini ir pagrindinis problemų šaltinis – ne sankcijos, o kritusios naftos kainos, kurios niekaip neįtakoja situacijos Donbase. Todėl Donbaso „išdavimas“ politine, viešųjų ryšių ir propagandos prasme tik žymiai pablogintų jo asmeninę situaciją.
Kad ir kiek besistengtų televiziniai propagandininkai, faktas [apie Donbaso „išdavimą“] liktų faktu. Putino rinkėjas – paprastas žmogus, jis nusiteikęs matyti akivaizdžius dalykus. Todėl toks žingsnis, nepaisant argumentų ir išaiškinimų, autoriteto Putinui nepridėtų. Štai kodėl jis tam priešinasi.
Tačiau vis tiek lieka nesuprantama, kam prireikė siekti situacijos paaštrėjimo. Na, susirinks ministrai sausio 21-ąją, na, pasišnekės… Juk šis susitikimas neturi jokios direktyvinės reikšmės.
Suprantama, jog Donbaso „išdavimas“ Putinui reikštų jo reitingų smukimą, nes žmonės paprastai nesigilina į detales ir paaiškinimus. Tačiau kodėl prireikė aštrinti situaciją – vis vien lieka neaišku.
Galbūt Putinas nori pasiekti karinę pergalę, pavyzdžiui, „išsikirsti“ kelią į Krymą, priversti Kijevą susitaikyti su nuolaidomis?
Jeigu nuolaidomis vadinsime federacinę Ukrainos sąrangą, tai, kiek aš suprantu, P.Porošenka su tuo niekada nesutiks. Nors negyvenu Kijeve, tačiau situaciją suvokiu maždaug taip: tuo atveju atsirastų eilinis Maidanas, kuris nuverstų Porošenką. Karinis pralaimėjimas ir tokio pobūdžio derybos į priekines pozicijas gali iškelti nacionalistus, kurie sakys, kad aplink vien išdavikai ir priešai ir kad Porošenka dėl savo šokolado fabrikų pardavė Ukrainą… Tuomet vėl rastųsi didžiulis chaosas.
O Putinui tai būtų nauja katastrofa politine prasme, nes tai reikštų, jog Rusija vykdo agresyvų karą siekdama sunaikinti ir suskaldyti stambią Europos valstybę. Panašių „žygdarbių“po Hitlerio laikotarpio Europoje niekas nėra ėmęsis. Tai reikštų galutinę ir negrįžtamą Vakarų ir viso pasaulio obstrukciją Rusijai – tokiems veiksmams niekas, jokia Kinija niekada nepritartų ir už juos neatleistų. Tai būtų jau akivaizdus perlenkimas.
Dalykas tas, kad „koridoriaus į Krymą“ įgyvendinimui prireiktų atvirai vykdyti hitlerinę politiką, ir dar pasitelkus reguliariąją armiją, nes tokią operaciją savarankiškai įvykdyti nesugebėtų jokie separatistų „Biesai“ ir „Motorolos“.
Šių galimų veiksmų pasekmė – visiška izoliacija, spartus ir negrįžtamas NVS (rus. СНГ – Nepriklausomų valstybių sąjunga – vert. past.) krachas. Net Baltarusija džiaugtųsi įstojusi į NATO: jeigu Putinas daro šitai, tuomet jau viskas – vadinasi, daugiau nebeegzistuoja jokios jungtys ir stabdžiai.
Didelis, chaoso lydimas rimtas karas ir užsienio valstybės suskaldymas – tai saldi svajonė tų, kurie save vadina „rusų patriotais“. Tačiau yra nedidelė problema. Sukėlę tokį karą, jie padegtų benzino statinę, ant kurios patys sėdi. Dar sykį pakartosiu: tokia agresija 21 amžiaus Europoje lemtų pačią tikriausią izoliaciją. Ant kortos būtų pastatytas Europos egzistavimas, ir ten jau niekas nebegalvotų, ar jie sušals be rusiškų dujų, ar ne.Tuo tarpu Rusijai pasekmės būtų mirtinos. Nes pasaulis tokių pokštų nesupranta.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas