Tarp Velioniui Monsinjorui Alfonsui Svarinskui skirtų straipsnių jo paties atsiminimais paremta gerb. Daliaus Stanciko publikacija atskleidžia ne vien Velionio reikšmę antisovietinėje rezistencijoje Lietuvoje, bet ir – tai svarbiau – anų metų tikinčiųjų lietuvių reakciją į kaimynų smurtą iki pat to smurto pabaigos.
D. Stanciko publikacija parodo, kas iš tikrųjų aktyviai kovojo prieš Sovietų pavergėjus Lietuvoje, kam visų pirma turi būti dėkinga Lietuvos rezistencija – juk daugelis dabartinių tarsi pagal komandą supagonėjusių (matyt pagal Dugino doktriną) patriotų įnirtingai šmeižia krikščionybę, deda visas pastangas, kad iš tautos atminties išgaruotų organizacinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios vaidmuo (pabrėžkime – Bažnyčia – ne vien kunigai, bet visa tikinčiųjų bendruomenė).
Daugeliui nepatiks toks pasakymas: šiurpu, kad anos bolševikmečio Lietuvos nebeturime. Nebeturime ne todėl, kad išeina anapilin tokio lygio didvyriai kaip Alfonsas Svarinskas, bet todėl, kad pasikeitė patys lietuviai. Aiškėja ir pasikeitimo priežastis: krikščioniško požiūrio į gyvenimą praradimas, faktiškai – krikščionybės Lietuvoje (kaip ir visoje Vakarų Europoje) žlugimas.
Tas krikščioniškas požiūris – anaiptol ne vien išorinis apeiginis religingumas, kurio formaliai laikosi ir mūsų valdžia, tačiau jutimas savo pareigos D-vui gyventi pagal tiesą.
Kodėl taip atsitiko? Ne todėl, kad valdžioje liko tie patys brazauskai su bičkauskais – dar anuo metu patikėta, neva jie „pasikeitė“ „vardan tos Lietuvos“ (beje, čia buvo ir Velionio klaida, nes pasikeisti galima tik vardan D-vo, t.y. Absoliučios Tiesos). O taip atsitiko todėl, kad Lietuva pateko į visų prieš tai smarkiai idealizuotus Vakarus, kurių, pirma, nelabai supratome, antra, kurie ir patys maždaug tuo pačiu metu padarė galutinį vingį į elektroniškai „patobulintą“ orvelinę tikrovę su aukščiausia ateistine Savojo Kailio „vertybe“.
Kaip ir daugeliui senosios kovotojų kartos žmonių, Velioniui buvo itin sunku tai pamatyti ir suprasti. Kunigo akiratis ne tiek politinis, kiek hierarchinis, o prieš akis buvo vis tas pats nesikeičiantis Šventojo Petro sostas. Idealas susikirto su tikrove ir Velionis ėmė atkakliai vadinti persidažiusius niekšelius „komunistais“, nors jie tikrai nebebuvo jokie komunistai. Ne politine prasme (politine prasme rusiško komunizmo pabaigoje politinių komunistų buvo likę tik fanatiniai vienetai, kaip koks nors Suslovas), bet ištikimybės Maskvai prasme.
Tie „komunistai“ – gudrūs beprincipiai niekšeliai prisitaikėliai – paprasčiausiai laiku suprato, kad „dabar Maskva – tai Briuselis“. Ir tiek. O toliau tobulinkim prisitaikymo metodus ir ieškokim landų savo asmeninei karjerai nebe Maskvos, bet Briuselio koridoriuose. Jei Brazauskas dar laviravo vaidindamas draugiškumą buvusiems viršininkams (ir tikriausiai niekad ir neatmetė minties, kad geopolitikai pasikeitus, jie vėl taptų jam viršininkais), tai vėlesni partinių mokyklų auklėtojai „išdavė savo idealus“ viešai, o tai ir nenuostabu: jų ir jų vaikų elitinė ateitis finansiškai priklauso nuo sąskaitų anaiptol ne dvesiančios Maskvos bankuose. Jiems lietuvių tauta kaip buvo „laiminga“, taip ir liks (juo labiau, kad mainais į jų karjeras ir turtus tauta gavo sovietmečiu svajotą galimybę laisvai važiuoti, kur nori, ir ieškoti šiltesnės vietelės tuose pačiuose Vakaruose, kol kas dar ne taip įžūliai diferencijuotuose į vergvaldžius ir elektroninius vergus).
Deja, įtikėjusi teoriniais vakarietiškais „demokratijos idealais“ tauta nesugebėjo suvokti parlamentarizmo esmės ir iki šiol leidžiasi rinkiminio cirko mulkinama net nepastebėdama, kad „atstovaujamojoje demokratijoje“ tarp savęs rungiasi ne abstrakčios partijos, bet valstybės palaikomos „vidinės partijos“, t.y. „tarybos“, kuriose dešimtmečiams yra nusėdę vis tie patys „nepamainomieji“ veikėjai su peteliškėmis ir be jų, iš kurių pagal eilę, rinkėjams patiems pasirašius, išeina vadovauti neva rinkėjų atstovai (iš tikrųjų – atstovai tų, kurie palaiko „vidines partijas“ = politinio sporto komandas su jau beprasmėmis tradicinėmis iškabomis).
Pačiam Velioniui, D-vo, ne žmonių tarnui, šios politologinės plonybės nerūpėjo. Kaip ir daugelis, jis matė tarp vadovaujančių asmenų tuos, kurie kadaise tardė ir rašydavo nuosprendžius jam ir kitiems kovotojams. Todėl jie visi ir tebebuvo jam „komunistai“, t.y. „blogi žmonės“ (plg. dabartinę praktiką vartoti „orveliškai“ praradusius turinį žodelius „fašistai“, „ekstremistai“ = blogi, „demokratai“ = geri).
Sovietmečio pabaigoje pagrindinę energiją skirdamas mokslui, iš kunigų turėjau artimesnį ryšį tik su savo dvasios tėvu mons. Albertu Talačka, o su Velioniu tada nebuvome pažįstami asmeniškai. Tikra pažintis prasidėjo tik 2012 m. pradžioje, kai Monsinjoras atvyko į teismo posėdį Kaune, kuriame buvau teistas „apšmeižęs“ prokurorus Eglės Kusaitės byloje.
Tolesni mūsų susitikimai leido man pamatyti vis didėjantį Monsinjoro nusivylimą ne vien Lietuvos valdžia, bet ir pačių Vakarų raida. Man net atrodo, kad akstiną jam davė amerikiečių istoriko Timothy Snider knygos „Kruvinos žemės“ („Bloodlands“) publikavimas lietuvių kalba. Ši knyga dar laikosi tikėjimo neva nekintamomis „Vakarų vertybėmis“, bet apverčia aukštyn kojom vieną iš „švenčiausių“ vakarietiškų mitų, neva Hitlerio diktatūra buvusi didesnis blogis nei Rusijos bolševizmas.
Šių metų pradžioje pajutau, kad mūsų pažiūros suartėjo: esminė blogio priežastis – ne vien senõs nomenklatūros buvimas valdžioje, bet pačių Vakarų apokaliptinė antikrikščioniška raida. Bandydamas atgaivinti LKBK laikų „samizdatą“, 2013 m. Monsinjoras tarp įprastų dalykų paplatino garsaus JAV pamokslininko Billy Grahamo dukters Annės atsakymą debatuose į klausimą „Kodėl D-vas leido 911 katastrofai įvykti?“. Be abejo, netrukus daug ką paaiškino ir Šventojo Tėvo Pranciškaus 2013 metų lapkričio 28-osios homilija Šv. Mortos namuose, kurioje pirmą kartą istorijoje Bažnyčios vadovas paskelbė, kad visuotinis draudimas viešai garbinti D-vą yra „priartėjusios Pabaigos ženklas“ ir kad sąžinės laisvės pamatas – tikėjimas negali būti laikomas administruojamu „privačiu reikalu“ (apie 10 dienų prieš tai Briuselyje apsilankę Lietuvos vyskupų atstovai padėkojo Europos Sąjungai „už 50 metų darbą vienijant žmoniją“).
Nors ir neilgai man teko asmeniškai pabendrauti su Velioniu, supratau, kad jo „disidentiškumas“ – autentiška krikščioniška pozicija, kuri remiasi D-vo globoje išsaugota gryna sąžine, melo atmetimu, „ištikimybe iki galo“ (Žyd 3, 14) ir neturi nieko bendra su „išmintinga“ niekšų išvada, neva „taip ilgai disidentavo, kad nebemoka gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo kritika griauna valstybę nesuprasdami, kad jų kovos laikas baigėsi ir Lietuva jau laisva“ (tai tokia pat tipiška išdavikiška veidmainystė, kaip ir minėtų valdžios prisitaikėlių – žodžiai apie „laisvę“ ir „nepriklausomybę“ reikalauja kabučių). Tad terminas „nepataisomas“ visai netinka Velioniui jokia „sustabarėjimo“ prasme: iki pat šio laikino gyvenimo pabaigos jis išlaikė jaunatvišką sugebėjimą adekvačiai reaguoti į gyvenimo raidą ir atitinkamai keisti savo vertinimus ir net pažiūras. D-vas neleido mums to pamatyti iki galo, nes, pirma, Monsinjoras niekad neskubėjo, antra (ir tai baisiausia), ar tai mums bepadėtų? Ar dar esame verti?
Trumpai apie autorių: Letas Palmaitis – humanitarinių mokslų daktaras, lingvistas, senosios prūsų kalbos ir kultūros tyrinėtojas.