Tęsiame dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.
Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.
Naujasis tikėjimas ir senoji tradicija
Vyresniosios kartos žmonės dar gali prisiminti sovietinį „mokslinį“ ateizmą, teigusį, neva Evangelijos atsirado ir visa krikščionybė susiformavo anksčiausiai II amžiuje. Evangelijos tikrai perėjo kruopščios atrankos ir kanonizavimo procesą, bet šiandien niekas neabejoja, kad pamatiniai krikščioniški tekstai surašyti jau nuo I a. šeštojo dešimtmečio. Kadangi tai tikėjimo šaltinis, visų pirma teigiantis Izaijo išpranašautą Mesijo Auką, šių tekstų nagrinėjimas reikalauja ypatingo atsargumo remtis tik neginčijamais pirmųjų rankraščių parodymais. Užtat paties krikščioniško tikėjimo raida pakankamai skaidriai atspindėta Apaštalų darbuose ir laiškuose, kurių autentiškumu bei ankstyva data niekas nebeabejoja. Apaštalų darbų autorystė priskiriama evangelistui gydytojui Lukui (plg. Kol 4:14; 2 Tim 4, 11; Fil 1:24), pradėjusiam Darbų aprašymą po šv. Pauliaus nuvykimo į Romą Nerono laikais.
Kaip žinome, Paulius (iki krikšto Saulius, t.y. Šā’ūl), būdamas karštas fariziejų tradicijos šalininkas, iš pradžių persekiojo pirmuosius krikščionis, bet pasiųstas į Damaską, kelyje buvo D-vo apakintas ir atverstas – Viešpats paragino jį apaštalauti pagonims (Apd 22:18–21).
Tie, kurie nėra skaitę Senojo Testamento (ST), vien iš Evangelijų ir pamokslų sunkiai gali suvokti, iš kur atsirado anie „baisūs fariziejai“, o girdėdami, kaip juos smerkė Kristus, nelabai gilinasi į esmę ir paprasčiausiai laiko juos veidmainiais bei blogais žmonėmis. Paulius tad buvo blogas, bet staiga, D-vo valia, tapo geras. Kiti žino, kad fariziejai siejami su Talmudu ir dabartiniu tradiciniu judaizmu, kuris nelaiko JHS Mesiju (Kristumi), vadinasi, jie tuo labiau esantys blogi.
Iš tikrųjų Viešpats smerkė fariziejus už tai, kad jie „tėvų padavimus“, t.y. tradiciją, iškėlė aukščiau už D-vo įsakymus (plg. priekaištus Jam dėl rankų nenuplovimo arba „darbą“ per Šabatą rankomis lukštenant iš varpų grūdus, kad numalšintų alkį). Ar ta tradicija buvo bloga? Kodėl? Kaip ji atsirado?
ST pranašai daugiausia smerkia savo tautą už garbinimą pagoniškų dievybių, „pasiskolintų“ iš aplinkinių tautų per vedybas su jų moterimis. Net Saliamonas (Šelōmō ‘Taikingasis, Fried-rich’) statydavo savo žmonoms pagoniškus altorius, o tai – baisus nusikaltimas D-vui ir Torai (Įstatymui). Todėl savo nelaimes, deportacijas į nelaisvę tauta teisėtai suvokė kaip bausmę už nuodėmes, pirmiausia – už stabmeldystę. Persams nugalėjus babiloniečius, žydai 537 m. pr. Kr. gavo leidimą grįžti iš Babilonijos į Judėją ir atstatyti sugriautą Šventyklą (be Šventyklos negali būti vykdomos įstatyminės aukos, atitinkančios mūsų sakramentus). Kunigui Ezrai atnaujinus Įstatymą – tam, kad stabmeldystė nesikartotų, – buvo sugriežtintas ir tautos atribojimas nuo pagonių: buvo liepta visiems vyrams išsiskirti su žmonomis svetimtautėmis (plg. Ezr 9,10). Nuo to laiko iki Antrosios Šventyklos sugriovimo 70 m. atsirado ir veikė 120 narių Didysis išminčių susirinkimas, iš kurio 70 buvo renkami į Sinedrioną. Didysis susirinkimas sudarė Šventojo Rašto kanoną, tvarkė tautos gyvenimą ir visaip kūrė „aptvarą aplink Įstatymą“, t.y. Įstatymo suvokimo tradiciją, kurios išraiška nuo II a. iki Kr. tapo Mišna (‘Pakartojimas’) – Talmudo su visais jo traktatais pamatas. Taigi „tėvų padavimų“ tikslai buvo neleisti naujų nukrypimų į stabmeldystę. Šis uždavinys pasiekė tikslą – Evangelijoje neberasime ginčų dėl stabmeldystės, o ginčai tarp Kristaus ir fariziejų yra vien dorovinio pobūdžio apie tai, kiek aiškinimų ir tradicijų srityje yra „perlenkta“ pamirštant to ar kito įsakymo esmę ir tikslą. Kristus niekur neneigia Įstatymo, o Jam priskiriamas Šabato nesilaikymas yra nesilaikymas žmogiškosios Šabato traktuotės, bet ne Įsakymo (plg. Mt 24:20!).
Išminčių įvestos taisyklės taip sukomplikavo eilinio tikinčiojo gyvenimą, kad sunku buvo suvokti pačių įsakymų tikslą. Naujomis sąlygomis Įstatymas pasirodė sunkiai vykdomas, jeigu jam neskiriamas visas gyvenimo dėmesys. Iškilo problema: ar gyvenama vardan Įstatymo, ar Įstatymas yra vardan gyvenimo. Nuodėmės liko tos pačios, bet net ir dažnas fariziejus daugiau kalbėjo apie šventumą, nei gyveno taip, kaip kalbėjo. Padėtį sunkino svetima pagonių valdžia. Išvadavimo troškimas apėmė tiek dvasinę, tiek tautinę sferas, sustiprėjo įtampa laukiant Išvaduotojo Mesijo.
Ar susiformavusi institualizuota religinė vadovybė galėjo paneigti pati save pripažindama tokį Mesiją, Kuris padarytų jų veiklos sferą – šventąją tradiciją – beprasmę? Juolab kad Mesijas nė iš tolo nepriklausė „garbingajam“ elitui, o tradicija juk sudaro bet kurios religijos praktinę esmę. Pasaulinė Mesijo reikšmė išvis buvo „už skliaustelių“. Kažin ar prisikėlimu netikinčio sadukėjo Kajafo žodžiai apie Vieno mirtį už visą tautą (Jn 11:49–50) buvo visai nesąmoningi: kaip vyriausiasis kunigas, Jis įstatymiškai paaukojo Mesiją tiksliai pagal Iz 53 pranašystę.
Pagonių apaštalas ir susikirtimai su pirmąja Judėjos Bažnyčia
Tačiau visi tolesni bandymai užgniaužti „pralaimėjimo“ atveju nesuvokiamą iš pradžių nusivylusių ir išsigandusių, o paskui staiga įtikėjusių mokinių užsidegimą bei krikščionybės plitimą nedavė rezultato. Persekiotojas Saulius tapo apaštalu pagonims, o Judėjoje veikė Petras, Jokūbas ir kiti mokiniai. Apaštalų darbai nurodo tūkstančius atverstųjų vien Judėjoje (Apd 2:41, 4:4, 21:20). Tada ir kilo klausimas: ko reikia atverstiems pagonims, ar ir jie turėtų laikytis tų pačių Įstatymo taisyklių, kurių neįstengia laikytis patys žydai? Eretiškai atrodė jau pats apaštalavimas pagonims, o Petrui prireikė net asmeninio apreiškimo, kad suprastų, jog ir kitos tautos yra pašauktos į Išganymą (Apd 10:9–17,28).
Kaip žinome, apaštalų susirinkimas Jeruzalėje nutarė, kad atsivertę pagonys turi tik „susilaikyti nuo aukų stabams, pasmaugtų gyvulių mėsos, kraujo ir ištvirkavimo“ (Apd 15:29).
Kita vertus, Paulius, apaštalaudamas pagonims, patyrė ir romiečių imperinį išdidumą – šie niekino mokytojus žydus: romiečiams atrodė, kad užtenka priimti Kristų ir būsi išganytas su visu savo romėnišku gyvenimu, nėra reikalo kreipti dėmesio į žydus su jų raštais ir pranašystėmis. Todėl laiške jiems Paulius tiek daug pasakoja apie Abraomą, kaip daugelio tėvą, apie įstatymišką nuodėmės suvokimą ir apie pasenusią Įstatymo reikšmę palyginti su Išganytojo Auka, ragindamas ne džiaugtis daugelio žydų atkritimu, bet bijoti (11:21).
Tačiau nors ir jausdamasis pagonių apaštalu, Paulius vis nesusitaiko su mintimi, kad patys žydai neskuba atsiversti (Apd 18:6). Jo karštam būdui sunku suprasti, kodėl pašauktieji delsia nepriimdami akivaizdžių dalykų. Mat pažodžiui tikėta, kad Kristus netruks ateiti, o Paulius nė įsivaizduoti negalėjo, kiek šimtmečių dar prireiks, kad pagoniškos tautos suvoktų Evangeliją (mūsų dienomis daugelis vėl atkrito taip iki galo jos ir nesuvokę). Tuo tarpu abiejų pakraipų žydai (gal ir prisimindami Pauliaus–Ša’ūlio praeitį) žiūri į karštuolį su nepasitikėjimu, ir tai sukelia jam apmaudą, galbūt net ir susierzinimą. Jis jaučiasi tarsi puolamas iš abiejų pusių – tiek atsivertusių pagonių, tiek atsivertusių žydų. Laiškas galatams tiesiog perkrautas užuominų, priekaištų ir kaltinimų: Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų (1:1), Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone [t.y. „nuo manęs“], taip greitai persimetate prie kitos evangelijos […] Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, tebūnie prakeiktas! […] sakau dar kartą: … tebūnie prakeiktas! (1:6,8,9), Aš buvau iš veido nepažįstamas Kristaus Bažnyčioms Judėjoje [= „be reikalo mane tapatinate su žydais!“] (1:22 ne meluoja, bet turbūt painiojasi iš susinervinimo prieštaraudamas Apd 9:26–29 bei savo paties pasakojimams kitur, būtent Apd 22:6–21, 26:9–23, – nepamiškime ir to, kad jo paties žodžiais, jis buvo ligonis, o ne itin draugiški šaltiniai net spėlioja, jog sirgo epilepsija), Paskui po keturiolikos metų vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą (2:1), […] jie nevertė apipjaustyti net ir mano palydovo Tito, kuris buvo graikas (2:3), Tačiau įsibrovėliams, tykojusiems pagrobti mūsų laisvę,…, jiems mes nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis (2: 4,5), O dėl įžymesnių asmenų, tai man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo. Atvirkščiai, jie įsitikino, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiems, kaip Petrui – žydams (2:6,7), Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau, nes jis buvo peiktinas. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis, bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, net Barnabas pasidavė jų veidmainystei (2:11–13).
Tarytum reaguodamas į Pauliaus nekantrumą nesulaukiant staigaus visų žydų atsivertimo, o toliau, matyt, ir į savo paminėjimą nelabai teigiamame kontekste, Petras atsikerta: […] vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų (2 Pet 3:8, Ps 90:4). Nors Paulius čia nėra tiesioginis adresatas, bet kad visą laiką turimas galvoje, matyti iš jo vardo paminėjimo, nei iš šio, nei iš to išnyrančio tokioje „šaunioje“ „rekomendacijoje“: Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimas brolis Paulius pagal jam duotą išmintį [!]; jis taip kalba apie šiuos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai. Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad nedorėlių paklydimo [dėl Pauliaus!] traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės (2 Pet 3:15–17).
Ko būtent reikėtų saugotis, aiškėja iš Petro bendražygio Judėjoje Jokūbo.
Palyginkime „nemokšos ir nesubrendėlio“ Martyno Liuterio „savo pražūčiai“ ekstremistiškai hiperbolizuotą mėgstamiausią Pauliaus mintį dėl nuteisinimo „tik tikėjimu“: Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne D-vui (Rom 4:2), Tam, kuris dirba, atlyginimas laikomas ne malone, o prievole. O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, Kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas. Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam D-vas be darbų įskaito teisumą (Rom 4: 4–6), Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas… Dėl tikėjimo paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais… (Hebr 10:8, 31).
Į tai Jokūbas atkerta: Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors tartų ‘Keliaukite sveiki, sušilkite, prisisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas; jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: ‘Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus’. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. Tu tiki, kad yra vienas D-vas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba (Jok 2:14–19) … Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas aukodamas savo sūnų ant aukuro? Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą … Taip pat ir paleistuvė Rahaba: argi ji ne darbais buvo nuteisinta, kai priėmė pasiuntinius ir kitu keliu juos išleido? (Jok 2:21–22,25).
Nepaisant atrankos proceso kanonizuojant NT, net ir iš to, kas liko „sušukuota“, aiškėja sunkoka Pauliaus situacija tarp žydų ir pagonių bei trintis su Judėjos krikščionimis. Tai akivaizdu ir iš šių žodžių, tartų Pauliui, atvykusiam į Jeruzalę ir atėjusiam pas Jokūbą: Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi nuolat laikosi Įstatymo. Bet jiems prikalbėta apie tave, kad tu mokąs visus žydus, gyvenančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės sakydamas, jog jiems nereikia apipjaustyti vaikų nei laikytis papročių (Apd 21:20–21).
Man gali kas paprieštarauti, kad Šventasis Raštas yra Šventosios Dvasios, bet ne žmogaus darbas, ir dar nurodyti paties Pauliaus žodžius „Visas Raštas yra D-vo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3:16). Ką turi galvoje Paulius? Juk tuo laiku net nebuvo kanoninių Evangelijų, net neminint viso NT. Kažkur esu matęs „išmintingą“ nuorodą į jau minėtą diplomatišką Petro „rekomendaciją“ dėl Pauliaus laiškų (2 Pet 3:15–17) – neva tokia „rekomendacija“ Petras „pripažinęs“ Pauliaus laiškus Šventuoju Raštu??? Ar neaišku, kad Petras perspėja, kad niekas nesiimtų mokyti naujokų iš Pauliaus raštų, o juk Evangelija buvo platinama ne tik kad tarp „nemokšų ir nesubrendėlių“, bet daugiausia tarp visai neišmanančių!
Tačiau svarbu, kad pats Paulius, kad ir kokio prieštaringo charakterio buvęs dėl savo ligos, niekad nebūtų pagalvojęs, neva jo pamokymai yra „Šventasis Raštas“! Tikrai jis nebuvo toks nekuklus. Ką jis turėjo galvoje, puikiausiai aiškėja iš to paties Petro žodžių apaštalų susirinkime, kad nereikia apsunkinti atsiverčiančiųjų iš pagonių: „Mat Mozė kiekviename mieste turi savo skelbėjų, kurie kas šabatą skaito jį sinagogose“ (Apd 15:21), t.y. nereikia jiems kalti į galvas 613 įsakymų, užtenka, kad girdėtų tą Šventąjį Raštą kas šabatą skaitant sinagogose! Štai kaip atsiverčiantieji buvo supažindinami su Šventuoju Raštu, kuris tuo metu buvo suprantamas vien tik kaip Tanachas (Tora, Pranašai ir Raštai), plg. dar Paties Kristaus pasakymą: „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (ir tai net Kalno pamokslo pradžioje, Mt 5, 17), t.y. vadinamajame Senajame Testamente.
Ar tikrai Šventoji Dvasia?
Kita vertus, jei apeliuojame į Šventosios Dvasios autorystę, tai kaip Šventoji Dvasia vieną kartą gali sakyti vieną dalyką, pavyzdžiui:
Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipjaustymo?! Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėti D-vo žodžiai. O jei kai kurie tapo neištikimi? Ar jų neištikimybė panaikins D-vo ištikimybę? Nieku būdu! D-vas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis (Rom 3:1–4), Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, D-vogarbą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis D-vas, šlovingas per amžius. Amen! (Rom 9:3–5), […] mano širdies troškimas ir mano malda D-vui yra už juos – jų išgelbėjimui. Aš jiems liudiju, kad jie turi D-vui uolumo, tačiau šiam trūksta išmanymo (Rom 10:1–2), Tad aš klausiu: ar D-vas atstūmė savo tautą?! Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino genties. D-vas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto yra numatęs. … Tad aš klausiu: ar jie taip suklupo, kad ir pargriūtų? Nieku būdu! Tik per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo Išganymas, kad juos paimtų pavydas. Bet jeigu jų suklupimas reiškia pasaulio praturtinimą, o jų mažas skaičius – pagonių praturtėjimą, tai ką duos jų visuma?! … Jeigu jų atmetimas reiškia pasauliui sutaikymą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių? Jei pirmkepė duona šventa, tai šventa ir tešla. Jei šaknis šventa, tai ir šakos. Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu, laukinis alyvmedis, esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies beri alyvmedžio sulčių dalininku [ar panašu į „pakeitimo teoriją“? – L.P.], tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave … Žiūrint Evangelijos, jie yra D-vo priešai jūsų naudai, bet žiūrint išrinktumo, jie numylėtiniai dėl savųjų protėvių. Juk D-vo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (Rom 11:1–2, 11–12, 15–18, 28–29).
Tačiau kitais atvejais negi Ta Pati Šventoji Dvasia sako visai priešinga? Pavyzdžiui:
Jūs, broliai, tapote sekėjais D-vo bažnyčių Judėjoje [ne žydų? – L.P.], kurios yra Kristuje Jėzuje, nes tą patį iškentėjote nuo savo tautiečių [t.y. nuo pagonių graikų – L.P.], kaip ir jos [Judėjos Bažnyčios – L.P.] nuo žydų, kurie nužudė [ir Judėjos Bažnyčios nužudė? – L.P.] Viešpatį Jėzų ir pranašus, kurie persekioja ir mus. JIE NEPATINKA D-VUI IR YRA VISŲ ŽMONIŲ PRIEŠAI (1 Tes 2:14–15)???
Galbūt pats Paulius blaškosi į priešingas puses ir šitaip parašė eilinį kartą pagautas apmaudo (tuomet kuo čia dėta Šventoji Dvasia?)?
Tačiau aš asmeniškai įtariu, kad čia greičiau eilinis vėlyvas (ir kaip visada, nelogiškas) antisemitinis pašalinio niekšelio įsibrovimas į Pauliaus tekstą (plg., pavyzdžiui, niekšelio įsibrovimą išmetant iš Mk 13:18 žodžius „arba per šabatą“, išlikusius Mt 24:20).
Bus daugiau.
Siūlome prisiminti ir ankstesnes autoriaus publikacijas šia tema:
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [1]: Nikėjiško tikėjimo aibės ir filosofija
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [3]: Kas yra „über alles“
Letas Palmaitis. Nikėja: šventoji misterija
Letas Palmaitis. Nikėja: pirminės Bažnyčios sunaikinimas?
Letas Palmaitis. Nikėja: meilė iš „kitõs avidės“
Letas Palmaitis. Nikėja: religijos ir visuomenės krizė. Šešios išvados