Tęsiame dr. Leto Palmaičio straipsnių ciklą apie antisemitizmo ir ateizmo kilmę bei sąsajas. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją dalį – ČIA, trečiąją – ČIA.
Autorius iš anksto dėkoja specialistams už galimą profesionalią šio rašinio kritiką.
Milano ediktas ir Jokūbo Bažnyčios išdavystė
Staiga 313 m. viskas pasikeitė: krikščionės motinos sūnus imperatorius Konstantinas paskelbė ediktą, kuriuo krikščionims ne tik buvo leista laikytis savo tikėjimo (tai leista jau 311 m. Galerijaus ediktu su sąlyga, kad krikščionys melsis už imperiją ir imperatorių), bet ir buvo paskelbta visų religijų lygybė, t.y. pagoniškoji Romos religija neteko valstybinio statuso.
Dabar įsivaizduokime situaciją Judėjoje, kurios gyventojų daugumą sudarė graikai, pagonys ir krikščionys, o visi krikščionių vyskupai buvo graikai. Prisimindami ankstesnius etninius santykius, pamąstykime, ar tie graikai buvo suinteresuoti grąžinti į šalį ištremtus žydus krikščionis? Pastarųjų tikėjimas jau du šimtmečius buvo išstumtas į imperijos pakraščius ir anapus jų. Jie tęsė Jokūbo Bažnyčios tradiciją laikytis žydams privalomų pamatinių Toros įsakymų (suprantama, ne aukų, nes nebebuvo Šventyklos, niekas neabejojo ir Atperkamąja visuotine Naujosios Sandoros Auka), turėjo savo Evangelijos versiją (tikriausiai – hebrajišką Proto-Matą) ir nesirėmė Pauliaus laiškais pagal 2 Pet 3:15–17 patarimą. Savo žemėje jie būtų buvę tikri konkurentai naujiems vyskupams graikams, kuriems jau „švietė“ perspektyva užimti nustumtųjų pagonių šventikų elito vietą.
Reikėjo žūtbūt sumenkinti žydų krikščionių reikšmę, paskelbti juos „teisėtai nubaustos“ maištininkų tautos dalimi – tai padaryti nebuvo sunku, nes atmintyje dar buvo gyvas per Kvieto karą (115–117) sukilusių prieš imperijos pagonybę ir pagonis žydų kerštas, sunaikinęs gyventojų daugumą bent Kirenaikoje ir Kipre. Tarp žudynių aukų turėjo būti nemažai ir graikų krikščionių prozelitų. Matyt, po to radosi ir antisemitinių krikščioniškų apokrifų (pavyzdžiui, Kirilo Aleksandriečio, 150–215, minimi Pseudo-Barnabo laiškai), o atitinkamai – ir antisemitinių interpoliacijų NT tekstuose (plg. minėtą neva Pauliaus pasakymą, esą žydai „yra visų žmonių priešai“, žr. 1 Tes 2, 14–15). Tad visų aktualiausia dabar tapo taip pasinaudoti imperatoriaus palankumu, kad naujasis ediktas nereikštų jokių pakeitimų žydų atžvilgiu, o visi antižydiški įstatymai išliktų. Tad Konstantino valdymas iš tikrųjų tik pasunkino žydų padėtį imperijoje.
Pats imperatorius buvo pasinėręs į naujos krikščioniškos religijos problemas, bet būdamas vien profesionalus karys, menkai išmanė tikėjimo plonybes. Tuo metu jau vyravo Evangelija paremtas tikėjimas Kristaus D-viškumu, Jo Vienybe su D-vu Tėvu bei D-vo Dvasios veikimu Bažnyčioje, tačiau populiarėjo ir vyskupo Arijo mokymas, neva Mesijo D-viškumas ne preegzistencinis, bet D-vo sukurtas. Pats Konstantinas akivaizdžiai nesusigaudė, kur yra skirtumas (galų gale jis ir apsikrikštijo prieš mirtį pas arijonų vyskupą!), todėl pribrendo reikalas visiems sutarti dėl „tikrojo tikėjimo“ (t.y. filosofinio – tai graikų bruožas, svetimas autentiškam praktiniam semitų pamaldumui). Juk „tikrajam tikėjimui“ turi atstovauti ir „tikrasis elitas“ (ieškodami imperatoriaus paramos filosofuojantys graikų vyskupai, be abejo, jau buvo susiskaldę į atitinkamas „komandas“).
Arijo reikalu 325 m. Nikėjoje (dabar İznik Turkijoje) buvo sušauktas pirmasis Romos Imperijos krikščionių susirinkimas (krikščionims žydams jame niekas neatstovavo), bet graikai įsigudrino įkelti į svarstymus ir Velykų šventimo klausimą, nes antižydiškos politikos mažiau paliestoje rytinėje imperijos dalyje laikytasi dar šv. apaštalo Jono praktikos švęsti nisano 14/15 d. (vengiant sutapatinimo su „maištininkais“, vakarinėje Romos imperijos dalyje jau seniai buvo pereita prie papročio švęsti Velykas pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmosios pilnaties). Arijo mokslas buvo pasmerktas kaip eretinis, tačiau tikėjimo išpažinimas dar nesuformulavo dogminės Švč. Trejybės koncepcijos (dabartinė dalis apie Šv. Dvasią įdėta tik trečiajame, Konstantinopolio susirinkime 381 m.)
Tačiau nė nebandydamas remtis Šventosios Dvasios vadovavimu, imperatorius Konstantinas laiške susirinkimui siūlo remtis savo (?) samprotavimais, kodėl negalima vykdyti D-vo įsakymo švęsti nisano 14/15 d.: … pirmiausiai visiems pasirodė negarbinga, švenčiant šią iškilmingiausią šventę, laikytis papročio žydų, kurie, bjaurūs niekšai! susitepę rankas šlykščiu nusikaltimu, pelnytai apakinti aptemus jų protui. […] atiduodu jūsų išmintingai įžvalgai, kad per uolumą ir maldas, niekaip nebūtų leista išniekinti jūsų proto tyrumo bent kuo nors susiderinant su šių išgamų papročiais […] kad neturėtume nieko bendra su šių mūsų Viešpaties išdavikų ir žudikų darbais.
Kaip matome, naujasis dvasinis elitas pasiekė savo! Pirmą kartą žydų tauta turėjo būti pavadinta Viešpaties žudikais, t.y. D-važudžiais net to paties pirmojo visuotinio krikščionių susirinkimo, kuris priėmė ir oficialų krikščioniško tikėjimo išpažinimą.
Taigi tai ne tik žydų pakeitimo pagonimis Bažnyčioje teorijos pradžia. Kas padėjo imperatoriui parašyti tokį laišką? Ar ne garbingiausią vietą susirinkime gavęs imperatoriaus draugas Eusebijus Kesarietis (Cezarietis), pirmosios Bažnyčios istorijos autorius? Pažvelkime, ką jis rašo toje istorijoje apie pirmąją Bažnyčią bei Jeruzalės sugriovimą. Išvardija 15 žydų vyskupų Jeruzalėje iki jos sugriovimo nepaminėdamas, kad Palestinoje jau būta dešimtys tūkstančių žydų krikščionių. Vėliau jie visi buvo romėnų pagonių išvaryti arba išnaikinti kaip maištininkai, Eusebijus ir mini juos kaip maištininkus, neva gavusius pelnytą bausmę, kaip ir Jeruzalė, pervadinta Aelia Capitolina (Kapitolijaus Jupiterio vardu) (III-7, IV-6).
Tačiau juk maištininkai darė tą patį, ką ir makabėjai, tad kodėl čia taikomas „dvigubas standartas“ (plg. III-10)? Toliau Istorijoje (III, 27) Eusebijus pamini ebionitus, kaip neva velnio suklaidintas dvi žydų sektas: pirmoji neva laikiusi Mesiją paprastu žmogumi, o antroji – Mergelės ir Dvasios Sūnumi, bet ne preegzistavusiu. Tačiau „baisiausia“ kitkas – jie laikosi Toros reikalavimų (t.y. D-vo įsakymų žydams, pavyzdžiui, dėl švenčių šventimo, pavadintų amžinais) ir nepripažįsta Pauliaus laiškų (plg. 2 Pet 3:15–17) – tad kur „erezija“? Kuria prasme, kieno kada paskelbta „erezija“? (žr. ČIA). Eusebijus tad dėsto pirminės Jokūbo Bažnyčios tikėjimą pridėdamas nuo savęs filosofinio pobūdžio dogminius dalykus, kurie Jokūbo Bažnyčiai vargu ar rūpėjo ir kurie tik ėmė formuotis naujoje genčių Bažnyčioje susirinkimų epochoje. Panašu, kad sudaromas įspūdis, neva po Jeruzalės sugriovimo nebeliko ir žydų krikščionių, nes minimos tik kažkokios neaiškios sektos, kurios negali atstovauti jokiai tautai. Kitaip tariant, liko vien „D-vžudžiai“ kartu su tomis ebionitų „sektomis“. Jei taip, peršasi mintis, kad ir anksčiau Judėjos vyskupai vadovavo ne tūkstančiams, bet keliasdešimčiai žydų krikščionių, t.y. išimčiai iš tautos, prie kurios vis dėlto kažkodėl dar priskiriami ir jie, ir Pats Kristus, ir Jo Motina bei apaštalai.
Antisemitų ir „vyresniųjų brolių“ draugystė
Išeina, kad naujai įsteigtoji konstantininė genčių (hebr. gōjīm) Bažnyčia iškilo romėnų išblaškytos pirminės krikščionių Bažnyčios sąskaita ją paneigdama, ištrindama net jos atmintį, kad priskirtų sau jos darbus ir nusikratytų konkurencijos kartu su pranašystes turinčiu ST (neva „panaikintu“). Naujai įsteigtoji Bažnyčia pradėjo nuo visų apskritai žydų keikimo – išimtį daro tik keliasdešimčiai žmonių. Norėdami išpažinti Evangeliją žydai dabar turėjo sutapti su pagonimis, ne pagonys – įeiti į D-vo ir žydų Sandorą. Kitokiu atveju jie liko prakeikti. Ar buvo įmanoma daugiau atstumti žydus nuo krikščionybės nei šitaip iškraipant Evangelijos esmę?
Visai logiškai tęsėsi ir žydų demonizavimas, kuris vėlesniais laikais (pavyzdžiui, kryžiaus žygių epochoje) paskatino šitaip indoktrinuotus tamsius „krikščionis“ griebtis pogromų ir žudynių atimant iš žydų jų turtą, kurį ir patys karaliai periodiškai nusavindavo varinėdami žydus iš vienos Europos šalies į kitą. Dar pridurkime apie tolesnę konstantininės Bažnyčios raidą, palaipsniui atgimstant (Renesansas!) gentims mielai pagonybės atributikai su statuloms ir freskomis. Juk 737 m. Antrasis Nikėjos susirinkimas galutinai įteisino Bažnyčioje atvaizdus, kurie paprastų tikinčiųjų jau buvo suvokiami kaip maldų adresatai pagal senovės dievybes, įsikūnydavusias į atvaizdus, nes ir tie šventieji atvaizdai (kaip matyti iš gausios hagiografijos) net rodydavę įvairius ženklus pakraipydami galvas ar vartaliodami akis. Tad pati idėja, jog kada nors tokią „krikščionybę“ gali priimti savo tradicijoje likusieji žydai, yra ne daugiau nei ligotas kliedesys.
Nereikia tačiau manyti, neva konstantininė Bažnyčia ir visi vėlesni jos atsišakojimai nebuvo išganinga, arba kad po 1000 metų „pirminė tikra krikščionybė“ neva „atsinaujino“ jau rasinio antisemito Liuterio asmenyje. Pagal Paties Kristaus žodžius, Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų (Mt 18:20), Jo asmeninis priėmimas Išganytoju negali nebūti išganingas, tik Bažnyčia tapo priemone individualiam Išganymui vis menkiau veikdama visuomenę, kurioje galų gale ir kapituliuoja prieš mūsų dienomis atgimusią pagonybę. Kita vertus, kai nutraukusi ryšį su šaknimis (Rom 11:16–18) konstantininės Bažnyčios visuma su visais vėlesniais savo atsišakojimais mūsų dienomis sparčiai atkrinta atgal į pagonybę, nėra ko stebėtis dabartiniais buvusiais krikščionimis, kurie pagaliau ir visai atmetė „žydų D-vą“: tai ne mūsų D-vas, mes turime savo dievus! Juk tai tik antisemitinės konstantininės pozicijos loginė pabaiga: keliasdešimt asmenų, „rezervuotų“ naujajai europinei genčių Bažnyčiai, Europai jau visai nebereikalingi.
Peršasi išvada, kad antisemitizmas yra neatsiejamas konstantininės krikščionybės, t.y. visos istorinės krikščionybės, bruožas. To nebegali išgelbėti pavėluoti pogenocidiniai atradimai, kaip Fr. Mussnerio „Traktatas apie žydus“ (Traktat über die Juden, München 1979), po kurio sužavėtas Jonas Paulius II pareiškė: „Mes (krikščionys) esame žydai!“ – net ir palankiausi vyskupai dabar diplomatiškai „pataiso“ šią frazę „Mes esame dvasiniai semitai“ (kurie „semitai“? Gal arabai, gal senovės asirai? O gal D-vo prakeiktieji amalekiečiai?).
Žydas niekada nebūsi, jei patys žydai tavęs nepripažins – atsiprašinėk kad ir 1000 kartų per dieną!
Ir dabartiniai Evangeliją skelbiantys mesijiniai žydai tikrai nenori to pripažinti – užtenka „draugystės“! „Mes esame žydų sąjūdis“, – su irzuliu pasako Tarptautinės mesijinės bendruomenės pirmininkas prof. Josefas Baruchas Šulamas apie tradicinių krikščionių bandymus kurti už žydus mesijines bendruomenes: kadaise išduotai, o dabar atsikuriančiai Jokūbo Bažnyčiai, matyt ir atstovaujančiai tai, kurios nenugalės pragaro vartai, mes nebereikalingi! Mums užtenka savų „modernistų“ ir „tradicionalistų“, vedančių mus plačiu tiesiu keliu…
Kad pats pasakymas „esame žydai“ taip ir liko neįsisąmonintas, aišku iš oficialios Katalikų Bažnyčios perlenkimo į priešingą pusę paskelbus (dabar jau „visos religijos yra geros“, bet anksčiau) tradicinius žydus „vyresniaisiais broliais“, kuriems neva jų judaizmas yra atskiras ir pakankamas Išganymui. Jei net išsižadėsime tikėjimo, kad be Kristaus Bažnyčios nėra Išganymo, vis tiek neaišku, ar tokio teiginio šalininkai suvokia, kad iš Biblijos žinomas Šventyklos judaizmas bei dabartinis tradicinis rabiniškas judaizmas yra skirtingos religijos – pirmosios tiesiog nebėra, nes be Šventyklos nėra ir būti negali privalomų aukojimų kad ir už tas sunkias nuodėmes, už kurias bet kada dar galime nueiti išpažinties! Jei jau broliai, tai gal jaunesnieji: abidvi naujos religijos atsirado beveik vienu metu, tik rabiniškas judaizmas prasidėjo keturis dešimtmečius vėliau, t.y. po Jeruzalės Šventyklos sugriovimo. Kad būtume vyresnieji, turėtume bent nusilenkti atsikuriančiai šv. Jokūbo Bažnyčiai!
Bus daugiau.
Siūlome prisiminti ir ankstesnes autoriaus publikacijas šia tema:
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [1]: Nikėjiško tikėjimo aibės ir filosofija
Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [3]: Kas yra „über alles“
Letas Palmaitis. Nikėja: šventoji misterija
Letas Palmaitis. Nikėja: pirminės Bažnyčios sunaikinimas?
Letas Palmaitis. Nikėja: meilė iš „kitõs avidės“
Letas Palmaitis. Nikėja: religijos ir visuomenės krizė. Šešios išvados
Letas Palmaitis. Antisemitizmo ir ateizmo sąveikos (I)