„Tiesos.lt“ jautriai reaguojant į krikščionybės situaciją dabarties epochoje, drįsčiau įsiterpti dėl jau daug amžių egzistuojančių nesutarimų tarp apaštalinės nikėjiškos krikščionybės ir vėlesnių protestantiškų denominacijų. Skaitytojų komentarai rodo, kad Lietuvoje linkstama sieti krikščionybę su išorinėmis apeiginėmis apraiškomis, o esminiai dalykai dažnai net nežinomi, painiojamasi tarp katalikiškų ir nekatalikiškų požiūrių. Kalbant apie Komuniją, turimas galvoje tik Švč. Sakramentas, bet iš tikrųjų Komunija yra bendrystė JHS Išganomajai Aukai pačia plačiausia krikščionybės esmės prasme.
Jau, rodos, ne kartą esu čia komentavęs, kad per Eucharistiją priimantieji Švč. Sakramentą tuo pačiu viešai paliudija savo gyvenimo Komuniją Atperkamajai Aukai. Sakramentiškai joje dalyvaudami, jie suvienijami Kristaus Kūne Bažnyčioje, o tai yra ypatingas D-vo atsakas, JHS nuopelnais ir Tėvo Galia, į jų didesnį ar menkesnį asmeninį nusikryžiavimą kartu su Išganytoju Golgotoje (plg. Gal 2, 19) už save ir savo artimą (vokiečių kalboje „Kristus“ ir „krikščionis“ yra tas pats žodis: Christ). Todėl eucharistinis Ženklas (Sakramentas) veikia kaip išsipildantis pažadas, bet ne kaip automatinis bilietas į Dangaus Karalystę. Kurie sako, neva krikščionys yra tie, kuriems krikščionybė – tik sakramentinis dalyvavimas sekmadienio Mišiose, bet kitomis dienomis gyvena tarsi pagonys, labai klysta: ir su šamaniškai suprantama formalia išpažintimi, jei neturi bent menkiausios aukojimo pastangõs kasdienybėje, tokie yra mirę ir jų Komunija yra niekinė. Tik realiai pasistengiantys aukotis su Kristumi pačiu gyvenimu gauna Komunijoje vis didėjantį pastiprinimą ir palaimą.
Antra, jei Švč. Sakramentas, kaip ir bet kuris sakramentas, yra Ženklas (KBK 1131), tai ženklas apskritai nėra tapatus tam, ką jis ženklina. Eucharistiniai duona ir vynas yra neatsiejami nuo Išganomoje Golgotos Kančioje JHS aukojamų Kūno ir Kraujo. Šis Ženklas, iš vienos pusės, realiai mistiškai [ne „mitiškai“ – kam D-vas atėmė protą, nesuvokia skirtumo tarp mistiško ir mitiško] neatsiejamas nuo to, ką jis ženklina Kristuje, tačiau kita savo puse šis Ženklas lygiai taip yra neatsiejamas ir nuo priimančio Švč. Sakramentą paaukotos gyvenimo pastangos (didesnės ar menkesnės kartu su Kristumi ir Kristuje aukojamos gyvenimo kančiõs, tam tikro atsižadėjimo vardan Kristaus). Taigi Ženklo esmė – kad jis dvipusis, o todėl ir netapatus vienai pusei – tam, ką ženklina.
Manyčiau, kad dėstomas Švč. Sakramento suvokimas yra klasikinis katalikiškas (t.y. „visuotinis“ Bažnyčios prasme), bet jo traktuotė (aiškinimas) tikrai nėra įprasta „katalikiška“. Juk svarbu pagaliau suprasti, kodėl net pačiõs liturgijos centras įvairių krikščioniškų denominacijų suvokiamas žiauriai skirtingai.
Jei sakome, kad eucharistiniai duona ir vynas tikrai yra JHS Kūnas ir Kraujas, tai Komunijos (bet ne fizikos) prasme tai yra neginčijama tiesa. Jei net ir primityviai kanibališkai suvoktume, tarsi animalistinių kultų pagonys, jog suvalgydami dievybę įgauname jos galias, tai perkeliant šitokį mentalinį primityvizmą į Švč. Sakramentą („suvalgome D-vo gabaliuką“), gautume tą patį rezultatą: suvalgome Kristaus Kūną ir tampame tuo, ką valgome.
Deja, Paskutiniosios Vakarienės žydai šitaip negalėjo suprasti, o tai reiškia, kad ir bet kurie žydai, įtikėję JHS esant Mesiju, niekad šitaip nesuvoks Švč. Sakramento: jiems reikia arba „protestantiško“ primityvizmo (tik „prisiminimas“ arba D-vo Žodžio simbolinis „valgymas“ įsisavinant skaitomą Tekstą), arba gilesnės Ženklo traktuotės. Jei mokiniai būtų supratę Mokytojo žodžius „Mano Kraujas, gerkite“ paraidžiui, jie būtų buvę apstulbinti ir būtų ėmę teirautis, kodėl pasakomi tokie baisūs Įstatymą perbraukiantys žodžiai. Anot Šv. Rašto, kraujyje yra siela, todėl gerti kraują griežtai uždrausta. Tačiau kiek turime ir daug paprastesnių jų nesuvoktų pasakymų, dėl kurių jie klausinėjo Mokytojo, tačiau nėra nė užuominos, kad per Paskutiniąją Vakarienę kas nors bent žodeliu būtų pasiteiravęs dėl tokio negirdėto dalyko. Užtat „graikams“, gerai žinojusiems pagoniškas aukas, jokios problemos nė iš tolo nebuvo ir jokios mintelės, kad tai neįmanoma viso judaizmo kontekste, nė nekilo.
Prie Pesacho stalo buvo valgomas Šventykloje įstatymiškai paaukotas avinėlis, kurio krauju pažymėtas žydų namų duris aplenkė mirties angelas Egipte Išėjimo naktį. Anais savo žodžiais (irgi sukrečiančiais, bet suprantamais) JHS pasakė, kad nuo šiol bus prisimenamas Kitas Avinėlis, Kuris yra amžinąją gyvybę teikianti Duona, nužengusi iš Dangaus: štai jūs valgote šią duoną ne kaip anų avinėlių, bet kaip Mano Kūno Auką.
Taip Mesijas įsteigė Ženklą, susiejusį Jo Kūną su eucharistinės duonos valgytojais. Kas suvalgo tą Ženklą tikėjimu ir gyvenimu dalyvaudamas Jo Aukoje, tas maitinasi Jo Kūno Auka amžinajai gyvybei. Štai kodėl iš trijų Pesacho vyno–duonos dalijimų Viešpats neįprastai pasirinko pirma ne vyną, kaip per kiekvieną šventę, bet praleidęs bent dvi taures, pradėjo nuo Duonos-Kūno. Tai leido mokiniams pagal analogiją suvokti ir dalyvavimą Kraujo Aukoje.
Gyvas kūnas neatsiejamas nuo kraujo, o kraujo aukojimas yra itin įspūdingas: juk Šventykloje kohenai šlakstė aukotojus paaukoto gyvūno krauju kaip žyme, kad už jų nuodėmę paaukota (prisiminkime antisemitams, kaip ir patiems šaukusiems, nesuvokiamą frazę „Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!“ – ačiū Išganytojui: Jo Kraujas tikrai yra ant mūsų ir mūsų vaikų!).
Labai įdomu, kad ši traktuotė nuostabiai pateisina katalikišką Komunijos vienu pavidalu praktiką, kuri formaliai prieštarauja Ženklo tapatinimui su tuo, ką ženklas ženklina! Jei būtina ne dvasinį JHS Kūną ir Kraują valgyti, bet kramtyti fiziologinę JHS MĖSĄ ir gerti fiziologinį JHS Kraują, tai tokiu atveju vien tik Mėsos kramtymas neišgano, nes per Paskutiniąją Vakarienę būta ir Kraujo! Fiziologiškai galima kramtyti ir gerti tik nebegyvus mėsą ir kraują. Tačiau GYVAS kūnas negali būti be gyvo kraujo!
Transsubstanciacija reiškia, kad krikščionys tikrai fiziškai valgo dvasinį Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalu, todėl savo kūnu ir krauju tikrai jungiasi FIZIŠKAI su Kristaus Kūnu ir Krauju, visi kartu paliudydami sudaromą vieną mistinį Kristaus Kūną-Bažnyčią (rizikuodami galėtume prisiminti ir dabar gyvenančio Popiežiaus Benedikto XVI dar „Įvade į krikščionybę“ priimtą de Chardino koncepciją dėl Omegos Taške – viename Kristaus Asmenyje – eschatologiškai sujungtõs visos žmonijos, viso Adomo).
Transsubstanciacija šitai reiškia todėl, kad JHS Galia ji įvyksta per nepertraukiamą apaštalinį rankų uždėjimą nuo pat Paskutiniosios Vakarienės meto. Labai abejoju transsubtsnciacijos galimybe (vadinasi, ir Švč. Sakramento tikrumu) be apaštalinio perimamumo nuo pat Kristaus, arba bent be JHS Mesiju įtikėjusio įstatymino žydų koheno (ne Melchicedeko, bet Aharono tvarka) įsikišimo. Čia neverta ginčytis, nes daugelis protestantų transsubstanciacijos ir netiki…
Tačiau primityvu, naivu ir net atgrasu tikėti, neva krikščionys kanibališkai FIZIOLOGIŠKAI kramto JHS Mėsą… Kūnas yra gyva narių visuma, bet mėsa yra paskersto gyvūno produktas. Esu girdėjęs argumentą, neva graikiškame Mt 26, 26 tekste prasme „valgykite“ yra pavartotas ne veiksmažodis ’εσθίω, bet φάγομαι. Pirma, pastarojo kamienas istoriškai tėra tik būdas supletyviam veiksmažodžio ’εσθίω aoristui sudaryti, o kaip savarankiškas, jis yra NT laikų naujadaras. Antra, graikiškas tekstas juk ne originalas! Polemikai su krikščionimis skirtame rabiniškame Mato Evangelijos tekste, priskiriamame Tudeloje Kastiliojoje XIV / XV a. gyvenusiam Šem-Tovui ben Jicchakui ben Šaprutui, abiem atvejais Mt 26, 26 vartojamas tas pats veiksmažodis „valgyti“: ’kljm [’ōkəlīm] ir ’klw [’ikəlū], o Džordžijos universiteto prof. G. Howardo studija „Hebrew Gospel of Mathiew“ (Part 2, Mercer University Press 1987, Part 1 Text 1995) pagrindžia šio neva atgalinio vertimo iš graikų kalbos teksto kilmę iš mūsų nepasiekusio seniausio hebrajiško Mato originalo! Neliesdamas didelę įrodomąją galią turinčių tekstologinių argumentų, iš savo pusės remiu Howardo išvadą tuo, kad Ben Šapruto tekstas baigiasi be Švč. Trejybės paminėjimo Mt 28, 19 (tokio nėra Eusebijaus rankraščiuose), o vėlyvo vertimo iš graikų kalbos atveju tai būtų visai nesuprantama polemine prasme, nes halachiniams rabinams Švč. Trejybė kaip tik esanti „akivaizdus pagonybės įrodymas“!
Baigdamas priminsiu Pauliaus pastabą 1 Kor 10, 16–21, kad valgantieji D-vui Šventykloje paaukotą maistą darosi aukuro bendrininkais, o valgantieji stabams paaukotą maistą sueina į bendravimą su velniais. Tai papildomai paaiškina pirminį krikščionių (ir visai priešingai – animalistų pagonių) požiūrį į aukojimą. Paulius pabrėžia, kad stabai negyvi, nieko nereiškia. Tačiau juk D-vas Gyvas ir Jis YRA. Tačiau Paulius nerašo, neva valgantieji Šventyklos aukuro auką tampa „D-vo kūnu“, nes ir paaukotas gyvūnas (tarkim, Pesacho avinėlis) juo nepavirsta, o D-vas yra Dvasia. Todėl ir pakeisdamas avinėlį Savo Kūnu Duonos pavidalu, JHS visai neturėjo galvoje fiziologinės transsubstanciacijos, greičiau – tarp Jo ir Jo mokinių atsirandančio Ženklo dvasinę ryšio transsubstanciaciją, juoba kad ir pati Naujoji Sandora dar nebuvo sudaryta Golgotoje.