Mesianizmo terminas, tradicinėje krikščionybėje šimtmečiais sietas su savaip suprantamu „Senuoju Testamentu“, o tradiciniame judaizme – su ateinančiu Mesiju, Davìdo (Dovydo) karalystės „nuo Nilo iki Eufrato“ (Iz 27:12–13) atkūrėju, XX amžiuje, o ypač po žydų genocido (Šoa), patyrė metamorfozę, kurią vengiama pastebėti.
Šoa pirmiausia tapo vienu iš dviejų sukrėtimų tradiciniam rabiniškam judaizmui. Dalis išgyvenusiųjų tautos tragediją patyrė tikėjimo krizę arba suabejojo Pačiu Israelio (Izraelio) D-vu (ryškiausia ir meniškai sukrečianti iliustracija – Šmuelio Bako paveikslai, kuriuos skaitytojai nesunkiai atras internete: Samuel Bak, images) ir nutolo nuo rabiniško judaizmo (atsirado net pasityčiojimų iš Talmudo), arba pavirto pragmatiniais nacionalistais, ieškančiais išsigelbėjimo nuo priešiško pasaulio techniškai ir kariškai moderniausioje valstybėje, kuri pati arba jos piliečiai sugeba laikytis optimalios politikos artimesniuose (tarp sunitų ir šiitų, Turkijos ir kurdų) ar tolimesniuose (nacionalinio išsivadavimo sąjūdžių rėmimai) konfliktuose. Ateizmas, kuris iš esmės yra tipiškai „krikščioniškas“ reiškinys, žydams nebūdingas, o vienoks ar kitoks nukrypimas nuo tikėjimo Kūrėju, Atskiru nuo Jo sukurtojo pasaulio, išsilieja į panteizmą (plg. Kabalą, kaip evoliucionavusios religijos bruožą, arba filosofinį Spinozos panteizmą). Tačiau Šoa sudavė pastebimą smūgį būtent tradiciniam mesianizmui, nes atėjo ne Mesijas, o ši nepaprasta tragedija: gana jau, kad visi istoriniai pretendentai į Mesiją (o tokių būta gana daug, įskaitant, kaip šimtmečiais įprasta suvokti, ir Nazarietį) žlugo. Todėl kadais tokios dažnos svajonės, kad štai ryt pagaliau ateina Mesijas, dingo be pėdsako, užleidę vietą tradicinio rabinizmo spekuliacijoms, nukeliančioms tą Atėjimą į begalinę nežinią (1967 m. atgavus Šventyklos kalną autoritetingiausi Israelio rabinai paskelbė, kad Šventyklos vietą parodys tik Mesijas, todėl kalnas tegu lieka musulmonams, o joks žydas tenedrįsta ten keltis, kad neatsidurtų Šventų Švenčiausioje teritorijoje, į kurią gali įeiti tik vyriausiasis kunigas ir tik kartą per metus! Kitaip tariant, pirma ateis Mesijas, o po to vyriausiasis kunigas, dirbdamas vienas vieną dieną metuose, atstatys svarbiausią Šventyklos dalį, t.y. praktiškai tai niekad neįvyks).
Mesijinis judaizmas pakeičia tradicinį judaizmą ir tradicinę krikščionybę
Kitas po Šoa sukrėtimas – žydų mesijinis judaizmas. Ši nenusiminusi ir netradicinė žydų dalis, netikėtai atsiradusi Israelyje vos tik atsikūrus valstybei, nuolat auganti visame pasaulyje, o dabar, ypač po tradicinės religijos neįgalumo nuo 1967 m., jau siekianti šimtus tūkstančių (vien Israelyje kiekviename mieste!), ėmusi skelbti, kad būtent Nazarietis ir yra žadėtasis Mesijas, nukentėjęs už tautą Golgotoje pagal Izaijo 53 sk. pranašystę ir Danielio 9:26 nurodytą laiką. Tradicinės krikščionybės įtakoje esantys mesijiniai žydai net teigia, kad Šoa – bausmė už Nazariečio atmetimą (nežino, kad pirmoji Bažnyčia sėkmingiausiai plito ne vien visoje Galilėjoje, bet ir Judėjoje, kad „atmetė“ tik sadukėjiška valdžios partija Sinedrione ir kad po trijų karų tarp Romos ir Judėjos mesijiniai žydai, nedalyvavę šiose kovose, atsidūrė visiškoje izoliacijoje ir buvo abiejų pusių išstumti iš šalies į Siriją bei Egiptą). Esminga, tačiau tai, kad tradiciniai rabiniškieji žydai „pražiopsojo“ mesijinio judaizmo plitimą, nes net neprotestavo dėl konkurencinio pavadinimo – tarkim, „mes patys mesijiniai!“ – ne, pavadinimas ramiausiai atiduotas, kapituliuota.
Kas dėl Šoa, greičiausiai tai bausmė būtent tradiciniams krikščionims, atskleidusi ir pasmerkusi antisemitizmo raidą nuo Konstantino 325 m. laiško Nikėjos susirinkimui (kad Velykų negalima švęsti kartu su žydais, „kurie nužudė mūsų Viešpatį“) per Liuterį („Deginti sinagogas! Varyti žydus į priverčiamuosius darbus!“) iki Hitlerio, pabandžiusio pagaliau grąžinti Vokietiją į „germanų tikėjimą“. Viena iš pravoslavų šventųjų, nacių koncentracijos stovykloje savanoriškai pakeitusių pasmerktuosius mirčiai – motina Marija Paryžietė Skobcova taip kalbėjo apie hitlerizmą: „Nėra žydų klausimo, yra krikščionių klausimas: ar nematote, kad kovojama su krikščionybe?“ Hitlerio Trečioji Imperija aiškiai pretendavo į Senovės Romos vaidmenį, tačiau hitlerizmo žlugimas nepanaikino antisemitizmo ir nieko iš esmės nepakeitė: ir šiandien anas Romos–Judėjos karas nėra pasibaigęs: prasidėjęs 66 m., jis tebesitęsia – kaip save dievinančios pagoniškos civilizacijos ir D-vo tautos akistata.
Dabartinis mesijinis judaizmas nėra vienalytis – jam atstovauja, ir tai yra svarbiausia, žydai, išaugę sinagoginėje tradicijoje, todėl laisvi nuo bet kokios nežydų krikščionybės įtakos, bei žydai, kilę daugiausiai iš protestantiškų sektų, t.y. tęsiantys protestantizmą hebrajų kalbos terminais. Mintis, neva Šoa – bausmė už Nukryžiavimą, nėra populiari nei tarp sinagoginės, nei tarp protestantiškos pakraipos mesijinių žydų. Dažniausiai sutinkama nebent su bendra visos tautos atsakomybe už savo dalį, o todėl ir su kalte, bet ne su bausme: pripažinus „bausmę“, logiškai reikės atsisakyti ir nuo paties savojo mesianizmo pagal konstantininės Bažnyčios idėją apie „Įstatymo panaikinimą“, vadinasi, pripažinti „Šventąją Žemę“ tradiciniams krikščionims, t.y. atsisakyti nuo istorinės tėvynės ir savo genetiškai „blogos tautybės“, t.y. susinaikinti (taip kadais žydams patarė Hitlerio dvasinis tėvelis „krikščionis“ Richardas Vagneris: „durch Selbstvernichtung, self-annihilating“) bei įsilieti į konstantininę krikščionybę, kuri ir davė pradžią antisemitizmui. Tačiau žydai „įsiliedavo“ ir ištirpdavo visą laiką, ir tai nesutrukdė Hitleriui „pakratyti“ žydus krikščionis „nearijus“.
Tuo tarpu stipriausia ir viena seniausių tradicinių krikščionybės šakų, Romos katalikiška, šiandien pati atsidūrė prie skilimo ribos, kaip rezultatas visos iki atomizavimo skylančios konstantininės krikščionybės po 325 m. Konstantino laiško sutinkamai su Pr 12:3 žodžiu.
Konstantininės Romos pretenzijos į D-vo Karalystę
Pavadinus žydų tautą Kristaus žudikais, 325 m. nepadaryta jokio paaiškinimo apie jai priklausiusių tūkstančių pirmųjų krikščionių, neminint net Paties Kristaus ir Jo mokinių. Nikėjiškame IV šimtmetyje šios išvarytos apaštalinės Bažnyčios likučių (vadinamųjų „ebionitų“) dar būta diasporoje, bet juos „nurašė“ kaip eretikus, tuo pasisavinant pačias apaštalines ištakas. Romos imperija galėjo pripažinti tarp savo politinių priešų gimusį tikėjimą tik su sąlyga, kad visi žydai bus paskelbti D-važudžiais, o išrinktumas – perėjusiu nuo žydų pas imperijos piliečius. Šitaip imperija susitapatino su D-vo Karalyste, kurioje visos pranašystės tarytum galutinai išsipildo.
Šis susitapatinimas perėjo į naują nežydų Bažnyčią dėl imperijos susiliejimo su nauja religija kaip su savo valstybine struktūra. Struktūra išgyveno pačios imperijos žlugimą nuo barbarų antplūdžio, bet vėliau susiliejo su karolingiškąja Europa kaip popiežiaus–imperatoriaus teokratinė klero ir pasauliečių bažnytinė vienybė, vėlgi žlugusi kartu su viešpataujančios religijos skilimu į vakarinę ir rytinę 1054 m. Prasidėjus popiežių ir karalysčių kovai dėl viršenybės, socialinis krikščionybės uždavinys liko pamirštas, užtat stiprėjo karalysčių kovos tarp savęs už žemes ir turtus. Aišku, kad konstantininei Romos imperijai taip ir nepavyko tapti visai ne jai išpranašauta mesijine karalyste.
Įsigilinus į Biblijos pranašystes irgi aišku, kad kalbama apie istorinį Israelį, bet ne apie kažin kokį „Naująjį“, nebežydišką, neva „pakeitusį“ senąjį. Jei D-vas kalba Pirmuoju Asmeniu, koks Bažnyčios susirinkimas gali tai atšaukti? Ar Šventoji Dvasia atšauks tai, kas D-vo per Ją Pačią pavadinta „amžinuoju įsaku“ tiek dėl aukojimų Šventykloje, tiek dėl kitų iš 613 Toros įsakymų?
Įstatymo „panaikinimas“ ir idealus mesijinis modelis
Apreiškimui patekus pas nežydus ir atitrūkus nuo žydų, pradėta kalbėti apie Įstatymo panaikinimą… nežydams, kuriems Įstatymas niekad ir nebuvo duotas! Kodėl jiems gali būti „panaikinta“ tai, kas niekad neduota? Ne jiems diskutuoti ir apie Kristaus žodžius, kad nė viena raidė iš Įstatymo neišnyks, kol Dangus ir Žemė nepraeis (Mt 5:18). Tie, kuriems Įstatymas neduotas, neturi nieko, kas iš jo išnyktų arba neišnyktų.
Mesijinis paradoksas yra tas, kad nežydams D-vas duoda privilegiją iškart gauti Išganymą vien per Kristaus Auką, Kuri įvykdyta pagal jau žydams duotą Įstatymą už žmogaus (pirmiausia žydo, paskui – graiko) nuodėmes. Jei žydas atsisako žydiškumo, jis patenka į „lengvesnio“ Išganymo sąlygas. Bet atsisakymas nėra natūralus dalykas, nes žydas visų pirma yra tas, kuris gimsta žydu. Suprantama, kad Kristuje nėra nei žydo, nei graiko, kada abudu jau yra D-vo tautoje, kuriai pašaukti žydai ir kurią Kristus išplečia kviesdamas į ją visą žmoniją. Kad patektų į D-vo tautą, nežydas neprivalo tapti žydu, tačiau žydas vis tiek negali būti išganytas be Kristaus vien dėl savo tautinio pašaukimo pasaulinei misijai (kapituliuojanti katalikybė dabar pradėjo kalbą apie kažkokį kitą, be Atpirkėjo, žydų Išganymo kelią, tačiau tai tušti žodžiai jau todėl, kad šitaip kalbantieji paprastai patys visai nesusigaudo, kad rabiniškas judaizmas nėra ana senoji Šventyklos religija, bet yra aną pakeitusi visai kita ir nauja vadinamosios „žodinės Toros“ religija).
Tad pirminės pašauktosios tautos situacija Išganymo atžvilgiu yra žymiai sunkesnė nei atsivertusių nežydų, kuriems jokie aukšti reikalavimai nekeliami. Jie keliami žydams būtent todėl, kad ši tauta ir pašaukta per Mesiją vesti visą pasaulį į Išganymą. Ne be reikalo Golgotoje ant Kryžiaus paaukotas Kūnas, Kuris aprėpia visą Bažnyčią, visuotinai sudabartinančią Golgotos Auką, o todėl išganingą, yra būtent Žmogaus Žydo Kristaus, t.y. kilme – žydų tautos kūnas. Tik Šio Kūno Aukoje kiekvienas nežydas irgi yra žydas, tik toks, kuris nevykdo Įstatymo, reikalingo evangelizuotam žydui ne Išganymui, bet tam, kad išliktų žydu – pirminės pašauktosios tautos nariu!
Čia matome, kaip idealiai Senoji Sandora pratęsiama Naujojoje su ja ne konfliktuojant, bet koegzistuojant: nežydai D-vo tautoje gali būti tik drauge su žydais, tuo tarpu Kristuje žydai išganomi be būtino ryšio su nežydais. Čia prasmė Kristaus žodžių, pasakytų samarietei: „Išganymas iš žydų“ (Jn 4:22).
Tokiu atveju darosi aišku, kodėl Jaakovo vadovauta Judėjos Bažnyčia stropiai laikėsi Įstatymo. Tuo pat metu Paulius drąsiai skelbė, kad po Kristaus Aukos visi kiti aukojimai nebereikalingi, įveldamas į tai „kažką sunkiai suprantamo“, δυσνόητά, ir dar „pagal jam duotą išmintį“, κατὰ τὴν δοθεὶ̃σαν αυ̉τω̣̃ σοφίαν (2 Petro 3:15–16 tiesiog „mirtinas komplimentas“!). Atvykęs pas Jaakovą į Jeruzalę ir Judėjos Bažnyčioje prispirtas, Paulius „pamiršo“ visas savo maksimas ir klusniausiai įvykdęs Įstatymo reikalaujamą apsivalymą paskelbė apie tai Šventykloje (Apd 21:26)! Suprantama, jis žydas, kuriam ir duotas Įstatymas, todėl jis negali būti net ir per Kristų Išganytas be Įstatymo, kol lieka žydas. Pauliaus kalbų painumas ir yra tas, kad nors ir perspėdamas norinčius apsipjaustyti, kad tuomet tie privalės vykdyti visą Įstatymą, šalia to neduoda suprasti, kad apipjaustytieji žydai, nors ir priėmę Kristų, tebeprivalo vykdyti Įstatymą.
Šiandien Pauliaus, kuris pašauktas būtent pagonių apaštalu, painumo pasekmės yra ryškios ir tarp kraštutinių protestantų nežydų, kurie įkvėpti jo žodžių, kad žmogus išganomas vien tikėjimu, tvirtina, neva krikščioniui užtenka vien tikėti, o tada jokios nuodėmės jo nepražudys: girdi, Kristus kartą pasiaukojo ir gana (jokio sudabartinamo Aukos tęstinumo Bažnytiniame Kūne nesą, aleliuja!).
Šv. Jaakovo bendruomenė, priėmusi Kristų, bet vykdžiusi visus Įstatymo reikalavimus, rodė pasauliui idealų Išganymo modelį, kada nežydų bendruomenės neatskiriamos nuo žydų bendruomenės ir plėtojasi pastarosios viduje. Petras būtent ir buvo pašauktas vadovauti tokiai bendrai Bažnyčiai, bet ne konstantininkų sugalvotai antisemitinei nežydų religijai. To nepaneigia faktas, kad Petras tikrai nukankintas Romoje: vykdydamas jam pavestą misiją ir matydamas Pauliaus nesugebėjimą suderinti nežydus su žydais vienoje draugėje bei jau prasidedančią romėnų puikybę paniekinant žydus (Rom 11:17–18), Petras jautėsi įpareigotas taisyti situaciją ir nuvyko pas Paulių į „Babelę“ (1 Petr 5:30 visiems žydams tuo metu jau gerai suprantama „Ezopo kalba“ apie „Babelio paleistuvę“ – Romą), tad abudu ten ir buvo nukankinti Nerono persekiojimų metu.
Šventykla eschatologinėje Jeruzalėje, nusileidusioje iš Dangaus, ir iki tol
Ši Apokaliptinė vizija, būdinga ir rabiniškai tradicijai, kilme susijusi su Pirmosios ir Antrosios Šventyklų sugriovimu. Ezekielio pranašystė nuo 40 sk. smulkiai aprašo tiek būsimą Naująją Šventyklą, tiek atstatytą Jeruzalę, tačiau tokiais vaizdiniais, kurie prašoko realias galimybes atstatant Šventyklą, o todėl ir tradiciniame judaizme aiškinami eschatologiškai. Bet kuriuo atveju ši Šventykla Naujojoje Jeruzalėje susijusi su Sinajaus Sandora ir aukomis. NT Apreiškimas aprašo Naująją Jeruzalę be Šventyklos, t.y. su Šventykla, kuri yra Pats viešpataujantis Kristus. Jis yra ir Avinėlis (Apr 21:22).
Ezekielio aprašymas pasižymi posakiais, gerai pažįstamais iš NT (apipjaustytos širdies, dvylika Naujosios Jeruzalės vartų pagal dvylika Israelio genčių). Kumrane rastas „Šventyklos ritinys“ irgi mini dvylika eschatologinės Jeruzalės vartų. Apokrifų ir pranašysčių vienybė negali būti ignoruojama, bet esminio skirtumo (Šventyklos nebuvimas – buvimas) tarp NT Apreiškimo ir Ezekielio negalima suderinti kitaip nei priėmus milenianizmo koncepciją: Naujoji Jeruzalė nužengs iš Dangaus jau po Teismo, naujojoje žemėje po nauju dangumi: dabartiniai Dangus ir Žemė bus praėję („Viską darau nauja!“). Tada nebebus nei nuodėmės nei mirties, Sandorų laikai pavirs Amžina bendryste su D-vu. Tuomet Ezekielio Šventykla – Tūkstantmetės Karalystės Šventykla, kurioje bus atkurti aukojimai, nes dabartiniai Dangus ir Žemė dar nebus praėję (Mt 5:18). Kaip sakyta, tie aukojimai svarbūs nebe šventųjų teisuolių Išganymui, bet autoritetui pačios žydų tautos, kaip išrinktosios savo misijai tarp kitų tautų. Karaliaus Kristus, Kurio Atpirkimas gelbės dar pasaulyje liksiančius pagonis (per tą tūkstantmetį per kiekviena kasmetinę Palapinių šventę pasaulio gentys trauks į Jeruzalę pagarbinti Vieno D-vo, o „kuri neateis, ji negaus lietaus“, Zch 14:17).