gubernia.pskovregion.org
Rusijos ateitis priklauso nuo to, kuri tautos dalis taps dauguma – taikos tauta ar karo tauta, – šitaip savo straipsnį „Nešaudyk!“ pradeda Pskovo srities parlamento deputatas, partijos „Jabloko“ vietos skyriaus pirmininkas ir laikraščio „Pskovo gubernija“ steigėjas Levas Šlosbergas.
Nešaudyk!
Iliuzija, kad Rusijos-Ukrainos fronte įsigalėjo lyg paliaubos, lyg tyla – išnyko net ir neprasidėjusi. Naujieji metai su savimi atsinešė smarkiai suaktyvėjusius karo veiksmus. Tapo akivaizdu, jog vadinamųjų „sukilėlių“, o iš tikrųjų – į Ukrainą neteisėtai nusiųstų Rusijos padalinių vienintelis tikslas – karo veiksmų teritorijos išplėtimas.
Karo ugnimi nuspręsta užlieti ir Donecko, ir Luhansko sritis, kur kaip tik Kalėdų proga atriedėjo eilinis vadinamasis „humanitarinis konvojus“, kurio gavėjai jau liovėsi slėpti jo dėmėtai žalią turinį. „Vojentorgas“ nusimetė maskuotę. Daugelis buvo psichologiškai pasirengę, jog karinė priešprieša aštrės, tačiau visiems didžiuliu šoku tapo barbariškas ukrainietiško miesto Mariupolio apšaudymas, kur žuvo 30 žmonių, tarp jų – du vaikai, beveik 100 žmonių buvo sužeista, tarp jų 17 – sunkiai. ESBO ekspertai patvirtino: į miesto gyvenamuosius kvartalus šaudyta iš kelių vietovių, kontroliuojamų vadinamųjų „sukilėlių“. Rusijos-Ukrainos fronte žodžio „sukilėliai“ sinonimu tapo žodis „Rusija“. Kitų sinonimų nėra. Mariupolis nubrėžė tą psichologinę ribą, apie kurią sakoma: „paskutinis lašas“. Rusija rusiškais ginklais žudo Ukrainoje taikius gyventojus rusus. Ir visiškai nesirengia to pripažinti. Ir nesirengia sustoti.
Sausio 13-ąją nežinomi asmenys sušaudė keleivinį autobusą su taikiais gyventojais, vykusiais iš Donecko į Mariupolį.
1.
Pasaulyje nėra nieko labiau griaunančio už karą. Griaunančio – visomis žodžio prasmėmis. Žmonėms – sugriauti gyvenimai, sugriauti namai, nusiaubta žemė. Valstybei – sugriauta ekonomika, pakrikę finansai, nusiaubtas biudžetas.
Bauginančiu greičiu karas suniokoja net ekonomiškai stiprias šalis.
Karas Rusijai – su jos pusiau banditiška žaliavų ekonomika, aukščiausiu korupcijos lygiu ir iš tautos atimta valstybe – tai tikro ir spartaus žlugimo kelias.
Karo kelią pasirinko iš esmės vienas žmogus, o sąskaitas apmoka visa šalis – nuo beturčių iki milijardierių. Nemažai jų jau sumokėjo savomis gyvybėmis.
Nepaisant to, būtent tokį „Rusijos visuomenės konsolidacijos“ kelią sau ir savo šaliai pasirinko Vladimiras Putinas. „Apsiausta Rusijos tvirtovė“ pasirengusi kariauti su visu aplinkiniu pasauliu. Jai karas – tai gyvenimas. Taika – tai jos mirtis.
2.
Kuo ilgiau vyksta karas, tuo gilesnės naikinančios žaizdos. Vienų metų karo trukmės pakanka tam, kad būtų sugriauti dešimtmečiais puoselėti ekonominiai pasiekimai.
Vieni Rusijos-Ukrainos karo metai Rusiją nubloškė atgal dviem dešimtmečiais ir šis kritimas tęsiasi. Tačiau tai tik žlugimo pradžia – sprendžiant iš to, kaip reaguoja Rusijos ekonomika. Tolesnės pasekmės – dar gilesnės.
Toliau tęsti karą kad ir vienerius metus Rusijai nepakaks nei jėgų, nei lėšų.
Nepaisant to, viskas metama į karo liepsnos laužą. Biudžeto beveik neliko, nacionalinė valiuta, dar vakar naftos dešimtmečių paauksuota, akyse baigia sumedėti, bankai virto pinigų priešais.
Vladimiras Putinas sustoti neketina.
Pastebėjęs ekonomikos kracho paveikslą (greičiausiai, kažkokiu būdu tą paveikslą ar bent jo dalį jam vis tik parodė), Vladimiras Putinas priėmė paradoksalų sprendimą: sustiprinti, sugriežtinti karo veiksmus, karine jėga galutinai priremti Ukrainą, o sykiu – su ja solidarią Europą bei visą pasaulį. Paimti tai, ką norėjosi paimti nuo pat pradžių: visą rytų ir pietų Ukrainą, ją atkirsti nuo Juodosios jūros, iš užkariautų gabalų sulipdyti arba valstybę-satelitą, arba šį žemės gabalą prijungti prie Rusijos.
Tai ne šiaip siekis „prisiauginti daugiau žemių“ – pirmiausia, tai siekis atkeršyti Ukrainai už viską: už ukrainiečių visuomenės daugumos pasirinktą europinį kelią, už iš valdžios išgrūstą, aukso batonais nupenėtą Janukovyčių, už pirmąją „nemuštų“ žmonių kartą, kuri Ukrainoje, kiek pasikankinusi, vis dėlto išėjo į pasaulį. Jeigu tokia karta išaugs Rusijoje, Putino valdžiai ateis galas.
Atkeršyti Ukrainai – bet kokia kaina. Toji kaina štai jau beveik metus – karas.
Putinas įsitikinęs, jog Rusijos visuomenė palaikys jo norą keršyti Ukrainai. Jis įsitikinęs, kad jo liaudis pasirengusi už jo politiką mokėti bet kokią kainą. Taip pat ir gyvybės kainą.
Vladimiras Putinas išugdė Rusijoje karo žmones.
Karo žmonės tokią kainą sumokėti pasirengę.
Ir štai pirmąsyk nuo Rusijos-Ukrainos karo pradžios 2015 metų pradžioje į Rusijos-Ukrainos karo frontą pradėta masiškai siųsti kareivius – šauktinius. To priežastis paprasta: galimybė verbuoti į armiją pagal kontraktus Rusijoje nepasiteisina, netgi neturtas nepriverčia žmonių imtis šitokio darbo, kurį greičiau nei pinigus gali tekti išmainyti į gyvybę.
Ir – atgrasiausias dalykas – pagrindiniu šio darbo tikslu tapo naikinti tautą, kuri – tarp broliškų tautų – visuomet būdavo pirmoje vietoje.
Dabar šią brolišką tautą Rusijos žmonės verčiami vertinti kaip pirmąjį ir pikčiausią Rusijos priešą.
Vladimiro Putino vis tai nė kiek netrikdo.
Karo reikmėms jis skuba suspėti išleisti žmonių pinigus – kol jie dar visiškai neišsibaigė – ir šiame nepaskelbtame kare tapti šlovingu nugalėtoju.
O tada – jis tuo įsitikinęs – nugalėtojai neteisiami, teisiami tik pralaimėjusieji.
Karo žmonės sveikina karo prezidentą.
3.
Tačiau už ekonominę griūtį žymiai baisesnis karo sugriovimas – visuomenės moralės pakrikimas.
Nuo SSSR pabaigos laikotarpio Rusijos visuomenė nepatyrė tokios baisios moralinės būklės, kokia ji tapo dabar. Šiandien Rusija – tai šalis, idealiai pasirengusi fašizmui.
Fašizmas – kuomet milijonai žmonių jaučiasi laimingi skleisdami neapykantą, kuomet gyventojų nuotaikose įsigali priešiškumas, kuomet kitokia nuomonė tampa valstybiniu nusikaltimu.
Fašizmas – tai metas, kada valstybė užaugina karo tautą.
Propagandos ministerija, kuria iš esmės tapo visa valstybinė Rusijos valdžia, į savo pelkę įtraukė tokią milžinišką gyventojų dalį, jog šiandien galima su giliu sielvartu pasakyti: karo žmonės Rusijoje nugalėjo taikos žmones.
Rusijos visuomenei gali tekti sumokėti brangią kainą – ir materialine, ir dvasine prasme.
Seniai Rusijoje neskaityti Niurnbergo proceso dokumentai istorinėje visuomenės atmintyje dažniausiai suvokiami kaip tarptautinis teismas, nuteisęs karo nusikaltėlius, betarpiškai vadovavusius pasibaisėtiniems kraujo praliejimo veiksmams.
Tačiau Niurnbergo procese buvo taip pat nagrinėjamos ir aplinkybės bei priežastys, leidusios atsirasti fašistinei valstybei, sugebėjusiai apkvailinti visą tautą – apsišvietusią ir darbščią tautą pačiame Europos centre, tautą, dovanojusių pasauliui didžių mokslininkų, poetų, kompozitorių, dailininkų, architektų.
Niurnbergo procese paaiškėjo, jog net ir ši didi mokslo ir kultūros tauta neišsiugdė imuniteto prieš fašizmą. Lyg nesustabdomai plintantis gaisras, fašizmas Vokietijoje sunaikino visuomenės moralę. Ir tuomet ši tauta ėmė trokšti kitų tautų mirties.
Amžiais puoselėta kultūra nuo fašizmo neišgelbėjo. Karo tautai kultūros nereikia.
Šio neapykantos laužo malkomis tampa melas. Visaapimantis valstybinis melas. Knygomis kūrenami laužai šį melą nušvietė amžiams.
4.
Rusijos valstybė išugdė karo tautą.
Kareivis, galėjęs atsisakyti vykti į Rusijos-Ukrainos karą, tačiau to neatsisakęs ir nuvykęs žudyti brolių – tai karo tauta.
Tėvai, pritarę tam, jog jų sūnus kariautų Rusijos-Ukrainos fronte ir žudytų brolius, – tai karo tauta.
Politikas, meluojantis apie tai, jog Rusijos armija nedalyvauja karo veiksmuose Ukrainoje, – tai karo tauta.
Žurnalistas, kurstantis neapykantą Ukrainai ir jos gyventojams, meluojantis apie įvykius Rusijoje ir pasaulyje, – tai karo tauta.
Žmogus, besidžiaugiantis sugriovimais ir mirtimis Ukrainos miestų gatvėse, – tai karo tauta.
Tapti karo tauta labai lengva.
Reikia nekęsti labiau negu mylėti. Reikia kaimynui linkėti ne gėrio, o suirutės. Reikia būti įsitikinusiam, kad Tėvynės didybė – tai kitų tautų pažeminimas. Ir pajusti džiaugsmą, jog dalyvauji tame pažeminime.
Karo tauta sugeba sunaikinti savo Tėvynę. Todėl, kad neapykanta ir melas sugriauna bet kokią valstybę, bet kokią visuomenę.
5.
Rusijos valstybė sparčiai rieda link savojo Niurnbergo proceso. Per karo laukus.
Šis riedėjimas vyksta kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Jį labai sunku sustabdyti – kaip kad sunku sustabdyti įsibėgėjusį, nuo kalno lekiantį traukinį. Tuo tarpu mašinistas gaisro atšvaitų nutviekstu veidu į išprotėjusio garvežio pakurą sviedžia paskutinius anglies gabalus. Ir žmonių gyvybes.
Šiandien Rusijoje yra labai nedaug žmonių, kurie stengtųsi sustabdyti šią beprotybę, o iš tiesų – sustabdyti artėjančią katastrofą.
Ar įmanoma apskritai sustabdyti kritimą į prarają?
Tai – klausimas taikos žmonėms, kurių Rusijoje yra, tačiau kiekybiškai jų žymiai mažiau negu karo žmonių.
Tam kad išsigelbėtų, Rusijai reikia daugiau taikos žmonių.
Tam, kad išsigelbėtų, taikos žmonės privalo netylėti.
Nevalia leisti žmonėms pasilikti karo lauke.
Nevalia kurstyti karo ugnį.
Taikos žmonės sugebės išgelbėti Tėvynę.
Pasitelkę Meilę. Pagarbą. Gerumą. Balsą. Taiką.
Tam, kad išgelbėtume Rusiją dabar, būtina sustabdyti karą.
Kuomet pasibaigs pinigai, pasibaigs ir patrankos. Tačiau tai dar nebus taika.
Kuomet bus sunaikintas valstybinis melas ir kai išseks žmogiškoji neapykanta, tik tuomet pasibaigs karas.
Rusijos-Ukrainos karas pasibaigs tada, kai kareiviai atsisakys kariauti.
Jie nenori kariauti ir dabar, tačiau kariauja, žudo, nes yra silpni ir dar negirdėti pakankamai stiprių balsų, reikalaujančių taikos.
Karo tauta Rusijoje auga, o taikos tauta Rusijoje tyli.
Karo lauke kareivis visuomet išgirs taikos balsą.
Nes jis nori gyventi.
Negalima tylėti.
6.
Nešaudyk!
Šį kvietimą turi išgirsti Rusijos kareivis, išgintas į Rusijos-Ukrainos karo frontą.
Nešaudyk!
Šiai maldai dvasininkas turi kiekvieną dieną kviesti savo parapijiečius.
Nešaudyk!
Šis kvietimas turi tapti matomas visuose gyvuose laikraščiuose, žurnaluose, interneto leidiniuose, televizijos ir radijo studijose.
Nešaudyk!
Šį kvietimą turi išmokti žmogus, pasirinkęs politiko kelią.
Nešaudyk!
Šį kvietimą kiekvienas taikos žmogus turi išsakyti kiekvienam karo žmogui.
Nešaudyk!
Su tokiu plakatu būtina išeiti į gatves ir aikštes.
Taikos žmonės! Šviesūs taikos žmonės! Prašau – netylėkite. Jūsų tylėjimas žudo gyvuosius ir gausina mirusiųjų pasaulį.
Nereikia veržtis ten, kur zvimbia kulkos. Reikia netylėti apie karą. Reikia reikalauti taikos.
Taikos žmonės, išeikite į šviesą.
Karo žudoma šalis laukia jūsų balso.
Nešaudyk!
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas