lidzita.popo.lt
Atsižvelgiant į tai, kad kuo daugiau metų praeina nuo sovietmečio, tuo jis baisiau perteikiamas jo nemačiusiai kartai, įtariu, kad dar po 50 metų pasakosim anūkams, kaip žmonės sovietmečiu marinavo ir valgė kūdikius.
Na, o jei kas nors išdrįs pasakyti, kad to nebuvo, tai koks nors partinis, t.y. visuomeninis judėjimas apkaltins kolaboravimu su Rusija ir nuteis. Na, į kalėjimą gal ir nepasodins, bet ganantuotai viešai išjuoks, iš darbo išmes ir įrašys į visuomenės atstumtųjų kastą, kuriai priklausantieji negali gauti jokio „teisingo“ darbo.
Nes vis sparčiau ir sparčiau judama į tai.
Ir būtent tų „laisvės“ dvasios nešėjų pastangomis, kurie suraukę savo piktus snukučius porina, kaip buvo baisu sovietmečiu. Kaip niekas neturėjo išmaniųjų telefonų, ofisų ir – blogiausia – o mama! – blogiausia buvo tai, kad… nebuvo žodžio laisvės. Žmonės bijojo. Žmones metė iš darbo už nuomonę. Žmones persekiojo.
Ir jei koks nors parazitas išdrįs pasakyti, kad buvo kitaip arba išvis išdrįs ką nors pasakyti, padarykime jam kaip sovietmečiu – viešai užpulkime (liaudies teismai), išmeskime iš darbo, priveskime iki depresijos ir tada plokime, kad va – dabar tai jau tikrai laisvoje valstybėje gyvename. Tokioje, kurioje gerbiama žodžio laisvė, kurioje žmogus gali rinktis, ką jam mąstyti ar jausti.
Apie ką aš čia?
Nutiko valstybėje toks „kriminalas“, kad kažkokia mokytoja pastatė kažkokį neva sovietinį ar ne sovietinį spektaklį. Iš principo niekas ir nesigilino, apie ką tas spektaklis ar kokia jo pagrindinė mintis, bet visi iš karto puolė reikalauti bausmių, draudimų.
Garsios žurnalistės viešai stebėjosi, kaip valstybė „praleido“ tokį spektaklį. Kodėl koks nors Kultūros komitetas išdavė leidimą statyti tokį spektaklį. Kodėl partija nepatvarkė, kad tokio spektaklio statyti negalima ir t.t., ir pan.
Visokie „visuomenininkai“ kreipėsi į policiją, VSD, politikus reikalaudami pasiaiškinti, kaip laisvoje (įsiklausykite – LAISVOJE!) Lietuvoje galėjo įvykti toks kriminalas. Žmonės siekė, kad kaltieji būtų nubausti: mokytoją – išmesti iš darbo, vaikus – įrašyti į VSD nepatikimų žmonių sąrašus ir t.t., ir pan.
Kultūros ministrė pakomentavo, kad spektaklis yra prastas skonis ir kad juo turėtų susidomėti kompetentingos institucijos. Tikiuosi, kad tos institucijos jau išsikvietė mokinius į apklausą. O gal ir jų tėvus? Galbūt netgi nusiuntė tėvų darbovietėms raštus, kad jie augina pavojingus visuomenei elementus?
Bet kokiu atveju tie mokiniai jau gavo pirmąją rimtą gyvenimo pamoką – jei elgsiesi nepopuliariai, turėsi labai daug problemų. Būtų, prisidengdami liberalizmu, kokią direktorę iš mokyklos išėdę, tai būtų paskelbti herojais, apie juos parodytų Tapino TV ir tie patys visuomenininkai postringautų, kaip vaikai „padarė tvarką“.
Nes yra tvarkų, kurias galima daryti. Ir yra tvarkų, kurių negalima daryti. Vilniečiai gudresni – anksčiau tą suprato. Ignalinos jaunimas ne toks galvotas, manė, kad laisva Lietuva, laisva meninė raiška. O še tau, boba, devintinės – tuoj VSD su antrankiais į klases ateis.
Laisvoje Lietuvoje.
Tiems „laisvės“ nešėjams, kurie mano, kad epizodas iš sovietmečio reiškia sovietmečio propagavimą, pranešu, kad mokykloje esu režisavusi ir stačiusi spektaklį apie vergiją.
Raskite jo ištrauką ir užsiundykite VSD, kad aš propaguoju vergiją. Būtinai tai padarykite, nes, matyt, tik ėsdami kitus žmones dėl savo neadekvačių sovietinių fobijų, kurios kyla iš to, kad jūsų pačių galvose – sovietmetis, jaučiate kokį nors pasitenkinimą savo varganais, neapykantos kupinais gyvenimais, kurių vienintelis tikslas ir prasmė – įsiteikti teisingiems ponams, kad gautumėte teisingas pajamas už teisingą propagandą.
Sveikinu Jūsų pastangas sugrąžinti į Lietuvą visuotinę cenzūrą ir persekiojimus už meną. Sveikinu tai, kad sugadinote vaikams ir jų mokytojai Kalėdas. Sveikinu, kad patys tempiate Lietuvą atgal į sovietmetį ir klykiate, jog kažkas kitas tai daro.
Sveikinu jus už tai, kad jūsų dėka parduotų balsų normaliems žmonėms gyventi Lietuvoje vis sunkiau, dėl ko vis daugiau žmonių, iš tiesų mylinčių laisvę, palieka Lietuvą.
Sveikinu Jus, niekšai, su artėjančiomis šventėmis. Palinkėsiu apynasrių ir grandinių, kuriuos taip „geranoriškai“ bandote uždėti kitiems.
Šaltinis: lidzita.popo.lt