„Problema – ne amžius“. „Problema – ne pardavimo laikas“. „Problema – ne pardavimo vieta“. „Problema – ne alkoholis“.
Paskutiniu metu visa viešoji erdvė tiesiog įsiaudrinusi nuo aptarimo, kaip esą vis dėlto gerai… gerti. Ir kaip blogai, kad Veryga tai draudžia.
Ilgą laiką sąmoningai nekomentavau šios beprotybės. Tylėjau ir laukiau, kuo viskas baigsis.
Tačiau pabaigos nematyti.
Spėju, Prezidentė vetuos įstatymo pataisas ir užsidirbs naujų populizmo taškų. Spėju, Seimui neužteks valios „numušti“ Prezidentės veto. Spėju, bandymas išblaivinti tautą baigsis nė neprasidėjęs.
Nes nieko tauta taip nebijo kaip išblaivėti.
Ji noriai postringauja apie prancūzus, italus ar ispanus ir apie jų kasdienius vyno gėrimo ritualus, tačiau pamiršta, kaip šie „ritualai“ atrodo Lietuvoje.
Pamiršta visus tuos partrenktus žmones, girtiems vairuotojams nespėjus sustabdyti automobilio, į šulinius sumestus ar negyvai uždaužytus vaikus, eilinius alkoholikus, šlapiais šakumais, kurių pilnos tarpuvartės.
Pamiršta girtus jaunuolius, daužančius niekuo dėtus praeivius. Girtas motinas, kurios neišblaivėja net gimdydamos. Kūdikius, gimstančius su vaisiaus alkoholizmo sindromu.
Visi tie postringautojai apie „krikščionybės dedamąją“ ar „europietišką kultūrą“ labai sėkmingai nutyli faktą, kaip atrodo lietuviška alkoholizmo kultūra, už kurią jie išties ir kovoja.
Lietuva netaps nei Ispanija, nei Prancūzija. Tie, kas vaikšto šlapiais klynais, ir toliau vaikščios šlapiais klynais. Tie, kur primaukę, namuose daužo žmoną, ir toliau daužys žmoną.
O įkaušę valdininkai darbo vietose laidys nešvankius anekdotus.
Niekas nesikeis, nes ši tauta niekam nerūpi. Nes ši tauta nemyli pati savęs. Nes tūlas tautietis, turėdamas priklausomybę, kurios pats nepripažįsta, iki kraujo gins alkoholio pramonės pelną, tačiau neis ginti mušamos kaimynės, kuri daužoma, nes jos vyras yra lojalus alkoholio pramonės rėmėjas.
Tūlas tautietis noriai postringaus apie „laisvę“ ar „teisę išgerti“, tačiau neišdrįs pasipriešinti neteisingoms darbo sąlygoms arba nepagarbiam elgesiui kokioje nors biurokratinėje irštvoje.
Didžiausias alkoholio paradoksas yra tas, kad jis, būdamas problema, tuo pačiu yra „sprendimas“.
Daugumai tų, kurie be alkoholio būtų priversti galvoti, alkoholis padeda negalvoti.
Ir absoliuti dauguma tų, kurie to nedaro pagal užsakymą, kaip koks nors „rokenrolistas“, iš tiesų gina ne teisę gerti, o teisę… užsimiršti. Nes kasdienybė per sunki, kad ją suvoktum.
Vis dažniau girdžiu sakant, kad jei žmonės negertų, tai jie… Vartotų narkotikus. Arba žudytųsi. Ir baisu suvokti, jog tuose teiginiuose esama pagrįstumo.
Visuomenė, lavinama kaip avių banda, kuriai galima tik pritariamai bliaubti, bet kategoriškai draudžiama ką nors spręsti ar juolab kam nors priešintis, būti laiminga tegali… apsvaigusi. Nesuvokdama savo paties neįgalumo ir egzistencijos beprasmiškumo.
Liūdna, kad tipiškam lietuviui (ir tipiškam europiečiui, beje) valios užtenka tik pabėgti nuo problemų, o ne bandyti jas spręsti.
Ir išties. Problema – ne alkoholis. Problema yra žmogaus ydos, skatinančios jį vartoti alkoholį, – baikštumas, godumas, kvailumas, lengvabūdiškumas, bevališkumas ir daugybė kitų.
Fiziškai ir psichologiškai sveikam žmogui alkoholio nereikia. Nei taurės, nei dviejų. Nei ryte, nei vakare. Nei per vestuves, nei per laidotuves.
Toks žmogus nesijaudina dėl to, kur, kada ar už kiek parduodama tai, ko jam nereikia.
Ir šia prasme labai liūdna matyti, kokia didelė visuomenės dalis nėra sveika, nes jai baisiausiai skaudu bent mažiausias ribojimas apsikvaišinti. Tarkim, kaip pavyzdys pateikiamos vestuvės.
Kaip suprantu, dažnai motinai reikšmingiausia vestuvių ceremonijos akimirka yra… šampano taurės. Tai dabar jos kaip pasiutusios aiškina, kaip blogai, jei jų devyniolikmetis sugalvos vesti, bet negalės per vestuves įkalti.
Vienas tų dalykų, kurių nuoširdžiai nenoriu matyti, yra apsvaigę mano pačios vaikai. Nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Tai nereiškia, kad auklėsiu juos abstinentais, bet tai reiškia, kad kaskart suksiu akis į šalį, jei matysiu juos geriančius. Ir kaskart galvosiu, kad liūdna, jog jie tai daro.
Bet štai… Kitos moterys, regis, savo atžalos aštuonioliktojo gimtadienio laukia tik tam, kad išvystų legaliai pakeliant vyno taurę (nes nelegaliai greičiausiai pakels anksčiau).
Pasirodo, kad Lietuvoje legaliai išgerti pirmąją taurę vyno yra taip pat reikšminga kaip, pavyzdžiui, įstoti į aukštąją mokyklą ar susilaukti pirmojo vaiko. Tauta nusivylusi, jog šis didis įvykis įvyks tik dvidešimties, o ne aštuoniolikos, kaip iki šiol buvo įprasta.
Dar dvejus metus reikės gerti tarpuvartėse su draugais, kol galėsi kaip suaugęs susėsti su tėvais prie stalo ir palinkėjęs jiems į sveikatą išdidžiai užsiversti šnapso stopkę. Dar dveji metai, kol galėsi legaliai raugėti rūgštele gimdytojams į veidą arba skųstis pagiriomis.
Dar dveji metai, kol reikės mamai meluoti, kad skrandį supykino nuo blogo maisto.
Ne, iš tikrųjų tipiškas lietuvis visai nenori tokio gyvenimo. Jam nuo akstyviausių dienų yra žinoma, kad jis tik svečias savo tėvynėje ir greičiausiai išvyks iškart, kai tik gaus geresnį pasiūlymą kur nors Ispanijoje ar Anglijoje. Jam nuo ankstyviausių dienų yra žinoma, kad žmogus šioje valstybėje vertinamas kaip darbo vienetas, mokesčių mokėtojas, galų gale, pašalpų gavėjas, bet tikrai ne kaip asmenybė ir ne kaip kūrėjas.
Jam yra žinoma, kad geriausia, ką jis gali sukurti, tai… geras tūsas su draugais ir jų vėmalais aplink klozetą.
Už tą galimybių maksimumą visi ir kovoja.
Išskyrus žinoma „rokenrolistus“, kuriems už jų pastangas sumokėjo.