Šio rašinio nebūtų, jei komentatoriai http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/netolerantiska-kovo-11-oji.htm „Netolerantiška kovo 11-oji?“ neįžvelgtų autoriaus breivikiškumo.
Todėl nusprendžiau tolerantiškajam jaunimėliui priminti netolimą mūsų valstybės istorijos epizodą, kai 1998 vasario 15 dieną, 80-ųjų Nepriklausomybės Lietuvoje paskelbimo metinių išvakarėse, buvo iššaudytas visas Draučių kaimas.
Lenkas Leonardas Zavistonovičius, ginkluotas dviem šautuvais, ėjo iš kiemo į kiemą, iš namo į namą ir žudė Nepriklausomybės dienos šventimui besiruošiančius kaimynus bei pas juos atvykusius giminaičius. Jonas ir Marijona Bareikos, Leonardas Garbutavičius, Jadvyga Vrubliauskienė, jos sūnus Vytautas Vrubliauskas, duktė Zofija Vrubliauskaitė, Vanda Raudeliūnienė, jos duktė Dalia Kalibatienė – nuo lietuviškojo Breiviko rankos krito dirbdami paprastus buities darbus, nesisaugoję ir nesitikėję kaimyno agresijos… Abiturientas Vilius Kalibatas mirtinai buvo sužeistas, kai L.Zavistonovičius, tykodamas pasaloje ir laukdamas iš medžioklės grįžtančių kaimo vyrų, kėsinosi nepalikti nė vieno gyvo…
Tuometinė valdžia bandė slėpti nuo visuomenės šį teroro aktą prieš taikius lietuvius. Priežastis nurodė dvi – vasario 16-osios išvakarės, t. y. Nepriklausomybės paskelbimo 80-metis, bei Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnevskio vizitas. Tačiau informacija pasklido, gana operatyviai dirbo žiniasklaida. Menu, kaip aš asmeniškai šį įvykį išgyvenau: pirmasis įspūdis, neišgirdus datos, kad tai prieškario kovų Vilniaus krašte aidai, istorinis ekskursas. Vėliau, pamaniau – neįtikėtina provokacija valstybės šventės išvakarėse, propagandinė antis, dezinformacija, tautai sunervinti. Man prireikė paros, kad suvokčiau tragedijos gilumą. Natūralu, nes sunkiausia patikėti tuo, ko pats niekada nepadarytum.
Draučių kaimo tragedija – savotiškas politologų tabu. Neanalizuojama taip plačiai, kaip, tarkime, Breiviko demaršas Norvegijoje, neieškoma ištakų, sąsajų su nacionalinės neapykantos bei neramumų skatinimu Vilniaus krašte. Tėra tik tradicinė analogija – tiek Zavistonovičius, tiek Breivikas buvo vadinami psichikos ligoniais. Kokia tuomet buvo sveikata tų medikų, pasirašiusių leidimus šių vyrų ginkluotei? Apie tai irgi nepatogu kalbėti? Netolerantiška?
Tyliai, be jokių prisiminimų, pasvarstymų, analizės žiniasklaidoje, ko gero, tik aukų artimieji paminėjo šiemet Draučių kaimo tragedijos 15-ąsias metines. Šio kraupaus įvykio Nepriklausomoje Lietuvoje istorinė ignoracija suteikia teisę kiekvienam „tolerastui“ taškytis breivikų pravardėmis.
Sušaudyto kaimo vietą žymi restauracijos reikalaujantis meninis akcentas. Ir naujakuriai neskuba visam laikui apsigyventi Draučiuose. Stanislavas Zavistonovičius – žudiko brolis – paveldėjo motinos sodybą ir atvyksta į niūrųjį kaimą vasaroti. Juo pasekė vilnietis verslininkas ir įkūrė Draučiuose šeimos vasarvietę. Sako, kad yra tame kaime tik vienas nuolatinis gyventojas, nusipirkęs kraštinę sodybą ir kelis hektarus žemės. Tiesa, kartais komerciniai TV kanalai imasi kurti kraupias vaiduokliškas laidas, tačiau projektai žlunga vos prasidėję…
Draugai iš Vilniaus, lankę Draučius, pastebėjo, kad ten dabar šeimininkauja … bebrai. Sušaudytų lietuvių kaime jie jaučiasi jaukiausiai. Todėl prašau, nesubebrėkite kiekvieną tautinės minties nešėją apšaukdami lietuviškuoju Breiviku. Nereikia, mes turime lenkiškąjį Zavistonovičių. Prisiminkite tai, kai klijuosite etiketes tiems, kas turi kitokią meilės Tėvynei ir gimtajai kalbai raišką.