Milda Kniežaitė | lzinios.lt
Kai kuriuose Lietuvos regionuose labai sparčiai mažėja gyventojų. Naujausiais duomenimis, apie 45 proc. viso krašto teritorijos yra itin retai apgyventa ir tokių plotų, kaip prognozuoja geografas dr. Vidmantas Daugirdas, dar daugės. Nykstant smulkiosioms gyvenvietėms ir vienkiemiams Lietuvoje iš daugiau kaip 4 200 kaimų liko tik pavadinimas. Retai apgyventose seniūnijose – apie 2 500 tokių kaimų.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto mokslininkai, vadovaujami dr. V.Daugirdo, 2012–2013 metais įgyvendino projektą „Lietuvos retai apgyventos teritorijos ir jų gyventojai“. Tyrėjų išvados nedžiugina: demografinių prielaidų padėčiai pagerėti ir tendencijoms pasikeisti kol kas nėra. Turime susitaikyti su mintimi, kad artimiausius 15–20 metų kaimai dar tuštės.
Ne dėl karo ar maro
„Jau prieš gerą dešimtmetį pastebėjome, kad Lietuvoje atsiranda tokių teritorijų, kuriose gyventojų tankumas labai mažas. Būta jų, aišku, ir anksčiau, tačiau kai kuriuose Lietuvos regionuose gyventojų labai sparčiai mažėja – kur kas sparčiau nei vidutiniškai Lietuvoje“, – pasakojo dr. V.Daugirdas.
Per bandomąjį tyrimą 2001 metais buvo aptikta daugiau kaip 40 retai apgyventų seniūnijų, jose gyventojų tankumas mažesnis nei 12,5 žmogaus 1 kv. km. Ir tos teritorijos, kaip pastebėjo tuo metu dr. Ričardo Baubino vadovaujami mokslininkai, išsiskyrė iš visos Lietuvos itin blogais demografiniais, socialiniais, ekonominiais rodikliais. Per pastarąjį dešimtmetį retai apgyventų seniūnijų augimo tendencija buvo akivaizdi. Patikslinus jų plotą ir sulaukus, kol bus paskelbti 2011 metų gyventojų surašymo duomenys, apskaičiuota, kad dabar yra 183 retai apgyventos seniūnijos. Daugiausia tokių, kurių 1 kv. km gyvena nuo penkių iki 10 žmonių, o devyniose seniūnijose, pasak dr. V.Daugirdo, kaip kokiose džiunglėse – vos iki penkių gyventojų. Nederlingose bei miškingose Šiaurės Rytų ir Pietų Lietuvos žemėse retai apgyventi dideli ištisiniai arealai. Daugėja retai apgyventų seniūnijų ir Žemaitijoje.
„Formuojasi tam tikra prasme demografinės dykros, – kalbėjo tyrėjas. – Pradėjome gilintis, kokios išskirtinės savybės joms būdingos, kokie procesai čia vyksta. Pirmiausia atkreipė dėmesį itin prastos demografinės tendencijos. Retai apgyventose teritorijose gimstamumas tris kartus mažesnis nei Lietuvos vidurkis (atitinkamai 3,3 ir 10,1 vaiko tūkstančiui gyventojų). Suskaičiuotos 43 seniūnijos, kuriose per metus negimė nė vienas vaikas. Daug tokių, kuriose per metus gimsta tik vienas ar du vaikai. Retai apgyventose seniūnijose mirtingumas taip pat gerokai didesnis už Lietuvos vidurkį. Susidarė tokia padėtis, kad natūralios gyventojų kaitos rodiklis, apskaičiuojamas iš gimusiųjų skaičiaus atėmus mirties atvejus, tenkančius tūkstančiui gyventojų, yra beveik penkis kartus blogesnis už Lietuvos vidurkį (atitinkamai –15,8 ir – 3,5). Kitaip tariant, vien dėl neigiamos natūralios kaitos retai apgyventos teritorijos kasmet netenka 1,6 proc. gyventojų. Kartu su emigracija per metus retai apgyventose teritorijose sumažėja 2,2 proc. gyventojų. Ir tokio masto depopuliacija vyksta natūraliai – ne dėl kokių nors ligų, karų ar katastrofų.“
Labai aštri retai apgyventų teritorijų problema – senėjantys gyventojai. Jose pagyvenusių žmonių daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Kai kuriose seniūnijose, oficialiais duomenimis, net trečdalis gyventojų pensinio amžiaus. Beveik visa jaunoji karta, baigusi mokyklas, išvyksta į miestus ar į užsienį. Tačiau ne visi deklaruoja išvykimą, todėl ir pensinio amžiaus gyventojų iš tikrųjų gali būti apie 40 procentų. Patys seniūnai, kartais žinodami padėtį, kartais dramatizuodami, tyrėjams tvirtino, kad apie pusę gyventojų yra pagyvenę žmonės. Bet kuriuo atveju tendencija aiški, kas laukia ir taip mažai apgyventų seniūnijų dar po 20 metų.
Bedarbių daug – dirbti nėra kam
„Gyventojų paprastai mažėja tose teritorijose, kuriose nėra sąlygų išsilaikyti. Atrodytų paradoksas, tačiau iš tikrųjų net ir retai apgyventose seniūnijose gyventojų yra daugiau, nei leidžia jų socialinis ekonominis talpumas. Neatsitiktinai maždaug 85 proc. iš 183 seniūnijų yra teritorijose, dėl natūralių gamtinių priežasčių priskirtose prie mažiau palankių ūkininkauti, – pasakojo dr. V.Daugirdas. – Retai apgyventose seniūnijose nedarbas gerokai didesnis nei visoje Lietuvoje. Viena vertus, žemės ūkyje reikia vis mažiau darbo rankų, nes daug kas padaroma technika ir toliau modernizuojama. Kita vertus, reikia kvalifikuotų, patikimų darbininkų, tačiau tokių ūkininkams sunku rasti: bedarbių daug, o dirbti nėra kam.“
Apklausiami seniūnai skundėsi, kad daug bedarbių tiesiog parazituoja gyvendami iš pašalpų. Neretai būna ir taip, kad dar pasityčioja iš seniūnijų darbuotojų, kad pašalpos gauna tiek pat, kiek jie dirbdami puse etato. Seniūnai dažnai minėjo ir gyventojų pasyvumą ar net apatiją. Praradusieji darbą nenori persikvalifikuoti, mokytis dirbti kompiuteriu, patys ieškoti išeities. Tarsi laukia, gal kas nors už juos viską padarys. Dažniausiai net emigruoti jiems neišeina – trūksta kvalifikacijos, nemoka kalbų. Kiti Lietuvos regionai ir ypač miestai daugiausia gyventojų praranda dėl emigracijos. Šiuo požiūriu retai apgyventos seniūnijos, kaip pabrėžė tyrėjas, radikaliai skiriasi. Jose, priešingai, tik ketvirtadalį depopuliacijos lemia emigracija ir tris ketvirtadalius – neigiama natūrali gyventojų kaita.
Užburtas ratas
„Akivaizdi tendencija: kuo mažesnis gyventojų tankumas, tuo prastesni demografiniai rodikliai, todėl 10 žmonių 1 kv. km galima laikyti kritine riba, kurią peržengus depopuliacijos procesas tampa negrįžtamas, – sakė dr. V.Daugirdas. – Kaimo vietovei ar miesteliui didžiausias smūgis, kai uždaroma mokykla, nes kartu dingsta ir kitos perspektyvos. Visoje Lietuvoje sparčiai mažėja mokyklų tinklas. Kai kuriose šiaurės rytų regiono retai apgyventose savivaldybėse per pastarąjį dešimtmetį uždaryta net apie 70 proc. mokyklų. Naikinami autobusų maršrutai. Nebeišsilaiko parduotuvės. Uždaromi pašto skyriai, ambulatorijos. Viskas traukiasi. Pamažu nyksta visa buvusi infrastruktūra.“
Pastaraisiais metais į kaimiškas teritorijas investuojama nemažai Europos Sąjungos (ES) lėšų. Tvarkomi keliai, vandens tiekimas, renovuojamos mokyklos, kultūros centrai, kitos įstaigos. Tačiau atsitinka taip, kad renovuota mokykla, kaip pasakojo apgailestaudama viena seniūnė, kitais metais uždaroma.
„Deja, investicijos į infrastruktūrą nesustabdo depopuliacijos proceso, kaip kartais inerciškai manoma. Problema – maži atlyginimai, tačiau dirbtinai jų nepakelsi, – svarstė tyrėjas. – Jaunimui likti nėra jokios perspektyvos. Darbštūs ūkininkai prasigyvena, tačiau kiek jų gali būti?! Ten, kur geros žemės, – lengviau, ir ūkiai stambesni, produktyvūs, tačiau Šiaurės Rytų Lietuvoje ūkininkauti labai sudėtinga. Kai kuriose vietovėse stambių ūkių ne tiek ir daug, o smulkiuose verčiamasi iš esmės tik dėl savęs. Be to, Šiaurės Rytų Lietuvoje ūkininkai daugiausia pagyvenę. Vaikai ar vaikaičiai nenori perimti ūkių, nes nemato perspektyvos. Nebent vienas kitas. O kur dirbti kitiems, kai visos įstaigos, visa infrastruktūra traukiasi ir nebereikia nei mokytojų, nei pardavėjų, nei kitų darbuotojų?!“
Neimituojant žemės ūkio
Kaip parodė tyrimas, retai apgyventose teritorijose, ypač Rytų Lietuvoje, būdinga dar viena ekonominė problema – žemės ūkio imitavimas. Pasiimama ES parama ūkininkams, o žemė dažniausiai virsta neva šienaujama pieva. Regione gausu apleistų pastatų ir žemės ūkio naudmenų. Pasak seniūnų, auga tinginių karta, o vidurinioji – pavargusi, nebegali keistis. Vienas stambus Šiaurės Rytų Lietuvos ūkininkas taip ir pareiškė, kad ES parama daro žmones tinginiais. Žinoma, jei jie nėra veiklūs ir nenori rimtai verstis žemės ūkiu. Dažnai būna ir taip, kad žemė palikta mieste gyvenančių savininkų arba seni žmonės nebepajėgia jos dirbti, tačiau parduoti stambesniems ūkininkams nenori. Vieni laukia, kol kaina pakils, kitiems gaila atsisveikinti su tėviške. Kitaip yra Vidurio Lietuvoje. Ten apsimoka ūkininkauti ir išmokos prisideda prie ūkio efektyvumo.
„Kolega dr. Edikas Kriaučiūnas atkreipė dėmesį, kad retai apgyventos teritorijos dėl labai gerų natūralių gyvenimo sąlygų, gražių kraštovaizdžių yra patrauklios turizmui ir rekreacijai: švari aplinka, ramybė, ežerai, miškai. Turizmo verslas šiek tiek plėtojasi savaime, tačiau galbūt reikėtų dar specialiai paskatinti, – sakė tyrėjas. – Kita vertus, retai apgyventose teritorijose daugėja ir tokių gyvenviečių, kurios atgyja tik vasarą. Kai suvažiuoja poilsiautojai, „laikinieji gyventojai“, parduotuvių, kavinių apyvarta išauga mažiausiai dvigubai, o kartais – ir kelis kartus.“
Sulėtinant ir susitaikant
Dr. V.Daugirdo tikinimu, visoje posovietinėje erdvėje vyksta tokie neišvengiami procesai. Sovietmečiu sukurta nenatūrali planinė gyvenviečių, tiek miestų, tiek kaimų, sistema transformuojasi ir prisitaiko prie rinkos sąlygų, todėl atitinkamai persiskirsto ir gyventojai. Periferinės teritorijos tuštėja ir Vakarų Europos šalyse. Ši problema labai aktuali Prancūzijoje, Ispanijoje, Skandinavijos valstybėse, Jungtinėje Karalystėje. Yra ir specialių programų, skirtų sulaikyti žmones tuštėjančiose teritorijose. Pavyzdžiui, pigiau kainuoja degalai, taikomos įvairios lengvatos toliau į šiaurę įsikūrusiems gyventojams. Didžiulė depopuliacija užfiksuota buvusioje Rytų Vokietijoje. Jos tempas panašus kaip retai apgyventose seniūnijose Lietuvoje. Tačiau vienas vokiečių institutas pasiūlė iš esmės priešingą sprendimą – ne sulaikyti žmones sparčiai tuštėjančiose teritorijose, o skatinti, kad išvažiuotų. Nereikės plėtoti infrastruktūros – bus galima sutaupyti.
„Tokia politika neatrodo racionali, – kalbėjo tyrėjas. – Tačiau kad ir kaip liūdnai skambėtų, neišgelbėsime visų retai apgyvendintų teritorijų nuo ištuštėjimo. Nesame tokia turtinga valstybė. Juk ir investuojama daug padėčiai pagerinti, ir gyvenvietės gražėja, keliai, šaligatviai sutvarkyti, bet vaikščioti nebėra kam. Viena galbūt realesnių priemonių – labai drąsi. Reikėtų prisiminti, ką Lietuvos valstybė buvo suplanavusi jau prieš daug metų teritorijos administracinės reformos pradžioje, – įsteigti dar 30 ar 40 naujų savivaldybių. Miesteliui, kuriame yra gal pora tūkstančių gyventojų, tapus savivaldybės centru, iš karto atsiranda perspektyva, suaktyvėja gyvenimas. Nors ir neišsprendžiami, bent pristabdomi visi neigiami ekonominiai, socialiniai, demografiniai procesai. Turbūt kito kelio ir nėra. Kažin ar būtų teisinga kaip anksčiau tolygiai plėtoti visą Lietuvos teritoriją, kai tokie menki ištekliai ir galimybės. Juo labiau – kai šitaip mažėja žmonių. Negalime dar didinti infrastruktūros tinklo, kai nėra kam juo naudotis. Reikia apsispręsti ir veikti racionaliai, taupiai. Toks racionalus požiūris ir būtų atsirinkti, kuriuos miestelius pakelti iki savivaldybės statuso.“