L.Linkevičius: Lenkų mažumos klausimu keistina tai, kas susiję su asmenvardžiais ir vietovardžiais
Eglė Samoškaitė | DELFI.lt
„Aš sakau savo nuomonę – reikia keisti tuos įstatymus, kurie kalba apie asmenvardžius, vietovardžius. Beje, noriu pridurti, jog, mano nuomone, įsivaizdavimas, esą dėl to reikia keisti Konstituciją, yra nelabai teisingas. Manau, kad tikrai yra daug dalykų, kuriuos galime padaryti nekeisdami Konstitucijos,“ – interviu DELFI teigia Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pabrėždamas, kad tai tik jo nuomonė, o sprendimus šiuo klausimu priims premjero Algirdo Butkevičiaus sudaryta darbo grupė.
[…]
Lenkijoje atsiprašėte, kad 2010 metais Vilniuje viešint a.a. Lenkijos prezidentui L. Kaczynskiui Seimas atmetė Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymą. Šiuo metu esate Vyriausybės narys, todėl galite teikti siūlymus, ką reiktų keisti dėl lenkų tautinės mažumos? Išvardinkite bent tris dalykus, kurie, jūsų nuomone, keistini.
Tiesą sakant tai jau įvyko, iniciatyva jau parodyta. Vyriausybėje ministro pirmininko potvarkiu sudaryta darbo grupė iš aukštų Užsienio reikalų, Kultūros, Švietimo ir Teisingumo ministerijų pareigūnų. Jai vadovauja kultūros viceministras – Lenkų rinkimų akcijos narys.
Grupės tikslas – teikti siūlymus dėl teisinės bazės pakeitimų ten, kur reikėtų, atliepiant tuos lūkesčius, kurie susiję su tautinių mažumų poreikiais: turiu galvoje asmenvardžius, vietovardžius, Tautinių mažumų įstatymą, kuris galiojo iki 2010-ųjų metų, po to jo galiojimas „nutrūko“. Tačiau, mano supratimu, jis reikalingas.
Konkrečiai išvardinkite, ką reikia keisti, jūsų požiūriu?
Aš ir pavardinau, nors nenoriu įvardinti baigtinio įstatymų sąrašo, nes tam yra darbo grupė. Ji turi įsigilinti, ką reikia daryti. Aš sakau savo nuomonę – reikia keisti tuos įstatymus, kurie kalba apie asmenvardžius, vietovardžius.
Beje, noriu pridurti, jog, mano nuomone, įsivaizdavimas, esą dėl to reikia keisti Konstituciją, yra nelabai teisingas. Manau, kad tikrai yra daug dalykų, kuriuos galime padaryti nekeisdami Konstitucijos.
O kai kur nereikia keisti netgi įstatymų. Kalbu apie Švietimo įstatymą. Lenkijoje irgi buvo dėl to klausimų. Nors nesu ekspertas, man atrodo, kad įstatymas šiuo atveju yra geras, tokio pobūdžio įstatymai praktiškai yra identiški Lenkijoje ir Lietuvoje. Problemų kelia jų įgyvendinimas.
Mūsų tikslas – kad moksleiviai turėtų daugiau žinių, būtų konkurencingi darbo rinkoje, kad geriau integruotųsi. Todėl neužmirškime to tikslo.
Bet jeigu paklaustumėte, ar reikia keisti Švietimo įstatymą, tai nemanau, kad reikia – reikia kalbėti apie jo įgyvendinimą.
[…]
Algirdas Endriukaitis: „Mokama savižudiška kaina: savigarba ir išdidumu“
,,Jums gyvenimas nepavyko? Jūs neturėjote išdidumo jausmo.“
Emilis Sioranas, prancūzų rašytojas, mąstytojas (,,Gorkije silogizmy“, Algoritm, Maskva, 2008)
Daug nuomonių išsakoma apie santykius su Lietuvos lenkais. Nieko neišspręsime, jei nekalbėsime atvirai ir tiesą. Beje, ne vien su Vilniaus krašto lenkais, bet iš esmės su Lenkija.
Gerai, jeigu su Lenkija, tai nuo Lenkijos ir reikėtų pradėti svarstyti.
Pažvelkime iš šalies. Kaip ten bebūtų, Lino Linkevičiaus atsiprašymas dėl suverenaus Lietuvos Seimo gėdos ir Gedimino Kirkilo skubus įsipareigojimas visus reikalus užbaigti jau balandyje primena, kad mes mąstome vasališkai, be savigarbos, išdidumo ir visiškai be valstybinio susivokimo. Kokios pagarbos ir orumo galime laukti iš bet kurios šalies nesvarbu kuriais klausimais? Lenkijos užsienio reikalų ministras tą jau pasakė: padės mums pirmininkauti ES ir netgi suorganizuoti ES Viršūnių susitikimą Vilniuje. Galima įsivaizduoti, ką ir kaip tokio mentaliteto pareigūnai gina kalbėdamiesi su kitomis, galingesnėmis valstybėmis.
Atsiribojama nuo to, kad tokios ginčytinos problemos nekyla atsitiktinai. Dabar bandoma pateikti ir piliečiams įteigti: didesniam ir galingesniam visuomet reikia nusilenkti ir paklūsti, nes priešingu atveju Lietuva, kaip tas ėriukas, visada bus neteisi ir kalta. O gal reikia paritetiškai tartis, atsirenkant klausimus pagal svarbą? Juk Lietuviai tokius Varšuvai nepriimtinus judesius daro istorinės savigynos motyvais. Ar tikrai nėra pagrindo būgštauti, ar Lenkijos valstybė XX amžiuje nesuteikė pagrindo taip elgtis?
Pirmiausia dėl atsiprašymo. Dėl ko? Kas ir dėl ko? Chronologine seka. 1920 m. spalio 9 d. Lucjano Želigovskio maršas į Vilnių ir Vilniaus krašto buvimas (okupavimas) Lenkijos valstybės sudėtyje iki 1939 m. 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos valstybės ultimatumas Lietuvai. Šiandieninė Lenkijos valdžia turėtų teisiškai, politiškai, ekonomiškai, istoriškai, morališkai žmogaus teisių pamatu įvertinti tuos faktus bei pasekmes Lietuvos valstybei ir Lietuvos piliečiams. Tą patį svarbu padaryti ir dėl minėto 1938 m. kovo 17 d. ultimatumo. Primintina, kad, pavyzdžiui, Vokietijos aukštoji valdžia ir asmeniškai kancleris Vilis Brandt, atsiklaupęs aukų memoriale Lenkijoje, atsiprašė už fašistinės Vokietijos valdžios nusikaltimus. Toks atviras, tiesus ir garbingas Lenkijos valdžios tų santykių įvertinimas iškart būtų priimtas kaip visiško pasitikėjimo kaimynais ženklas ir tik po to galima sėstis prie stalo paritetiškai spręsti visus klausimus.
Šito ženklo Lenkijos valdžia nepadarė, tarsi nieko niekada nebuvę labai žalingo Lietuvai įvykdyta. Tačiau nepasitikėjimą keliančių ženklų vis patiriame. Prisimename 1990–1991 m. Vilniaus krašto lenkų autonomijos siekius, ginkluotų Lenkijos raitelių marširavimą po Lietuvą, lenkų demonstraciją Vilniuje 2012 m. kovo 17-ąją – Lietuvos pažeminimo dieną, Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio daugkartinius ,,šeimininkiškus “ nurodymus ir komentarus Lietuvai.
Tiek L. Linkevičius, tiek G. Kirkilas savo jausmuose ir jaunystėje, ir po Kovo 11-osios nėra išgyvenę tikros nepriklausomybės prasmės, o procedūriniai paviršiniai sprendimai veda prie suvereniteto atsisakymo, savasties netekties ir patarnavimą galingesniems. Abudu politikai per šį dvidešimtmetį įgijo tokį supratimą, kad naudingiau besąlyginė kapituliacija, mat horizonte regėti antrosios autonomijos judesiai. Jų nuostata atitinka bendrą Lietuvos valstybės chaosą, kuriame kiekvienas turi legalią teisę užmiršti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, nubraukti Laisvės istoriją. Atsiklaupęs galiu prisiekti, kad šiandien apie idealizmą ir valstybę nėra su kuo kalbėti. Jeigu šie pareigūnai atstovauja Lietuvos valstybei, tai čia tiktų perskaityti A. Maldeikienės mintį: ,,Lietuvos bėda, kad čia nėra jokios ideologijos, išskyrus sveiko proto ir argumentų stygių“ (,,Veidas“, 2011-007-25). O tai reiškia tylaus ir ramaus nunykimo pagrindą.