Pastaruoju metu netrūko laidų, kuriose lankiausi. Viena jų – XFM radijo stotis laida Jaunimokodas, kur kalbama apie jaunų žmonių patirtis. Galbūt norėta asmeniškesnio pokalbio apie mane patį, bet aš taip nepratęs ir nemoku, tad galiausiai vis tiek kalbėjome apie visiems aktualius dalykus: gamtą, patriotizmą, atsakomybę, mokslą ir galiausiai labiausiai apie savitumą. Žmogaus ir tautos savitumą. XFM yra krikščioniškas radijas, tad gal kiek neįprasta buvo platesnis pokalbis apie nacionalizmą, patriotizmą, pilietiškumą, atsakomybę už valstybę ir daug kitų dalykų. Kam išvis saugoti savo valstybę, kultūrą, kam tas tautos savitumas pasaulyje? O kam tauta įdomi be savitumo? Kam įdomus maksimaliai su aplinka suvienodėjęs žmogus? Bet apie tai ir kalbėjomės.
Kalbėjome ir apie labai destruktyvią, bet jaunimo tarpe vis populiaresnę idėją, kad gal nereikia gyventi ar bent vaikai nereikalingi, nes per žmonių gausą kenčia mūsų planeta. Nenustebinsiu pasakęs, kad ši idėja yra kažkur tarp TOP3 kvailiausių mūsų laikų idėjų. Visur, kur ši idėja kyla, gimstamumas ir taip mažas, tos visuomenės nyksta, prie naštos žemei didėjimo niekuo neprisideda. Ypač Lietuva, kuri nyksta greičiausiai pasaulyje (kaip kuriais metais). Bet dar svarbiau, toks požiūris laiko žmogų parazitu ant žemės kūno, pagal tokį požiūrį ne žemė yra dėl žmonių, o žmonės dėl žemės ar tiksliau visai be reikalo. Tai destruktyvi, save neigianti, o silpnesnei asmenybei ir depresiją varanti mintis. Tokios idėjos tiesiog įkūnija mūsų civilizacijos nuosmukį ir prarastą norą visapusiškai klestėti šiame pasaulyje. Susinaikinimo, ir nebūtinai fizinio, pirmiausiai kultūrinio susinaikinimo idėjos.
Dar apie kalbą. Kol dar esame, turėtume kalbėti lietuviškai ir laikyti savaime suprantama, kad Lietuva yra ta vieta, kur taip kalbama. Kaip jau po laidos taikliai pasakė vienas bičiulis verslininkas: kam ima trukdyti lietuvių kalba, tam pradės trukdyti ir patys lietuviai. Bet dabar vis panašiau, kad lietuvių kalba trukdo patiems lietuviams. Išvykusieji į užsienį dažnai sąmoningai nemoko vaikų lietuvių kalbos, kad greičiau asimiliuotųsi, augantieji čia, Lietuvoje, lietuviai vis dažniau bendrauja angliškai (kalbininkų tyrimų išvados, ne mano svaičiojimai), o atvykėliams iš kitų šalių, kurių vis daugiau ir valdžia agituoja vežtis dar ir dar, apskritai nekeliama tokio reikalavimo išmokti kalbėti lietuviškai. Laikoma, kad tai kažkaip įžūlu, nepagarbu, etnocentriška, „kas čia mes tokie, kad reikalautume mūsų kalba kalbėti“. Nors tiems atvykusiems, statistiškai dažniausiai baltarusiams, net ir svečioje šalyje kažkaip kažkodėl atrodo normalu kalbėti ir tikėtis susikalbėti rusiškai. Bent Vilnius skamba. Tad net kalbiškai nesistengiame išlikti, o kalba – lietuviškosios tapatybės pagrindas, dėl to nėra jokių abejonių.
Laidoje su Jūrate Kriščiūnaite paneigėme (ar bent pabandėme) paneigti keletą plačiai paplitusių mitų, paatviravom, atsakėm sunkių klausimų, gal ką supykdėm, bet, tikiuosi, svarbiausia, privertėm susimąstyti. Pabaigai trys citatos iš laidos: 1) kiekviena tauta yra vertinga; 2) pirmiausiai pačiam žmogui, o ne aplinkiniams, turi rūpėti jo savitumas; 3) XXI amžius yra masinio suvienodėjimo amžius, vyksta pokyčiai link vienodėjimo ir tai ne laimėjimas, o praradimas. Kuo didesnis maišymasis, tuo mažiau tos įvairovės lieka. Maišymasis yra įvairovės naikinimas. Saugokime skirtumus ir savitumą, kultūrų įvairovę pasaulyje.
Laidos nuoroda ČIA.