2014 m. pavasarį LLTI darbuotojų ir doktorantų iniciatyvinė grupė sukvietė visuotinį susirinkimą, kuriame buvo nutarta steigti LLTI darbuotojų profesinę sąjungą. Po Nepriklausomybės atkūrimo tai – pirmoji humanitarinių mokslų instituto darbuotojų profsąjunga Lietuvoje. Ar šis pokytis liudija besikeičiantį Lietuvos mokslininkų profesinį sąmoningumą ir darbo santykių brandą?
Pradėti nuo savęs
Anot LLTI darbuotojų profesinės sąjungos Tarybos narių, kalbų tarp institute dirbančių mokslininkų, kad reikia kurti profsąjungą, būta jau seniai. Tačiau iki 2014 m. pavasario tos kalbos taip ir neišaugo iki rimtesnės organizuotos veiklos. Iniciatyvą kurti mokslininkų humanitarų profsąjungą pirmiausiai parodė doktorantūros studentai, kurie tuoj pat sulaukė stipraus vyresniųjų kolegų palaikymo.
„Kolegų, dirbančių daugiausiai VU Filologijos fakultete, tylios nepasitenkinimo kalbos dėl darbo krūvių ir neadekvataus užmokesčio žadino suvokimą, kad niurzgant sau panosėj niekas nepasikeis. Yra civilizuotų būdų keisti mokslininkų ir dėstytojų humanitarų padėtį, o geriausia pradėti nuo savęs. Mus ypač įkvėpė kitų gerokai toliau pažengusių šalių, ypač Skandinavijos, patirtis. Apie geruosius pavyzdžius nuolat girdime iš profsąjungos idėją karštai palaikančių bičiulių jaunosios kartos politologų, visuomenininkų, kurių darbų rezultatai yra akivaizdūs ir apčiuopiami – jų sukurta stipri, moderni Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga („Sampro“) vienija ir gina pareigūnus, prekybos centrų pardavėjus, konsultuoja švietimo darbuotojų ir kai kurių aukštųjų mokyklų profesines sąjungas. Susipažinus su kitų patirtimi, pasirodė, kad profsąjungos įsteigimo procedūra yra visai paprasta. Svarbiausia – kolegų vieningumas.“ – apie pirminius idėjos impulsus pasakojo LLTI doktorantė ir profsąjungos tarybos narė Akvilė Rėklaitytė-Kranauskienė.
Subrendę rūpintis vieni kitais
Profsąjungos pirmininkė dr. Ramunė Bleizgienė mano, kad „tai, jog galų gale turime savo profsąjungą, rodo šios įstaigos kolektyvo brandumą, t. y. čia dirbantys žmonės yra pasirengę bendrai ir organizuotai veiklai, nori ir gali prisiimti atsakomybę dėl to, kas vyksta institute, siekia daryti įtaką administracijos vykdomam instituto valdymo procesui.“
Anot profsąjungos pirmininkės, toks ir yra profsąjungos tikslas: padėti darbuotojams realiai pajusti, kad į jų poreikius, lūkesčius yra atsižvelgiama, kad jie gali turėti įtakos tam, kas vyksta jų darbo vietoje. „Vienas iš konkrečių specifinių LLTI profsąjungos uždavinių – į savo veiklą įtraukti kuo daugiau institute dirbančių įvairių socialinių ir profesinių grupių žmonių (mokslo ir nemokslo darbuotojų bei doktorantų), nes instituto bendruomenės nariai susiduria su gana skirtingomis problemomis: pvz., vadinamieji „literatai“ ir „tautosakininkai“, todėl labai svarbu, kad siekiant bendrų tikslų, būtume dėmesingi ir mūsų skirtumams,“ – teigė R. Bleizgienė.
Anot jos, kitas svarbus dalykas, gal šiuo metu mažiau jaučiamas dėl dabar gana ramios Švietimo ir mokslo ministerijos vykdomos politikos humanitarinių institutų atžvilgiu, yra instituto struktūros ir darbuotojų likimo klausimas. Iš tiesų ilgesnį laiką LLTI dirbantys žmonės savo kailiu yra pajutę, kad po rinkimų keičiantis valdžioms ir ŠMM vadovybei vis iš naujo keliamas humanitarinių institutų reorganizavimo klausimas.
„Mus nuolat pasiekia atgarsiai apie kuriamus planus arba jungti kai kuriuos institutus (pvz., Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos), arba vykdyti kitas tiesiogiai su darbo vietų mažinimu susijusias institutų pertvarkas. Vadinasi, esame priversti gyventi nuolatinėje parengtyje ir pasikeitus ŠMM vadovybei iš naujo įrodinėti vykdomų mokslinių tyrimų svarbą bei reikšmingumą. Todėl galima suprasti, kad tokia situacija tikrai nekuria bent minimalaus saugumo pojūčio, būtino ilgalaikiams, tikrai ne vienerių ir net ne penkerių metų, moksliniams tyrimams.“
Profsąjungos pirmininkė džiaugiasi, kad LLTI vadovybė profsąjungos veiklą iš esmės vertina palankiai ir ją palaiko. Dabar vienas iš svarbiausių LLTI darbuotojų profesinės sąjungos uždavinių – pradėti kolektyvinės sutarties rengimo darbus.
Atlyginimas – opi problema
Viena aktualiausių paskatų jungtis į vieningą darbuotojų organizaciją buvo mokslininkų atlyginimo klausimas. „Mūsų darbo užmokestis – tik truputį (šimtu ar dviem šimtais litų) viršijantis minimalų Lietuvos darbo užmokestį tikrai netenkina čia dirbančiųjų. Tiesiog galvoj netelpa, kaip žmonės, kurie yra pabaigę šešerius metus studijų universitete, t. y. įgiję bakalauro ir magistro laipsnius, ir turiu pabrėžti, kad mokslininko kelią renkasi geriausi, talentingiausi studentai, vėliau pabaigę ketverius metus doktorantūros studijų ir apsigynę disertaciją, vadinasi, praleidę dešimt metų (!), kad įgytų moksliniam darbui reikalingas kvalifikacijas, dirba už 1200 litų. Galvoju, kad mokslininkams šio fakto absurdiškumas yra toks akivaizdus, kad mes tiesiog pristingam žodžių. Tačiau dabartinė situacija – kai iš valdžios institucijų negaunam nė menkiausio signalo, kad jie mato ir suvokia, kokioj absurdiškoj situacijoj yra atsidūrę mokslininkai, rodo, kad turim surasti trūkstamų žodžių, t. y. argumentų, įrodyti, kad mums tokia padėtis netinka ir mes darysime viską, kad ją pakeistume.“ – sakė Profsąjungos pirmininkė, kartu prisimindama ir 2008 m. LR Vyriausybės priimtą ir tuometinio Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo pasirašytą nutarimą „Dėl mokslo ir studijų institucijų darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2009–2011 metų programos“, kuris, prasidėjus ekonominei krizei, buvo užmirštas, atlyginimai dar labiau suveržti, o atsigavus ekonomikai – neatstatyti net į ikikrizinį lygį.
Pavyzdys kitiems institutams
Globalesnis LLTI darbuotojų profsąjungos tikslas – skatinti ir padėti kitiems institutams kurti savas profsąjungas ir galiausiai kurti jungtinę – humanitarinių institutų ir galbūt humanitarinių fakultetų – profsąjungą, nes daugelis čia paminėtų problemų yra aktualios ir kituose institutuose dirbantiems mokslininkams, o susivienijus, kaip žinia, galima nuveikti daugiau.
LLTI darbuotojų profesinės sąjungos informacija