Lietuvos ir Ukrainos savanoris Jevgenij Dikij Daliai Grybauskaitei: Leiskite mums nusipirkti ginklų
Buvęs atkurtos Lietuvos valstybės savanoris, Ukrainos Savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas Jevgenij Dikij šį ketvirtadienį, rugsėjo 11-ąją, atviru laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę kviesdamas ją sulaužyti Ukrainos izoliaciją – sudaryti sąlygas savo laisvę ginantiems ukrainiečiams nusipirkti šiuolaikinių ginklų.
Ukrainos laisvės gynėjas Lietuvos valstybės vadovei rašo:
Prieš 23 metus Lietuva išgyveno baisius savo istorijos momentus, kuomet už teisę būti savimi, už teisę išsilaisvinti iš šimtametės Rusijos imperijos tironijos, už teisę išsaugoti lietuvišką tapatybę ir tapti vieningos Europos šeimos nare teko sumokėti brangią kainą – Vilniaus ir kitų miestų gatvėje beveik be jokio ginklo atremti Sovietų Armijos karinę agresiją, sumokėti savo gyventojų krauju. Manau, kad prisimenate šį metą ir atsimenate, kaip visas laisvas pasaulis žodžiais palaikė lietuvius, tačiau tikrovėje bijojo mesti iššūkį SSSR. Lietuva buvo viena savo kovoje – ir tik savanoriai iš kitų pavergtų SSSR respublikų tuomet rizikavo stoti petys į petį su lietuviais broliais ir kartu mesti iššūkį pačiai pasaulio baisiausiai karinei-baudžiamajai mašinai.
1991 m. sausio mėn. man teko garbė tapti Ukrainos savanorių būrio, suformuoto iš Ukrainos studentų, vadu, kuris davė ištikimybės Lietuvos Respublikai priesaiką ir Lietuvos Respublikos savanoriškų pajėgų sudėtyje gynė LR Seimo barikadose. Tomis dienomis mes visi supratome, kad kovojame ne tik už Lietuvą, o bendrai už vertybes – bendrą laisvę, teisę į laisvą pasirinkimą visai tautai ir kiekvienam piliečiui, už teisę priklausyti Europos civilizacijai.
Tuomet, prieš ketvirtį amžiaus, būtent Lietuvai teko sunki garbė tapti „laisvės ledlaužiu“, sutraiškiusiu Sovietinės imperijos ledą, kuri tęsė kelią į laisvę visoms Rusijos kalėjime įkalintosioms tautoms. Jūs buvote pirmieji, kuriems teko pirmasis smūgis, sumokėjote brangią kainą ir už save, ir už kitas tautas, įskaitant ukrainiečius. Savanorių ir visos lietuvių tautos pergalė Vilniaus gatvėse nulėmė visos supuvusios imperijos likimą. Aš, gi, esu laimingas, kad tomis dienomis mes, ukrainiečiai savanoriai, buvome kartu su jumis, dalyvavome kovoje, dalijomės sunkumais, rizika ir pergalės džiaugsmais.
Šiandien blogio imperija vėl atgimė ir grasina visų tautų, kurios savo laiku ištrūko iš „didžiulio gulago“, laisvei. Ukrainai teko sunki misija – tapti barjeru nelaisvės kelyje, atstovėti ne tik savo teisę į pasirinkimo laisvę ir Europietiškas vertybes, bet taip pat laisvę ir saugumą kitų Centrinės–Rytų Europos tautų, kurios taip pat pasirinko laisvę ir nenori grįžti į atnaujintą Putino gulagą. Mums, jaunystėje gynusiems mūsų ir jūsų laisvę Vilniuje, šiandien vėl prireikė tapti Savanoriais, ir Ukrainos savanoriškų batalionų gretose išeiti kovoti prieš tuos pačius rusiškus tankus, tačiau dabar Donbaso mieste. Ir aš, ukrainietis – buvęs Lietuvos Savanoris, šiandien guliu ligoninėje dėl traumos, kurią gavau Ukrainos–Rusijos fronte, ir palatos lovoje, laukdamas man lemtingos chirurginės operacijos, kreipiuosi į Jus savo draugų, kovojančių už Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę, vardu.
Karas Ukrainoje – ne vidinis konfliktas tarp Kijevo ir Donbaso ir netgi ne teritorinis konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos. Tai karas tarp dviejų civilizacijų – laisvojo pasaulio ir baisiojo Orvelo fantazijų pasaulio, kuriame Stalinas – ne nusikaltėlis, o didvyris, kur KGB vėl sprendžia milijonų žmonių likimus, cerkvė ir visa žiniasklaida tėra imperijos propagandos departamentas, kur už žodį ir netgi mintį galima įmesti į kalėjimą, o už gatvės demonstraciją – paprasčiausiai užmušti. Putinui nereikalingas Donbasas, jam nereikalingas netgi Krymas – jam reikalinga tiktai pilna ir galutinė jo Okeanijos, kurią jis vadina „Rusijos pasauliu“ (tam tikra prasme teisingai – juk dabartiniame globaliame pasaulyje su bendražmogiškosiomis vertybėmis tokiam „pasauliui“ vietos nėra; jam reikalinga jo visiškai izoliuota visata), pergalė. Jis vykdo karą siekdamas sunaikinti nepriklausomą Ukrainos demokratiją, nes ji įkūnija visus jo naktinius košmarus: galimybę posovietinėms tautoms po šimtmečių vergijos visais įmanomais būdais ištrūkti ir tapti Europos, o ne „Eurazijos“ pavidalu reanimuotos sovietinės tironijos dalimi. Jeigu laisvoji Ukraina įsitvirtintų – tai būtų galimybė visoms kitoms tautoms, įskaitant rusų (kurios nepavyks nepaliaujamai laikyti nacistiniame „smegenų plovimo“ režime), taip pat pasirinkti laisvę ir demokratiją. Mūsų pergalė reiškia KGB ir „Gazpromo“, kurį sukūrė čekistas Putinas, imperijos krachą ir pabaigą, jo autoritarinio valdymo pabaigą. Todėl neverta apsigauti melagingomis „derybomis“ ir „ugnies nutraukimu“ (kuriuos Rusija pažeidinėja nuo pirmosios pasirašymo minutės). Neverta puoselėti iliuzijų, kad iš Kremliaus galima „išsipirkti“ Krymu ir Donbasu. Putinas nesustos ir eis toliau į vakarus – į Charkovo, Odesos, Kijevo pusę… Ir sustos tiktai tuomet ir ten, kur mes, Laisvojo Pasaulio Savanoriai, jį sustabdysime. Sustabdysime vieninteliu jam suprantamu būdu – fizine jėga. Deja, su niekuo kitu KGB niekuomet nesiskaitė ir nesiskaitys.
Jeigu mes nesugebėsime jo sustabdyti Ukrainoje – kitas eilėje bus Vilnius, Ryga, Talinas, Varšuva…. Blogis nepripažįsta sienų ir tarptautinių susitarimų, tik – ginklo jėgą.
Beje, Lietuva gali būti santykinai rami: Putinui Ukrainoje nėra šansų, mes bet kokiu atveju sustabdysime jo ordą savo žemėje – mes paprasčiausiai neturime kito pasirinkimo, neturime kitos žemės ir kitos laisvės. Neturime ir kito gyvenimo, tačiau žinome, už ką tūkstančiai ukrainiečių atidavė savo gyvybes ir dėl ko rizikuojame savo gyvybėmis. Taigi, šiandien mes atiduodame skolą – 1991 m. Lietuva prisiėmė smūgį nutiesdama kelią likusioms tautoms. Šiandien mes giname ir save, ir lietuvius, ir kitas tautas, į kurias nusitaikė išprotėjęs Kremliaus neūžauga.
Už laisvę, nepriklausomybę ir europietišką pasirinkimą mums tenka sumokėti labai brangią kainą – tūkstančiais gyvybių, šimtais tūkstančių pabėgėlių, tautos sunaikinimu. Užmokesčio, kurį mums tenka sumokėti, dydis itin priklauso nuo to, ką laikydami rankose mes pasitiksime iki dantų ginkluotą RF armiją. Kol kas prieš šiuolaikinius rusiškus tankus ir lėktuvus mes dažnai priversti gintis surūdijusiais „Kalašnikovais“, 1970 m. gamybos granatsvaidžiais ir, dažnai, nuo atrojo pasaulinio karo likusiomis patrankomis, nes daugiau nieko kito pas mus praktiškai nėra. Todėl ginklų ir technikos skirtumą mums tenka kompensuoti vieninteliu tuo, ką turime – karių didvyriškumu ir jų gyvybėmis. Šiuolaikinės ginkluotės technologinės sistemos gali išsaugoti tūkstančių žmonių gyvybes, greitai sustabdyti agresorių ir užbaigti šitą karą už Laisvojo Pasaulio laisvę per artimiausius mėnesius. Tačiau, kaip ir Lietuvos kovos už laisvę metu, Vakarų šalys delsia ir bijo „sugadinti santykius“ su išprotėjusiu 21-ojo amžiaus fiureriu. Jie išsipirkinėja diplomatine retorika ir aprūpinimu „neskraidančia ginkluote“ – šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis.
Ponia Prezidente, šalmai ir neperšaunamos liemenės nesustabdys rusų tankų, juos sustabdys tik šiuolaikinė didelio tikslumo NATO standartus atitinkanti ginkluotė. Skraidanti.
Vėliau vykusiame viršūnių susitikime Velse NATO pagaliau leido atskiroms šalims – Aljanso narėms – dvišale tvarka parduoti Ukrainai ir skraidančią ginkluotę. Deja, kol kas niekas neskuba pasinaudoti šia teise. Priešingai, kiekvieną dieną girdime naujus atsisakymus (kaip kažkada buvo bailiai atsisakoma pripažinti nepriklausomą Lietuvos Respubliką) – pernelyg giliai Europos kūne įsišaknijusi „mistinė“ „rusiškos meškos“ ir korupcinės „Gazpromo adatos“ baimė.
Gerbiama Prezidente, kreipiuosi į Jus, kaip į vienintelę iš nedaugelio tikrų Ukrainos draugų, su paprastu prašymu prisiminti bendrą ukrainiečių ir lietuvių kovą prieš sovietinę diktatūrą ir nutraukti karinę-techninę izoliaciją, dėl kurios dabar žūsta patys geriausi Ukrainos sūnūs, nes jiems savo laiku nebuvo suteiktas ginklas, o mūsų taikius miestus niokoja Rusijos artilerijos ugnis. Lietuva gali tapti „tiltu“, per kurį mes gautume realią prieigą prie šiuolaikinės tikslios ginkluotės.
Mes neprašome, kad lietuviai atvyktų pas mus ir mirtų už mus – mums pakanka žmonių, pasiryžusių mirti už mūsų ir jūsų laisvę. Mes neprašome pinigų – esame didelė šalis, tegu ir nustekenta korupcijos metų, ir atiduosime viską, ką turime savo namuose, kad surinktumėme gynybai reikalingas lėšas. Paprasčiausiai, SUTEIKITE MUMS GALIMYBĘ NUSIPIRKTI ŠIUOLAIKINIŲ GINKLŲ, ir šiuo vieninteliu politinės valios aktu Jūs išgelbėsite dešimtis, jeigu ne tūkstančius gyvybių ir galbūt užkirsite kelią lokaliai Rusijos agresijai virsti Trečiuoju pasauliniu karu.
Mes, ukrainiečiai Savanoriai, kartu su mūsų kariniais draugais – buvusiais lietuviais Savanoriais, patys spręsime visas technines, finansines ir transporto problemas! Mums reikalingas tik Jūsų sutikimas, Jūsų politinė valia. Tikiuosi, kad Jūs suprantate, už ką mes kovojame, ir sukaupsite savyje drąsą padaryti šį atsakingą žingsnį. Ir tuomet laisvų Ukrainos, Lietuvos ir Europos valstybių istorija atsidėkos Jums pagal nuopelnus, ir jau dabar milijonų ukrainiečių širdys prisipildys dėkingumu Jums.
Už Jūsų ir mūsų laisvę! Tegyvuoja laisva Lietuva! Šlovė Ukrainai!
Su gilia pagarba ir geriausiais linkėjimais Jums ir Lietuvos tautai,
Jevgenij Dikij,
Ukrainiečių savanorių Lietuvos Respublikos Savanoriškose pajėgose vadas 1991 metais, nuo 2014 metų gegužės – Savanoriško šturmo bataliono „Aidar“ būrio vadas
