Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė B.Kulnytė: „Armagedonas dar laukia“

Danutė Šepetytė | „Respublika“

Gedimino kalnas lankytojams uždarytas, tačiau vis dėlto sausio 1-ąją, Lietuvos Vėliavos dieną, vartai atsidarys ir kariai, lydimi tautiniais kostiumais pasipuošusių lietuvaičių, atliks tradicinę Trispalvės keitimo ceremoniją. Tik šįkart įprastų salvių greičiausiai nebus. Bent to tikisi Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, kuriai pastaruoju metu tenka atlaikyti neslūgstančią pretenzijų ir kaltinimų laviną dėl nuošliaužų piliakalnio šlaite.

Ypač nuoseklus šiuo atžvilgiu Vilniaus meras liberalas Remigijus Šimašius, viešai apkaltinęs muziejų neveiklumu, o prieš kiek laiko feisbuko paskyroje šaukęsis tarptautinės revizijos: „Akivaizdi komisijos su tarptautiniais ekspertais būtinybė, kuri atsakytų į klausimus, kas pridirbta ir ką reikia padaryti, kad būtų stabilizuotas kalnas, o ne užglaistomi kažkieno darbeliai“…

Juokas juokais, jei prireiktų staiga pasakyt pavardę žmogaus, saugančio ir gausinančio valstybės aruodą, pirmiausia ateitų galvon ne kokio nors politikuotojo, bet Jono Basanavičiaus premijos laureatės Birutės Kulnytės pavardė. Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė su savo komanda visą nepriklausomybės metą, kai ne be politikų žinios ir dalyvavimo buvo naikinamas žemės ūkis, pramonė ir, deja, vagiamas kitas užgyventas turtas, kaupė ir saugojo Lietuvos paveldą. Ir nepasidavė kitų intencijoms geru pasidalyti su kitais muziejais, t.y. išsiparceliuoti; šios intencijos, beje, teberusena iki šiol, vis suaktyvėdamos valdžių keitimosi periodu.

2005–2010 metais, suaktyvėjus destrukciniams procesams Gedimino kalne, piliakalnio priežiūra, lig tol buvusi Vilniaus pilių direkcijos pareiga, perduota Lietuvos nacionalinio muziejaus žinion. Tai nutiko 2010-aisiais. Piliakalnis prie naujo šeimininko atsiskleidė kone pirmapradžiu grožiu, bet praėjusį vasarį jį subjaurojo nuošliauža. Spalį nelaimė pasikartojo vėl.

Pasak Seimo kultūros komiteto vicepirmininko, liberalo Arūno Gelūno komentaro feisbuke, jo „šiandieninė būklė atspindi mūsų Valstybės nesugebėjimą tvarkytis ir patriotizmo stoką…“ Jis irgi reikalauja tyrimo: „KAS ir KĄ vykdo ant mūsų vargšo kalno“.

Ką pasakytumėt apie politikų oracijas? – užklausėme muziejaus direktorę Birutę Kulnytę.

Net nežinau, kaip delikačiau atsakyti į šias nesąmones. Kad piliakalnį griauname planingai, o visi gerieji žmonės nori jį išgelbėti? Ir gelbsti gelbsti liežuviu. 2010 metais, kai piliakalnio niekas nebetvarkė, lėšas įgriuvų tvarkymui skyrė Kultūros paveldo departamentas. Kur buvo rezervatas, įregistravęs be muziejaus žinios Gedimino pilies bokšte patikėjimo teise valstybės jam paskirtą žemę? Tuo metu p. Gelūnas buvo kultūros ministras ir vėliau, jau išvykdamas ambasadoriauti į UNESCO, prisipažino nė velnio nesupratęs apie paveldą. Priėmiau tą su simpatija. Malonu girdėti sakant tiesą. Teko imtis atsakomybės tvarkyti piliakalnį padedant VĮ Lietuvos paminklai, – muziejus tokių tarnybų neturi. „Didieji tvarkybininkai“, kurie šiandien užkūrė tokią ugnį, matyt, galvoja, kad muziejus snaudžia prie byrančio piliakalnio ir nieko nedaro. Visi matėme iš atskirų, įvairiu laiku nufilmuotų gabalėlių sumontuotą šlykščią laidą. Organizuojantiems puolimą galiu tik tiek pasakyti: daromi visi reikalingi darbai likviduojant pasekmes anksčiau vykdytų darbų. Neieškome ir nedeklaruojame kaltų. Tikiu, kad viskas daryta norint gero rezultato. Merui su palyda atvykus apžiūrėti nuošliaužos pasitikau, pakviečiau vidun, nieko neslėpdama papasakojau apie susidariusią situaciją. Savivaldybės vieno departamento direktorius su šiokia tokia nuostaba tarė: „Taigi ji viską supranta“… Tai buvo toks komplimentas (juokiasi)… Mero teigimu, viskas tapo aišku, tačiau ir toliau įvairiausi siūlymai, aiškinimai ošia tarsi purvinas upelis. Skandalizuojant šią temą visiems kiek protaujantiems jau tapo aišku: piliakalnis ne taip svarbu, kaip svarbu nusukti galvą. Būtent taip buvo suformulavęs norus vienas buvusių premjerų padėjėjas… Viešieji ryšiai ir tuščia vieta.

Jau aišku, dėl ko įvyko nuošliaužos?

Taip, neatsakinga žmogaus veikla ir gamta. Detaliau – nepaskaičiuotos didelės apkrovos ir hidrologinė situacija. Vasario mėnesį įvykus pirmajai nuošliaužai gavome pasiūlymų užvežti grunto ir šlaitą užkloti velėna, bet buvo aišku, kad be projekto jokių darbų neorganizuosime. Geologai prognozavo naują nuošliaužą senosios vietoje. Rinkome įvairiose institucijose saugomą atliktų darbų dokumentaciją, buvo atlikta nemažos apimties tyrimų. Parengus užduotį buvo paskelbtas konkursas ir nupirkti projektavimo ir tvarkybos darbai. Nekalbėsiu apie kliūtis. Jų buvo įvairių, stebino įstaigų, kurios turėjo padėti, laiko gaišinimas. Spalio mėnesį geologų prognozuota antra nuošliauža atidengė pavojingą betoninių juostų ir gręžtinių polių „sieną“. Kad visiškai būtų aišku: mūrijant gynybinę sieną ant kalno buvo sukelta daug akmenų, didžiuliai svoriai be rimtesnių skaičiavimų. Vėliau, matyt, apsižiūrėję, inžinieriai sugalvojo sutvirtinti gynybinę sieną apjuosiant visą kalno korpusą betono juostomis. Be projekto pradėti darbai buvo užpilti žemėmis ir „pamiršti“. Metodiškai nesutvarkytas vandens nuvedimas, „pamiršti darbai“ ir išprovokavo nuošliaužą.

Vadinasi, nuolat linksniuojamas medžių iškirtimas niekuo dėtas?

Vėlgi organizuotas vajus. Nuošliaužos vietoje medžių nebuvo. Yra fotografijos. Biologai patvirtino, kad 1954–1955 metais buvo padaryta didelė klaida apsodinant piliakalnį siauralapiais klevais – jie auga aukšti, turi plačią lają ir paviršines šaknis, yra neilgaamžiai. Geologijos tarnybos vadovo Jono Satkūno teigimu, medžiai sudarė apkrovą kalnui ir juos pašalinti reikėjo jau anksčiau. Nuslinko viršutinis užpiltinis gruntas, kuris, kaip paaiškėjo, užpiltas įvairus, nekokybiškas, dargi iš statybviečių.

Nuošliaužų, kiek žinau, ne tokių ryškių, yra buvę ir 2004, ir 2008 metais. Gal šlaitų stabilumui turėjo poveikį ir pastarojo meto statybos – Mindaugo tiltas, Valdovų rūmai…

O kaip jūs manot? Visas kompleksas veiksnių: intensyvus eismas, tikrai yra kur pasireikšti merui, tilto statymas (kalant polius, dundėjo visa kalno aplinka). Valdovų rūmų statybos aikštelėje, kuriai jau „milijonas“ metų, nukastas piliakalnio šlaitas prišpekuotas betono, uždengta skylėtų plytų siena, pro kurią jau veržiasi iš kalno vanduo.

Bet rūmų pusėje nuošliaužos nėra.

Tai dar gali būti. Kad statant Valdovų rūmus buvo pakeistas vandens lygis, supratau seniai, tik nežinojau kiek. Sukilus vandeniui Neryje paprastai jo atsirasdavo ir muziejaus centrinio pastato rūsiuose, o jie labai negilūs; staiga tie šuliniai tapo sausi. O šį rudenį hidrologai patvirtino – vandens lygis nužemintas.

Tai blogai?

Turiu įprotį savaitgaliais knygas tvarkyti – kai ką iš naujo „randu“, kai ką atiduodu į vieną ar kitą biblioteką. Atsiverčiau kartą įkvėptas E.Matuzevičiaus eiles apie Katedrą, baltą kaip gulbę. Ką dabar apie tą šventovę pasakysi, – šalia Valdovų rūmų ji atrodo kaip „skladukas“. Kadangi Katedra, kaip ir mūsų muziejaus pastatai, gyvena pelkėje, dėl kritusio vandens lygio yra baisoka. Katedra statyta ant ąžuolinių polių; šlapioje durpėje tie poliai – kaip geležis, bet, jei nebėra vandens, durpė džiūsta, ir medis sudūlėja… Jau šiandien Šv.Kazimiero koplyčia yra smuktelėjusi 8 centimetrus. Manau, kad armagedonas dar laukia.

Dabar visiems derėtų galvoti apie klaidų ištaisymą nekaltinant vieniems kitų. Buvusios jaukios erdvės aplink piliakalnį yra suniokotos. Nebekvestionuoju tų dalykų, buvo tokia politinė valia, tai tegul ir gyvuoja rūmai kaip reprezentacinė erdvė su interjerais, menančiais Lietuvos didžiąją kunigaikštiją, bet ne nacionalinis muziejus be rinkinių, – juk rūmai ir istorijos muziejus skirtingi dalykai… Pavydžiu savo istorijos suvokimo lenkams, jie Varšuvoje stato didžiulį Lenkijos istorijos muziejų… Važiuosime į Varšuvą susipažinti su Lietuvos istorija. Jie didžiąją dalį muziejų susitvarkė iš europinių pinigų.

Gal jie pavydi mums arenų ir koncertų salių…

Kaip etnografė sakau: net ubagai turėjo savo papročius. Dar ir dabar Žemaitijoje kur senesnis žmogus apie tai žino, apie garsiąsias ubagų sueigas Platelių saloje po atlaidų, o mes – kažkokie nuvorišai. Čia išsilavinimo, kultūros stoka? Dažnai eilinį auksaburnį plepį vadiname intelektualu. Yra intelektualių žmonių, bet jų nedaug… Apie inteligentiją kalbame vis rečiau. Net žodis „inteligentas“ dingo iš kalbėsenos. Tarybinių laikų paskutinių dešimtmečių kartos garsėjo ištisa inteligentijos plejada: įvairiausių specialybių žmonės, nepaisant laikmečio ideologinių varžtų, dirbo ir suvokė save esant lietuvius. Galų gale kad ir kultūros ministras – Lionginas Šepetys, paskui jį visi pjovė korė be peilių be virvių, bet jis buvo figūra, išsilavinęs architektas, inteligentas iki kaulų smegenų…

Matyt, kultūros nuosmukis kiša koją ir valstybės pažangai.

Be abejo, taip. Nepriklausomybės metais iš dvidešimties ir keleto kultūros ministrų iki šiol vienintelis Dainius Trinkūnas turėjo stiprų kultūrinį pamušalą ir suvokimą apie Lietuvos kultūros ūkį, suvokė kultūros visumą. Roma Žakaitienė buvo protinga moteris. Su daugeliu ministrų, gražbylių ir demagogų, labai supainiotų dvasinių nuostatų žmonėmis, nesinorėjo ir bendrauti.

Ar Lietuvoje pakanka gerų specialistų, gebančių tvarkyti piliakalnius?

Klausimas skaudus. Mažėja specialistų visose srityse. Nebegerbiame vieni kitų. Mūsų atveju tikiu architektu Ričardu Stulpinu ir talentingu inžinieriumi Ramučiu Mikšiu. Abu atrodo sąžinės ir talento žmonės, sutvarkę garsiuosius mūsų Apuolės, Medvėgalio, Šatrijos, Kernavės piliakalnius.

Kaip vertinate nuskambėjusius pasiūlymus kviestis užsienio ekspertus?

Nesižaviu. Jų atžvilgiu Lietuva jau turi patirties, ir ne pačios geriausios. Yra ir griūvančių Klaipėdos krantinių pavyzdžių. Aš galvoju, kad mes patys, su geranoriška Kultūros ir Aplinkos apsaugos ministerijų pagalba, imsim tą piliakalnį ir sutvarkysim. Būtų juoko.

respublika.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
9
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top