N. Venckienės imuniteto atėmimas Seime mūsų medijas paskatino kreiptis komentarų į politikos apžvalgininkus ir ekspertus.
Pažiūrėkim.
Absoliutus viešosios erdvės politikos ekspertizės korifėjus, be jokių abejonių, yra Rimvydas Valatka. Šį kartą jis kalbėjo savo studijoje lrytas.lt, o paskui savo genialias įžvalgas suraitė naujojoje savo irštvoje – [email=http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/rimvydas-valatka-kedofilijos-saulelydis-500-325175]15min.lt[/email].
Nesistebėkite, rokiruotė su 15min.lt yra tik žaidimas, sustiprinęs portalo lrytas.lt propagandines pozicijas. Todėl migracija iš portalo lrytas.lt į 15min.lt, ir atvirkščiai, arba dar pakeliui užsukant į LTV (nuo „Spaudos klubo“ iki „Teisės žinoti“ ir N.Pumprickaitės) yra visiškai natūralus šio korifėjaus ir kitų jau patikrintų Lietuvos politikos apžvalgininkų kelias.
Beje, šnekėdamas, kaip jau įprasta, R.Valatka net nežiūrėjo nei į pašnekovus, nei į klapčiukę vedėją, nei apskritai, kas dedasi studijoje. Kaip ir pridera korifėjui, buvo iškilęs aukščiau už visus.
Taigi, jis teigė, kad Seimas pasielgė tinkamai, nes neturėtų prisiimti teisėsaugos funkcijų. Kad Seimas turi dirbti savo darbą, o jeigu prašo teisėsauga – tai vos ne automatiškai turi panaikinti imunitetą. Kad tie, kas balsavo prieš imuniteto atėmimą, yra Lietuvos bėda, jie nenori, kad būtų teisingumas, kad išaiškėtų tiesa. Teisingumą vykdo teismas ir pan.
Antras itin cituotas politikos apžvalgininkas buvo Algis Krupavičius. Jo žodžius delfi.lt pasirinko kaip dienos citatą: „Panaikindamas „Drąsos kelio“ frakcijai atstovaujančios Seimo narės Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę Seimas pademonstravo turįs sveiko proto“. Dar pridūrė: „Aš manau, kad Seimas tokiu sprendimu demonstruoja sveiką protą. Bylos, kurios iškeliamos politikams, pirmiausia yra teismų sprendimų reikalas. Seimas arba kita politinė institucija neturi pakeisti teismų ir kitų teisminių instancijų. Kiekviena institucija demokratinėje valstybėje turi dirbti savo darbą: Seimas – leisti įstatymus, Prezidentė ir Vyriausybė – įgyvendinti politiką, o teisminė valdžia – užtikrinti teisingumą“.
Jiems antrino ir šiame epizode itin aktyviai besireiškusi politikė Dalia Kuodytė. Toj pačioj studijoj su R.Valatka ji sakė, kad N.Venckienės perdavimas teisėsaugai netgi pasitarnaus tiesos išaiškinimui, kitų bylų tyrimui.
Štai taip.
Dabar iškelkime klausimą, kodėl Lietuvos politologai – ne visi, bet tie, kuriuos vis tuos pačius matome ir girdime jau gerus 15 metų – taip myli teisinę valstybę, pasitiki teismų vykdomu teisingumu? Tik itin jaunas ir naivus žmogus galėtų pasiduoti pagundai atsakyti: „Todėl, kad tikrai nori pasitikėti teismais“.
Kas verčia suabejoti tokiu idealistiniu ir nuoširdžiu tikėjimu?
Atsakykime klausimu, kodėl Lietuvoje galioja dėsnis: kuo byla neaiškesnė, kuo ji didesnio rezonanso, kuo daugiau teisėsauga savo veiksmais kelia įtarimų ir susikompromituoja, tuo mūsų politikos apžvalgininkai ima pasitikėti abstrakčiu teisinės valstybės principu? Kuo byla šališkesnė ir nešvaresnė, tuo labiau mūsų korifėjai ignoruoja konkrečias aplinkybes ir pradeda samprotauti apie abstrakčius demokratinius-teisinius principus?
Kitaip tariant, kuo labiau teisingumo ir visuomenės labui reikia suabejoti teisėsauga ir reikalauti viešumo bei skaidrumo – tuo labiau mūsų politikos ekspertai ir teisės guru to vengia ir viską perkelia į idealistinę situaciją, kaip „teismai vykdo teisingumą“, „netrukdykime teismams dirbti savo darbo“, primena valdžių padalijimo principą ir pan.
Atsakymas gali būti tik vienas: toks abstraktumas ir politinė ekspertizė yra skirta uždengti visas realias bėdas. Kuo aukščiau politinė analizė kyla, tuo žemiau ji krenta. Kuo daugiau abstrakčių konstitucinių argumentų, tuo daugiau jie paslepia realių politinių bėdų. Kuo daugiau teisės idealizacijos, tuo mažiau teisingumo.
Pažiūrėkime į N.Venckienės atvejį. Teisėsauga sistemingai atsisakė tirti organizuotos pedofilijos versiją. Prokūratūra pasiekė gėdos olimpą Lietuvos teisėsaugos istorijoje, kai A.Ūso teisme nuo kaltinamosios funkcijos perėjo į įtariamojo pedofilija advokato vaidmenį. Net Vaikų teisių apsaugos tarnyba įžvelgė pedofiliją, prokuratūra neįžvelgė. Teismai per visą D.Kedžio istoriją priiminėjo logiškai ir teisiškai absurdiškus sprendimus. Varė į vienus vartus. Buvo nužudyti keli žmonės, įtartinomis aplinkybėmis žuvo svarbiausi liudytojai (Ūsas ir Kedys) – prokūratūra ne tik kad nepateikė atsakymų, bet įtvirtino „taip turi būti“ nuostatą.
Gegužės 17 d. šturmas pervažiavo ne tik per mergaitę, bet ir per didžiąją dalį lietuvių visuomenės. Lietuva susiskaldė. Teisėsauga prie to prisidėjo tiesiogiai. Teismai ir prokuratūra ėjo vienu keliu – užgniaužti viešumą ir skaidrumą.
Ir po viso šito mūsų politikos apžvalgininkai pradeda samprotauti, tarsi to net nebūtų buvę. Tarsi kalba eitų apie bandelių ar vištos vagį: pagautas, tai būk malonus, atsakyk teisme. Tik teismas vykdo teisingumą. Propagandistai-manipuliatoriai, ankstesniame savo blogo įraše juos pavadinau politiniais šizofrenikais, sąmoningai apverčia situaciją: panaikinus imunitetą N.Venckienė dabar kaip tik turės progą įrodyti savo tiesą.
O jūs norėtumėt po tokios beprecendentės šališkos teisėsaugos ir teismų veiklos įrodinėti savo tiesą? Norėtumėte Šiaurės Korėjos teisme pakalbėti apie žmogaus teises? Kažkas panašaus…
D.Kedžio byla kaip jokia kita byla modernioje Lietuvos istorijoje yra politinė byla. Ne ta siaurąja prasme, kad kažkas iš politikų kišosi į bylą, skambino teisėjui arba išnaudojo savo populiarumui. (Šito mėšlo visuomet bus rezonansinėse bylose). Bet plačiąja prasme – dar niekada mes nematėme taip gerai organizuotos teisėsaugos šališkų veiksmų; sisteminių politinių partijų, ortodoksinės žiniasklaidos ir politikos-teisės ekspertų pūtimo į vieną dūdą – tolyn nuo skaidrumo, tokio žmonių ir poreikio teisingumui žeminimo. Tai žymiai blogiau nei kažkoks nevykęs politinis kišimasis į teismų darbą. Tai viso establishmento sukilimas prieš visuomenę.
Štai kodėl ši byla yra ne tik kad politinė, bet ir egzistencinė Lietuvai. Ji yra per daug politinė, kad establishmentas ją traktuotų kaip politinę. Ir todėl ji yra absoliučiai šizofreniška. Tai, kas turėjo būti traktuojama kaip teisingumas, valstybės institucijų ir jas aptarnaujančių viešųjų ekspertų buvo įvardytas kaip maištas prieš teisinę valstybę. Tai, kas turėjo būti traktuojama kaip žmonių solidarumas ir pilietinės visuomenės požymiai, buvo traktuojama kaip linčo teismas ir tamsi minia. Tie, kas kėlė viešumo ir skaidrumo reikalavimą, buvo marginalizuoti, apšaukti kedofilais, patvoriniais ir t.t. Formaliąja teise buvo prisidengta tam, kad tiesa ir teisingumas niekuomet neišaiškėtų.
Lietuva neišlaikė egzamino, ir šioje byloje, kaip jokioje kitoje, valstybė pralošė visuomenę.
Ir po viso to mums siūloma samprotauti apie visų lygybę prieš įstatymą. Kaip pasakė ekspertų korifėjus R.Valatka, „N.Venckienė, kaip ir bet kuris kitas Lietuvos pilietis, turi teisę gintis teisme“ (esmė tokia, cituoju iš atminties). Štai taip mūsų politikos apvalgininkai kopia į ekspertines aukštumas. Štai taip abstrakti formalioji konstitucinė teisė triumfuoja prieš tiesą ir teisingumą. Štai taip reiškiasi politinė šizofrenija.
Tiesos testas
Galiausiai – testas atskirti tiesą nuo melo: beveik tikra – tiesa yra tų proceso jėgų pusėje, kurios norės viešumo ir skaidrumo, o tos jėgos (institucijos, ekspertai), kurios siūlys abstrakčius teisinius principus, bet vengs viešumo ir skaudrumo, – greičiausiai bus manipuliatoriai.
Kas D.Kedžio istorijoje siekė viešumo ir skaidrumo, o kas stengėsi įvynioti viską į institucijų kompetencijas ir nutildyti?
Naujausias šios istorijos epizodas yra tiktai eilinė seka. Generalinė prokūratūra išsityčiojo iš Seimo ir pasiuntė Šiaulių apygardos prokurorę komunikuoti su Tautos atstovybe. Ji su savo strategais rado Baudžiamojo kodekso normą neviešinti medžiagos, jei joje yra nukentėjusysis nepilnametis. Seimo komisija jų galėjo paklausti tokių klausimų:
1) kas yra aukščiau konstitucinėje valstybės hierarchijoje: baudžiamojo kodekso straipsnis ar konstitucinis valdžių padalijimo imperatyvas, pagal kurį Tautos atstovybė kontroliuoja Generalinę prokūratūrą (VSD)?
2) kaip galima nuspręsti žmogaus kaltumo klausimą (šiuo atveju, politinio sprendimo prasme), be jo kaltumą ar nekaltumą įrodančios medžiagos? prie to paties klausimo: ar esate girdėję teisės principą audiatur et altera pars, pagal kurį kaltinamasis (šiuo atveju – politine prasme) turi absoliučią teisę pateikti savo nekaltumo įrodymus, kurie šiuo atveju yra vaizdo įraše?
3) kas trukdo pateikti visą vaizdo įrašą, jeigu galima jį įslaptinti Seimo komisijos veiklos įstatymo rėmuose (juk ta Baudžiamojo kodekso norma kalba apie viešinimą, o tokiu atveju viešumas apsiribotų Seimo komisija, kuri ir turi atsakomybę priimti sprendimą)?
4) galiausiai, kas trukdo techniškai paslėpti mergaitės veidą toje medžiagoje?
Kas čia bet kokia kaina vengė viešumo? Kokia žala ir kam būtų padaryta, jeigu tas vaizdo įrašas būtų parodytas Seimo komisijos uždarame posėdyje?
Politinio imuniteto esmė ir yra apsisaugoti nuo tokios institucinės savivalės, kurią rodė Generalinė prokūratūra šiame epizode ir kuri yra ne kas kita kaip politinis (nes šališkas, vienakryptis, neskaidrus) susidorojimas. Ir lyg šito nematydami žymiausi (lygu gerai matomi) politikos guru aiškina apie leidimą teisėsaugai vykdyti savo funkcijas, apie teismuose pasiekiamą teisingumą. Net apie poreikį atsisakyti politinio imuniteto.
Kaip tiesai ir demokratijai gali pakenkti viešumas ir skaidrumas? Ypač rezonansinėse bylose?
Visa tai rodo, kad čia – ne eilinė byla. Iš pasaulio istorijos ji labai primena visas tas bylas, kai eilinis žmogelis susidūrė su užkulisiniais galingais interesais, kurie sugebėdavo pajungti valstybės (establishmento) institucinį mechanizmą, kad būtų užgniaužtas kylantis nepasitenkinimas. Lietuvos politikos ekspertai visa tai puikiai žino.
Todėl dabar dažniau reikėtų sekti ir atkreipti dėmesį į korifėjus.