Šių metų spalio 17-osios vakarą Tiesos.lt klube buvo aptartos tolesnės Lietuvos Sąrašo veiklos gairės. Skelbiame pagrindines diskusijoje išsakytas mintis. Tekstą spaudai parengė Laura Molytė.

Darius Kuolys:

Projektuojant tolesnę Lietuvos Sąrašo veiklą, dera prisiminti jo ištakas. Į Sąrašą susibūrėme 2012 metų vasarą išprovokuoti tuometinės valdžios cinizmo ir savivalės: jei Lietuvos gyvenimas būtų tekėjęs normalia vaga, vargu ar būtume susiėję į tokią savitą partiją. Labai įvairių pažiūrų žmonės buvome sutelkti bendro protesto prieš valdžios smurtą, melą ir bendro siekio išsaugoti demokratinę Lietuvos Respubliką, konstitucinę atkurtos valstybės santvarką.

Iš pradžių galvojome apie platų demokratiją branginančių pilietinių jėgų frontą. Dar 2012-ųjų pavasarį piliečių sueigoje Vilniaus Simono Daukanto aikštėje iškėlėme Lietuvos Sąrašo idėją. Kodėl? Būtent tuo metu po populiariausios Darbo partijos vėliava stoję socialdemokratai ir Rolando Pakso „tvarkiečiai“ pareiškė, kad po Seimo rinkimų jie kartu valdysią Lietuvą. Taigi, visuomenei buvo pasiūlytas Viktoro Uspaskicho sąrašas. Tėvynės sąjunga ir liberalai tylėjo. Ir tada kaip alternatyvą iškeltam, o dabar ir į valdžią atėjusiam Uspaskicho sąrašui nutarėme burti platų pilietinį Lietuvos Sąrašą.

Tiesa, platesnio visuomeninių jėgų rato sutelkti nepavyko. Tačiau Valstybės dienos išvakarėse susibūręs Lietuvos Sąrašas savitu būdu dalyvavo rinkimuose į Seimą: kad nesudarytų konkurencijos kitoms naujoms politinėms jėgoms, savo kandidatų sąrašo mūsų partija nekėlė, tačiau parengė demokratinei Respublikai atkurti būtinų Lietuvos darbų sąrašą ir vienmandatėse apygardose rėmė sąžiningus skirtingų partijų kandidatus, pritariančius šiems darbams. Rinkimuose aktyviai rėmėme konservatorių Naglį Puteikį, kai kuriuos kitus Tėvynės sąjungos kandidatus, su liberalais ėjusį Vitalijų Gailių, „Drąsos kelio“ sąraše buvusį Algirdą Patacką ir nemaža kitų to sąrašo žmonių. Be to, simboliškai vienmandatėje Žirmūnų apygardoje, kurioje balotiravosi Dainiaus Dabašinsko vadovautas Liberalų ir centro partijos pirmininkas Algis Čaplikas, Lietuvos Sąrašas iškėlė ir savo kandidatą – rašytoją Liudviką Jakimavičių. Šiandien Seime turime keturis rinkimuose remtus parlamentarus, taip pat stengiamės bendradarbiauti ir su kitais Seimo nariais. Mūsų partijos narių skaičius po visų propagandinių atakų ne sumažėjo, bet išaugo.

Taigi, kai šį rudenį apsisprendėme tęsti diskusijas dėl savo tapatybės ir tolesnės veiklos, nepradėjome tuščioje vietoje – rėmėmės praėjusią vasarą parengtu Lietuvos darbų sąrašu. Išlieka esminė ir tuomet išsikelta idėja – susigrąžinkime demokratinę valstybę, atkurkime tarp piliečių ir valdžios moralinę sutartį, kurią susidorodama su FNTT vadovais, smurtaudama Garliavoje valdžia nutraukė. Suprantame, kad tokia idėja reikalauja ir kito politinio elgesio – ne brutalios kovos dėl valdžios, bet pasitikėjimo ryšių kūrimo, tikrai bendro rūpesčio tautos likimu.

Iš Lietuvos darbų sąrašo kyla trys pagrindinės mūsų veiklos kryptys. Jos sudarytų trikampį, nes visos yra vienodai svarbios, viena su kita tiesiogiai susijusios. Viena jų – tautos galių stiprinimas. Šiandien matome, kad lietuviai kaip visuomenė, kaip tauta praranda gyvybinę ir kūrybinę energiją, jų bendruomenės galios silpnėja, vis dažniau pasiduodama nuotaikoms, kad nuo mūsų niekas nepriklauso, kad mes per silpni. Taigi sąmoningas, kryptingas tautos galių stiprinimas turėtų būti esminis Sąrašo uždavinys. Jis apimtų ir kultūrines, kūrybines ir politines tautos galias.

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius yra labai taikliai pastebėjęs, kad švietimas turėtų tvirtinti mus kaip tautą. Iš tiesų, brandžios tautos suvokia švietimą kaip savikūros būdą, kaip tautai egzistenciškai svarbią kultūrinės veiklos sritį. Deja, Lietuvoje vadinamosios valstybinės partijos, socialdemokratai ir konservatoriai, kai tik laimi rinkimus, švietimą ir kultūrą atiduoda savo partneriams kaip nereikšmingas, per mažus pinigų srautus generuojančias sritis: konservatoriai jas permetė liberalams, o socdemai – Lenkų rinkimų akcijai ir darbiečiams. Lietuvos Sąrašo pareiga būtų gręžtis ir kviesti visuomenę gręžtis į švietimą, į kultūros ir informacinę politiką kaip į patikimus būdus tautos likimui kurti. Šiandien Lietuva yra valstybė, neturinti savo informacinės politikos. Visos politinės tautos vienaip ar kitaip kuria savo viešąją erdvę, joje gindamos joms svarbius idealus, vertybes, idėjas. Mes savo viešąją erdvę tiesiog atiduodame tiems, kas turi galios ir pinigų. Todėl joje vis labiau įsigali cinizmas ir patyčios, manipuliacijos visuomenės nuomone.

Antroji, greta tautos galių stiprinimo, Lietuvos Sąrašo veiklos kryptis – tikros savivaldos sukūrimas. Savivalda – tai tautos galių įgyvendinimas. Šiandien lietuviai realios savivaldos neturi. Be jos neįmanoma ir politinė tauta kaip krašto šeimininkė. Savarankiškai, savivaldžiai tautai būtinas laisvas, tautai atskaitingas, o ne jėgos grupuočių ir specialiųjų tarnybų valdomas Seimas. Seimas – kaip tikra tautos atstovybė, įgyvendinanti ir laiduojanti tautos politines laisves. Taip pat reikalinga išplėtota visų grandžių savivalda. Lietuvos darbų sąraše šia linkme darytinus žingsnius esame aptarę.

Trečioji galima veiklos kryptis, trečioji Lietuvos Sąrašo siūlomo trikampio kraštinė – teisėtvarkos atkūrimas ir teisingumo valstybėje užtikrinimas. Teisingumo, žmogaus teisių ir laisvių, tautos teisių ir laisvių įtvirtinimas įmanomas tik pertvarkius teisėtvarką, pažabojus jėgos grupuočių savivalę. Šios krypties darbai taip pat yra išsamiau išdėstyti mūsų programoje.

Štai tokios galėtų būti trys pagrindinės Lietuvos Sąrašo veiklos kryptys. Jas reikėtų kritiškai apsvarstyti, pagalvoti, gal savo darbus galėtume apibrėžti geriau. Idėjų gryninimo reikia, nes Lietuvos Sąrašo steigėjai neišsivaikšto, bet mėgina telktis. Šiauliuose ir kituose regionuose buriasi Lietuvos Sąrašo skyriai. Tad turėtume rimtai tartis, kaip veiksime toliau. Viena išmintinga vadybininkė pasiūlė mums remtis pasidalyta lyderyste. Mums ji tikrai tiktų.

Marius Matulevičius:

Kalbėdami apie tautos galių mažėjimą, turime omeny du dalykus: intelektualinių galių mažėjimą ir politinių galių mažėjimą. Lietuvos situacija sudėtinga, labai daug žmonių išvykę ir toliau išvyksta, gimstamumo ir mirštamumo santykis Lietuvoje smarkiai neigiamas. Tai savaime nesusitvarkys.

Vakar Seime pasiteiravau buvusio socialinių reikalų ministro, kaip jis tai vertina. Sako: „Viskas turėtų susitvarkyti, viskas praeis“. Bet juk nepraeis. Po dešimties metų situacija gali būti žymiai blogesnė, bus tikrai didelių iššūkių. Geri pokyčiai savaime neįvyks, bet dedant labai daug pastangų, palaipsniui galima situaciją keisti. Taip pat akivaizdu, kad ši situacija nesusiklostė savaime, kaip neišvengiamybė, tai yra realus ekonominės politikos rezultatas, blogas bendros politikos rezultatas.

Saulius Jurkevičius:

Trumpai pasisakysiu apie tautiškumą, nes ir man jis rūpi. Kaip istorikas, galiu pasakyti: mes išties iki 1940 metų turėjome laisvę, turėjome nepriklausomybę, bet ja nepasinaudojome. Daugelis iš mūsų turime susiformavę tautiškumo stereotipą, todėl nedrįstame vertinti 1926 metų perversmo, ir Antanas Smetona mums kelia labai sudėtingas asociacijas.

O paskui – 1990 metais – remdamiesi savo prigimtinėmis galiomis mes atkūrėme valstybę, ir nuėjome į kitą kraštutinumą – į laisvių deklaravimą, pamiršdami tautiškumą.

Tai tarsi du kraštutinumai, o iš tiesų turėtų būti gražus junginys: kad galėtume sėkmingai veikti, mes turime turėti ir tautą, ir laisvę vienu metu.

O švietimą aš matau kaip vieną rimčiausių problemų. Visa švietimo sistema, kaip visuma, nuo pradinės mokyklos iki aukštosios, iš tiesų silpsta. Ir silpsta kūrybinės galios. Bendro lygio kritimas kai kuriais atvejais yra pakankamai grėsmingas, tai sakau ne todėl, kad norėčiau išgąsdinti. Jei pasižiūrėtume į Egzaminų centro duomenis, sužinotume, kokie tikrieji mūsų abiturientų pasiekimai. Jei pamatytume, už ką išduodami bakalauro arba magistro diplomai, mes iš tiesų sutriktume, nes sistema silpnina mus pačius, mes iš tiesų prarandame galimybę ateityje turėti kompetentingus, kvalifikuotus žmones. Kitas dalykas, jeigu nesugebėsime sutvarkyti švietimo arba užtikrinti geros švietimo kokybės, į bet kurias struktūras ateis daug labai nekvalifikuotų žmonių, ir dėl to vėl gali kilti pakankamai didelių problemų. Tai kertinis momentas, o viešojoje erdvėje vis girdime dejavimą apie nepakeliamus mokinių krūvius, sunkius vadovėlius, kurių vaikai nebegali panešti, kaip jie negali to, ano, trečio. Ir tai yra silpnėjimas, jis juntamas visame kame.

Vytautas Rubavičius:

Jeigu pakeltume jau istorines „Aikštės žinias“, pamatytume, kad ten mano pasiūlymai jau buvo suformuluoti. Kai kurios mintys į tą triadą ir sugulė. Aš manau, kad tokio sambūrio veikloje svarbu nusistatyti kelias esmines veiklos sritis, kurios iš tiesų siejasi tarpusavyje. Pirma – tai nacionalinio tapatumo, lietuvybės arba tautos galių stiprinimas. Tiksliau – tautos ir visuomenės, nes toje tautoje, jeigu mes ją jau laikome ir politine tauta, kai sakome „lietuvybė“, turime omeny, kad svarbus ir tautinių bendruomenių kultūros tvirtinimas. Mes veikiame bendroje gimtinėje, ir jei tautinės bendruomenės Lietuvą laiko savo gimtine, tai puoselėtinas ir gerbtinas dalykas. Mes ir patys rutuliojamės per savo santykius su kitų tautinių bendruomenių žmonėmis, šie santykiai yra mūsų turtas, tad ir lietuvybę derėtų suvokti kaip kultūriškai platesnį dalyką. Pasakyčiau ir taip: kuo mes daugiau į lietuvybę įimame tautinių kultūrinių bendruomenių paveldo, tuo labiau turtėjame kaip lietuviai, stipriname savo kultūrinės kūrybos gebas. Yra jaunimo, kuriam tautiškumas yra tapęs tarsi kažkokiu stereotipu, kurį reikia laužyti.

Svarbus ir pilietiškumo sandas. Mes nuolatos pradedame klaidžioti tarp trijų pušų. Mano galva, pilietiškumas kaip tik yra įgali laisvė. Pilietiškumas kyla iš savivaldos, ir jeigu nėra savivaldos, tai apskritai nėra jokių piliečių. Tuomet „piliečiai“ tėra žodis, juridinė kategorija. Visose valstybėse, kokios jos bebūtų totalitarinės, piliečiai egzistuoja, bet ar jų pilietiškumas turi turinį? Akivaizdu, kad neturi. Nes jeigu visuomenė neturi realios savivaldos, ji neturi ir pilietiškumo sando, pilietiškumo galios. Jeigu pilietiškumas kyla iš savivaldos, jis yra laivės ir individualios laisvės pamatas. Nėra pilietiškumo, nėra realios savivaldos, nėra ir individualios laisvės.

Kaip pas mus suvokiama laisvė? Laisvė važiuoti kur nori. Kitaip tariant, tai darbo jėgos judėjimo laisvė, laisvė kurtis privačią sritį. Ir konclageryje tarsi galima susikurti tam tikrą privačią sritį, bet ar konclagery žmogus gali laikyti save laisvu? Tad nelaisvoj visuomenėj nėra ir individo laisvės, jos ir negali būti, ji ribota, galima tik tam tikra iliuzinė laisvė ir akivaizdu, kad tą iliuziją iš esmės palaiko tam tikra politinės sistemos struktūra, kai valdantieji, paėmę visą politinę valdžią tik į savo rankas, ta valdžia naudodamiesi laiko save laisvais. Bet tokia laisvė pražūtinga ir politiniam elitui, ji kelią didžiausią valstybės eroziją, ji pražūtinga valstybingumui. Darius sako, kad FNTT skandalas panaikino piliečių ir valdžios sutartį… Man atrodo, kad tos sutarties nebuvo ir negalėjo būti, nes ir anksčiau nebuvo tos pilietinės galios. Jos reliktai buvo labai greitai panaikinti po devyniasdešimt kelintųjų metų, dabar tai akivaizdžiai matosi. Juk buvo tiesioginių rinkimų reliktai, buvo svarstymai. Iki 1995 metų ir teisėsaugoje veikė liaudies tarėjai – tarsi sovietinis reliktas, kuris iš esmės yra demokratinis dalykas, tik neturėjo reikalingo turinio. Bet jis buvo panaikintas.

Visa tai priklausytų tam trikampiui. Tik prie teisėsaugos pertvarkos reikia įrašyti: visuomenė dalyvauja vykdant teisingumą. Tai labai svarbus dalykas, esminis principas demokratinėje ir pilietinėje visuomenėje. Visos reformos apima tiktai struktūrinius pakeitimus, bet juk jeigu visuomenė nedalyvauja vykdant teisingumą, ji ir išlieka atskirta nuo teisingumo. Reikia prisiekusiųjų tarėjų arba renkamų prokurorų – kaip tas dalyvavimas užtikrinamas, tai jau sistemos reikalas, į tai dabar nenoriu gilintis.

Dar vienas labai svarbus dalykas – tai parlamentinių galių stiprinimas. Paradoksalūs pastarieji konservatorių partijos žingsniai: kreipimasis į Konstitucinį teismą, tarsi ir į VSD, ir taip toliau. Taip silpninamos parlamentinės galios. Partija pati imasi jas silpninti. Kokia čia logika? Aš dabar net nebandysiu jos įžvelgti, bet tai paradoksali veikla, ji net sunkiai įsivaizduojama netotalitarinėje valstybėje. Mes gi matėme, kaip, sakykime, į Lukašenkos parlamentą susirinkusios partijos naikina savo galias ir viską atiduoda į prezidento rankas taip, tarsi vyktų demokratinė procedūra.

Čia tai tarsi būtų neįmanoma, bet tai yra įmanoma. Kreipiamasi, kad, pavyzdžiui, aukšti pareigūnai neprisiimtų atsakomybės, net neteiktų ataskaitų, kad parlamentas net negalėtų į juos kreiptis. Manau, nedaugelis atkreipė dėmesį į neseniai pasirodžiusį profesoriaus Egidijaus Kūrio komentarą. Reikia pripažinti, kad profesorius Kūris yra labai protingas žmogus, labai geras, išmanus juristas. Bet kalbėdamas apie Seimą, jis iš tikrųjų apsidraudžia: „Aš atskiriu politinę ir juridinę Seimo veikimo pusę.“ Palieka Seimą be politinės galios, bet Seimo be politinio veikimo apskritai nėra.

Kas tokiu atskyrimu padaroma? Kur perkeliama politinė valdžia? Ji perkeliama teisininkų grupėms, Konstituciniam teismui. Mes galime įsivaizduoti pasekmes: bet koks parlamentarų priimtas Konstitucijos pakeitimas turi būti tvirtinimas, Konstitucinis teismas gali imtis analizuoti, ar jis atitinka Konstituciją, ir taip nepripažinti apskritai jokių pokyčių, kitaip tariant, nepripažinti tokių Seimo galių. Nes jeigu Seimas veikia tik juridinėje plotmėje, tai už jį, už bet kokius seimus ir parlamentus yra aukštesnis Konstitucinis teismas, O Konstitucija yra tarsi jo nuosavybė. O dabar kas aiškina Konstituciją? Ne rinkti, o paskirti žmonės. Kitaip tariant, iš parlamento atimama visa tautos politinė galia, politinės valios galia. Ir tada jau nebeaišku, kas iš ko kyla – ar teisė iš politinės galios, ar politinė galia yra reguliuojama teisininkų grupės pagal tam tikrus teisminius normatyvus, pagal teisinį įsivaizdavimą, kaip turėtų veikti valstybė, ir kaip toje valstybėje turi jaustis ir tauta, ir visuomenė.

Mes juk matėme, kad Konstitucinis teismas jau nustatinėja ir atlyginimų proporcijas, kas nelabai įsivaizduojama, ir tai, deja, tampa konstitucine, vadinasi, dieviškąja norma. Tai nesusipratimas, bet turėsiantis ir jau turintis didelių pasekmių ir ekonomikai, ir mūsų socialinių struktūrų sąveikai. Pavyzdžiui, nutarimu dėl atlyginimų proporcijų Konstitucinis teismas nustatė, kad esamos baisios socialinės atskirties negalima mažinti, nes negalima suartinti atlyginimų, negali Vyriausybė ir valdžia kooperuotis. Iš to kyla baisios socialinės pasekmės. Iš esmės negalima kelti nei kultūrininkų atlyginimų, nei jūsų, nes gali sumažėti proporcijos, kurios skiria tuos atlyginimus nuo nustatytųjų.

Bet tai dar, sakykime, dar nieko prieš faktą, kad Seimas apskritai tampa tokiu, sakykime, politiniu teatru, kuris tiktai pridengia tikrąją politinę galią, kurią įgauną teisininkai ir Konstitucinis teismas. Apie tai reikia kalbėti, kad Seimas ir seimūnai imtų suvokti, kad jie yra politinė galia ir kad tam tikri jų sprendimai arba jų reikalavimas, nesvarbu, kokia būtų juridika, yra tautos išrinktųjų reikalavimas, į kurį privalu atsižvelgti, aišku, derinant tas valdžių atskyrimo… Bet valdžios atsiskiria susieidamos, jos visą laiką turi susieiti, šito nederėtų užmiršti.

O švietimas yra kultūros stuburas. Jeigu mes suvokiame kultūrą kaip esminį visuomenės ir tautos tapatumą formuojantį, palaikantį veiksnį ir susiejantį tą tapatumą su gimtine, su gimtąja žeme, tai švietimo sistemos svarba yra akivaizdi. Ji tiesiog yra stuburas, kultūros sistemos stuburas, susiejantis ir kartas, mus visus su gyvenamąja vieta, kuri yra likimo dovanota, Dievo dovanota tai bendruomenei, tautai ir visiems, kurie laiko ją gimtine. Iš čia ir supratimas, kad jos negalima parceliuoti. Ne gimtinė laikosi ant prekinių santykių, bet prekiniai santykiai kyla, išnyksta… O žemė ne žmogaus kurta, ne žmogus pasidaro sau tą žemę kaip prekę.

Marius Matulevičius:

Diskutuodami supratome, kad formuluotė „tautos galių stiprinimas“ gali skambėti militaristiškai, bet šiuo atveju kalbame apie tautos gyvybinių galių stiprinimą. Jei turime tokį tikslą, galime lengvai apsispręsti ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, jeigu kažkam neaišku, ar pasirašyti už referendumą, paklauskime: ar žmonių teisė patiems apsispręsti dėl svarbių dalykų yra tautos galių stiprinimas, ar ne, ir atsakymas aiškus. Arba diskutuojant dėl santykių su Europos Sąjunga, mes už konstruktyvius santykius, bet norime priimti tik tas normas, tuos įstatymus, kurie nesilpnina tautos galių. O jei prarandamas savarankiškumas, tautos galios silpsta arba siūlomi destruktyvūs dalykai, tada pozicija, takoskyra tampa aiški.

Arūnas Bingelis:

Norėčiau tik atkreipti dėmesį į paplitusį, bet klaidingą požiūrį, kad etninis tautiškumas ar prigimtinis dorovės įstatymas yra atgyvenę dalykai, kliuviniai globaliam emancipacijos vyksmui. Nuo Naujųjų laikų bet kokią, ypač išorinę, priklausomybę imta suvokti tik kaip suvaržymą ar net vergystę. Geras pavyzdys čia būtų I. Kanto klaida, dėl kurios jis atmetė būtent Dievo autoritetu grindžiamą moralinę tvarką kaip prieštaraujančią žmogaus laisvei, jo autonomijai. I. Kantas steigė, jo manymu, vienintelę žmogaus, jo orumo vertą autonominę etiką, kylančią iš individo praktinio proto.

Kalbant apie priklausomybės ir laisvės santykį verta prisiminti ir J. G. Herderio posakį: tautos – tai Dievo mintys (o ne socialiniai konstruktai, kaip suinteresuotai ir gana dažnai šiandien įteiginėjama). Kaip Dievo norėtas gėris žmogui, tautos yra natūrali, bet atvira dvasinė bendrystės tikrovė. Tuomet ir sąmoninga priklausomybė, atsakomybė tautai ne pavergia, bet, atvirkščiai, asmenį išlaisvina. Juk tai atitinka jo pašaukimą bendrystei. Toliau dar reiktų kalbėti ir apie pačių tautų bendriją, kaip natūralų tautų bendrabūvio klausimo sprendimą.

Dar viena ne būtinai pavergiančios, bet kaip tik išlaisvinančios priklausomybės iliustracija: pagarbus kitų santykis su mumis, arba, dar geriau, krikščioniškas artimo meilės įsakymo vykdymas mūsų atžvilgiu kaip tik kuria pasitikėjimo santykį tarp asmenų. Pasitikėjimas drąsina reikštis autentiškai, laisvai, būti savimi. Tad esame radikaliai priklausomi nuo išorinių pagarbaus santykio ar artimo meilės įsakymo vykdymo, tačiau tokio pobūdžio priklausomybė nuo kitų ne varžo ir supančioja, bet kaip tik išlaisvina. Kitaip ir būti negali, jei tik žmogų suvokiame ne kaip abstraktų individą, bet kaip asmenį, t. y. aš-tu-mes santykių tikrovę.

Marius Matulevičius:

Galbūt reiktų pagalvoti, o kodėl ta tautininkiška ideologija dažnai yra atmetama, kodėl nepatraukli.

Vytautas Rubavičius:

Atsakymas labai paprastas – tai viešoji ir Europos sąjungos politinė nuostata dėl nacionalizmo kilmės. Šiaip jau yra nacionalinė jausena, taip vadinkime, ir yra bet kokių tautiškumų, gentiškumų „klijai“, kurie klijuoja tas jausenas. Tų jausenų įžiebimas arba eskalavimas politinėmis priemonėmis virsta agresyviu nacionalizmu, šovinizmu ir taip toliau. Kadangi Europa išgyveno tuos 20 amžiaus karus, buvo labai aiškiai suvokta, kad pagrindinė jų priežastis yra nacionalizmas, todėl jį reikia išgyvendinti. O kaip jį galima išgyvendinti? Marginalizuojant politinėmis nuostatomis, vadinasi, su juo kartu reikia vyti iš viešumos ir visokių tautiškumų apraiškas. Politinio elito nuostata tokia, kad net kalbos apie tokius dalykus tampa politiškai nekorektiškos, ir staiga po kokių 1992–1993 metų mūsų politinis elitas pakeitė kalbėjimo būdą – labai aiškiai tai matėsi – iš akademinio elito kalbos išnyko tautiškumo dalykai. Tarsi taip greičiau sueuropėsime.

Marius Matulevičius:

Kita vertus, nors Vakarų valstybėse ta tautinė ideologija viešai ir neskelbiama, bet vyriausybės puikiai žino savo valstybių nacionalinius interesus.

Vytautas Rubavičius:

Žinoma, jos yra fiksuotos konstitucijose.

Darius Kuolys:

Iš tikrųjų, nacionalizmai mėginami vaizduoti kaip tam tikros grėsmės. Kita vertus, akivaizdu, kad jie ir gali kelti grėsmes. Europos patirtis šiuo atveju yra visiškai natūrali, autentiška. Mes kartais atsainiai žvelgiame į lietuviškojo nacionalizmo agresyvią raišką. Tačiau kai lenkų nacionalistai nusiaubia Punską, toji destruktyvi jėga tampa akivaizdi ir lietuvių nacionalistams. Kitas klausimas: kodėl tautininkų šiandien ginamos tautinės idėjos nėra patrauklios Lietuvos visuomenei? Kodėl jas ginantys tautininkai nepatenka į Seimą? Kodėl neranda kelio į visuomenę? Ar nederėtų mums klausti, kaip kurti lietuvybę, kuri būtų gyva ir patraukli lietuviams, kuri juos šiandien telktų į draugišką bendruomenę, o ne agresyviai priešintų ir skaldytų.

Vytautas Rubavičius:

Neužmirškime ir žiniasklaidos nuostatos tautiškumą marginalizuoti ir padaryti keistą, nepriimtiną, stereotipišką ir taip toliau.

Darius Kuolys:

Bet tam labai dažnai duodamas ir pretekstas. Rinkimuose – antisemitiniai šūkiai ir kitokia agresija. Matyt, galvojama, kad demonstruojama neapykanta kitiems sutelks tautiečius, bet, atvirkščiai, tai atstumia. Ar nebūtų vienas iš Lietuvos Sąrašo uždavinių – kurti patrauklią, empatišką lietuvybę, kuri būtų sava visoms lietuvių kartoms, ypač jaunimui?

Eglė Mirončikienė:

Tautiškumas atrodo tarsi agresyvus, bet iš tiesų ta agresija atsiranda ne dėl to, kad jis yra toksai. Iš tiesų, bet koks nacionalizmas atsiranda iš tautinio nevisavertiškumo, kaip ir bet kokia agresija atsiranda iš nevisavertiškumo. Kad nesusidurtume su tokiu reiškiniu, turime ugdyti, būtent ugdyti tautiškumą, pasitikėjimą savimi, meilę savo tautai, pagarbą savo tautai. Kiekvienas turi didžiuotis, kad jis gimė, sakykim, lietuviu ar kažkokios kitos tautos atstovu. Ir tai yra garantas, kad su nacionalizmu blogąja prasme mes nesusidursime. O bet kokio tautiškumo slopinimas, niveliavimas, iš esmės yra problemos stūmimas kažkur gilyn, todėl ji bet kada gali prasiveržti būtent pačia blogiausia forma. Taip matosi iš psichologinės pusės.

Algirdas Šukys:

Aš galėčiau į šitą klausimą pažvelgti iš sistemų teorijos pusės, iš matematinės pusės. Yra elementai, individai, ir iš jų galima kurti sistemą. Svarbu, koks yra dominuojantis principas. Jeigu kiekvieno kova su kiekvienu – tai viena. Jeigu bendradarbiavimas, jėgų sujungimas, bendrų problemų sprendimas – kita. Kai kurias problemas galiu išspręsti vienas, bet yra problemų, kurių vienas išspręsti negaliu. Tada aš jungiuosi, ir sprendžiu jas kartu. Bendradarbiaujant, kuriant tautiškumo ar bet kokie kitokie skirtumai vienas kitą papildo, sistema kaip tik darosi įvairesnė, atsparesnė, stabilesnė ir galingesnė. Bet jeigu mes kovojame vienas su kitu, tai šitie skirtumai tampa priežastimi vienas kito pjovimo ir šitoj vietoj atsiranda nacionalizmas. Štai koks skirtumas tarp tautiškumo ir nacionalizmo. Tautiškumas remiasi bendradarbiavimo principu, mes apsijungę kaip tauta, bet kaip tauta jungiamės ir su kitomis tautomis, mes vieni kitus papildome. Tada tautiškumas padeda, skirtumai padeda, individai vienas kitą papildo. Bet jeigu konkurencija yra pagrindinis principas, ne bendradarbiavimas – tai būtinai susipjausim, anksčiau ar vėliau.

Darius Kuolys:

Šiandien liberalus galvojimas dažnai brėžia takoskyrą tarp tautos ir asmens laisvės. Klausiama: kas svarbiau – tauta ar individo laisvė? Klausimas keliamas radikaliai. Tačiau jeigu mąstome kaip Respublikos piliečiai, tos takoskyros ir tos alternatyvos nelieka. Mat Respublikos žmogui nepakanka tik liberaliosios, negatyviosios laisvės – laisvės nuo kitų kišimosi į jo privačią erdvę. Ši laisvė labai svarbi, bet jos per maža, kad būtum laisvas laisvoje Respublikoje. Čia būtina ir pozityvioji laisvė – laisvė dalyvauti bendruomenės politiniame gyvenime, dalyvauti priimant bendrus sprendimus. Taigi respublikoniška asmens laisvė galima tik laisvoje tautoje: ji įgyvendinama rūpinantis tautos likimu. Taip žvelgiant neįmanoma individo laisvės atskirti nuo tautos, supriešinti su ištikimybe tautinei bendruomenei.