1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija, lydima prievartinio sovietizavimo, masinio teroro ir represijų. Per visą jos laikotarpį Lietuvos žmonės įvairiais būdais ir formomis priešinosi režimui, kovojo dėl Laisvės ir savo siekius įkūnijo 1990 m. kovo 11 d. atstatydami Lietuvos nepriklausomą valstybę. Kelias į Laisvę buvo paženklintas Lietuvos žmonių drąsa ir ryžtu, pasišventimu Tėvynei ir kova už jos Laisvę, padėjusią pamatus Kovo 11-osios Lietuvai.
Laisvės kovos 1944–1953 m.
1944 m. vasarą Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, kilo beveik dešimtmetį trukęs partizaninis karas. Tūkstančiai patriotų stojo į kovą už Tėvynės laisvę.
Telkiant jėgas, buvo įkurta vieninga ginkluoto pasipriešinimo organizacija – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS). 1949 m. vasario 16 d. priimta LLKS Tarybos deklaracija, kuri skelbė lietuvių tautos valią atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Deklaracija politiškai įteisino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį kaip visuotinio organizuoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, atstovaujančią kovojančiai tautai. LLKS Taryba paskelbta vienintele teisėta valdžia okupuotoje Lietuvoje, Tarybos Prezidiumas – aukščiausia teisėta valstybės valdžios institucija. Deklaraciją pasirašė aštuoni LLKS Tarybos nariai: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila. Deklaracija žymėjo partizanų organizacijos brandą. Laisvės kovos buvo Lietuvos valstybės savigyna, parodžiusi pasauliui tautos pasiryžimą priešintis okupacijai ir kovoti už Nepriklausomybę.
Neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo formos
Nuslopinus partizanų kovą, pasipriešinimas sovietinei okupacijai tęsėsi ir pasireiškė nelegalių organizacijų veikimu, disidentiniu judėjimu, antisovietinės spaudos leidyba ir platinimu, viešomis politinio protesto akcijomis, politiniu ir kultūriniu oponavimu valdžiai bei kitomis pasyviosios rezistencijos formomis. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio vidurio suaktyvėjo nelegalių antisovietinių organizacijų ir grupių veikla. Jos platino antisovietinę literatūrą ir atsišaukimus, Vasario 16-osios proga iškeldavo Lietuvos trispalves vėliavas, minėdavo uždraustas valstybines ir religines šventes.
Stasės Voverytės tautinių dainų sąsiuvinio ištraukos. 1951–1953 m. S. Voverytė, Daugų rajono gyventoja, nuo 1953 m. priklausė partizanų būriui, kūrė ir platinto antisovietines eiles, pasiuvo ir 1953 m. vasario 16 d. ant kryžiaus, stovinčio Sarapiniškių kaimo kryžkelėje Daugų rajone, iškėlė Lietuvos trispalvę vėliavą.
1955–1957 m. per Vėlines Vilniuje ir Kaune įvyko atviros politinio protesto akcijos, kuomet kapinėse susirinkę žmonės giedojo Lietuvos valstybės himną ir tautines giesmes, po to, skanduodami patriotinius šūkius, patraukė miestų gatvėmis ir susirėmė su milicija. Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio imta leisti savilaidos leidinius, 7-jame dešimtmetyje susiklostė katalikiškos spaudos kūrimo ir platinimo sistema, 8-jame dešimtmetyje suaktyvėjo nelegalios tautinės ir liberaliosios pakraipos spaudos leidimas ir sklaida.
Patriotinės ir antisovietinės nuotaikos pasireikšdavo per sporto varžybas, dainų šventes, muzikos festivalius, kitus masinius susibūrimus. Su sovietine sistema konfrontavo neformalūs jaunimo sambūriai, Vakarų kultūros įtakotų hipių, pankų ir kitų jaunimo subkultūrų atstovai. Jaunimo priešiškumas kartais prasiverždavo protestais, kurie peraugdavo į antisovietines manifestacijas.
Katalikų bažnyčios ir tikinčiųjų teisių sąjūdis. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“
Nuo pat sovietinės okupacijos pradžios Lietuvos katalikų bažnyčia palaikė tautos laisvės siekį ir įvairiomis formomis rėmė antisovietinę veiklą. Sovietų valdžiai persekiojant Bažnyčią, brendo jos pasipriešinimas režimo politikai ir tikinčiųjų teisių judėjimas. 1968 m. imta rašyti protesto laiškus ir peticijas valdžios institucijoms dėl tikinčiųjų teisių suvaržymo.
1972 m. pradėtas slapta leisti leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kuris skelbė pareiškimus dėl tikinčiųjų laisvių varžymo, palaikė Lietuvos laisvės idėją, skatino antisovietinį pasipriešinimą ir žmogaus teisių sąjūdį. Per 17 metų išleistas 81 kronikos numeris. Pirmuoju leidinio redaktoriumi buvo kunigas Sigitas Juozas Tamkevičius, jį suėmus 1983 m. – kunigas Jonas Boruta. Prie leidybos ir platinimo prisidėjo vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kunigai Alfonsas Svarinskas ir Juozas Zdebskis, sesuo Nijolė Felicija Sadūnaitė, daugelis kitų žmonių. Leidinys platintas Lietuvoje, pasiekdavo Vakarus.
1978 m. lapkričio 13 d. kunigai A. Svarinskas, S. J. Tamkevičius, J. Zdebskis, Jonas Kauneckas ir Vincas Vėlavičius įsteigė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą, kuris siekė apginti tikinčiųjų teises ir informuoti pasaulį apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Per penkerius viešo gyvavimo metus jis paskelbė 53 dokumentus dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo bei jų teisių varžymo. Komitetas įsiliejo į platesnį žmogaus teisių ir bendrą vadavimosi iš sovietinės priespaudos judėjimą.
Kauno pavasaris 1972 m.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinę okupaciją, save padegė devyniolikmetis Romas Kalanta. Jo auka sukrėtė visuomenę, ypač jaunimą, ir gegužės 18–19 d. išsiliejo masinėmis protesto demonstracijomis.
Kauno miesto sode pagerbti Romo Kalantos atminimo susirinkę žmonės. 1972 m. gegužės 18 d.
Gegužės 18 d. protesto eitynėse Laisvės alėjoje ir kitose Kauno gatvėse dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių. Manifestantai skandavo šūkius „Tegyvuoja Laisvė!“, „Tegyvuoja laisva Lietuva!“, „Laisvę Lietuvai!“, susirėmė su milicija. Gegužės 19 d. jaunimas vėl išėjo į Laisvės alėją. Protestui malšinti buvo mestos didelės milicijos, draugovininkų ir vidaus kariuomenės pajėgos. Suimti 402 asmenys, 10 iš jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. „Kauno pavasariu“ vadinamos protesto eitynės buvo viena masiškiausių antisovietinių protesto akcijų to meto Sovietų Sąjungoje, turėjusi didelį atgarsį Vakaruose.
Eitynės Kauno Laisvės alėjoje. 1972 m. gegužės 18 d. Aktyviausi protesto eitynių dalyviai bylą tyrusių Lietuvos SSR prokuratūros ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos darbuotojų sužymėti skaičiais
R. Kalanta visiems laikams tapo politinio pasipriešinimo ir protesto prieš sovietinę okupaciją simboliu.
Lietuvos Helsinkio grupė
1975 m. Helsinkyje pasirašius Europos saugumo ir bendradarbiavimo Baigiamąjį Aktą, Rusijos disidentinio judėjimo lyderis Andrejus Sacharovas inicijavo viešų grupių, tiriančių Akto pažeidimus Sovietų Sąjungoje, kūrimą. 1976 m. lapkričio 25 d. Vilniuje susikūrė Lietuvos visuomeninė grupė Helsinkio susitarimų vykdymui remti, vėliau pavadinta Lietuvos Helsinkio grupe (LHG). Grupės steigėjais buvo poetas Tomas Venclova, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, kunigas Karolis Garuckas, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė.
Lietuvos Helsinkio grupės steigėja Ona Lukauskaitė-Poškienė. [1979 m.] O. Lukauskaitė-Poškienė (1906–1983), poetė, vertėja, 1946 m. Vilniuje kartu su Jonu Noreika–Generolu Vėtra ir Stasiu Gorodeckiu–S. Radžiūnu įkūrė ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją – Lietuvos tautinę tarybą, kuri siekė suvienyti partizanų jėgas ir vadovauti jų kovai. Sovietinio saugumo 1946 m. buvo suimta ir nuteista 10 m. laisvės atėmimu lageryje. Į Lietuvą grįžo 1955 m. ir toliau tęsė antisovietinę veiklą: organizavo moksleivių literatūrinių ir politinių studijų grupę Šiauliuose. 1976 m. lapkričio 25 d. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę, dalyvavo jos veikloje.
Grupė fiksavo ir tyrė žmogaus teisių pažeidimus, informavo pasaulio visuomenę apie juos, taip pat kėlė Lietuvos okupacijos klausimą. 1976–1981 m. ji parengė dokumentus apie padėtį okupuotoje Lietuvoje ir žmogaus teisių pažeidimus: minties, sąžinės, tikėjimo, įsitikinimų ir judėjimo laisvių suvaržymus, tautų teisių pažeidimus, tikinčiųjų ir disidentų persekiojimą ir represijas, psichiatrijos panaudojimą politiniam susidorojimui su režimo priešininkais. LHG dokumentai buvo skelbiami Lietuvos pogrindžio leidiniuose, pasiekdavo Vakarų spaudą.
Antanas Terleckas tremtyje. Magadano sritis, Omsukčiano rajonas. 1983 m. birželio 12 d. A. Terleckas, ekonomistas, suimtas 1957 m., apkaltintas antisovietine veikla, 1958 m. nuteistas 4 m. laisvės atėmimu pataisos darbų lageryje. Grįžęs iš įkalinimo į Lietuvą, studijavo. 1973 m. suimtas, nuteistas 1 m. laisvės atėmimu. 1976–1977 m. leido pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, 1978 m. birželio 15 d. su bendraminčiais įkūrė neginkluoto pasipriešinimo organizaciją „Lietuvos laisvės lyga“, siekusią atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1979 m. vėl suimtas, 1980 m. nuteistas 3 m. laisvės atėmimu griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir 5 m. tremties. 1987 m. paleistas iš tremties, grįžo į Lietuvą, įsijungė į tautinį atgimimą, kartu su bendraminčiais organizavo 1987 m. rugpjūčio 23 d. ir kitus mitingus, reikalavusius atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. skyrė Laisvės premiją
Lietuvos laisvės lyga
1978 m. birželio 15 d. įkurta Lietuvos laisvės lyga (LLL) – radikaliausia neginkluoto pasipriešinimo organizacija, siekusi atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Ji užsibrėžė tarptautiniu lygiu kelti Lietuvos laisvės klausimą, ugdyti visuomenės tautinę ir politinę sąmonę. Viena svarbiausių veiklos krypčių buvo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių slaptųjų protokolų (Molotovo-Ribentropo pakto) paskelbimas, pripažinimas negaliojančiais ir jų pasekmių Lietuvos valstybingumui panaikinimas. Organizacijos branduolį sudarė Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Julius Sasnauskas ir kiti.
Minint Molotovo-Ribentropo pakto 40-ąsias metines, 1979 m. rugpjūčio 23 d. LLL inicijavo kreipimosi, vėliau gavusio „45 pabaltijiečių memorandumo“ pavadinimą, pasirašymą. Memorandume pareikalauta paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus ir panaikinti jų padarinius Lietuvos valstybingumui. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengė pirmą viešą, valdžios nesankcionuotą protesto mitingą. 1988 m. liepos 3 d. pareiškė išeinanti iš pogrindžio.
Mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.
1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo įvyko sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas ir jo padariniai Lietuvos valstybingumui, pareikalauta atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir išvesti sovietinę armiją iš Lietuvos.
Mitingą organizavo Antano Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga, prisidėjo disidentai ir katalikiškojo pogrindžio atstovai Nijolė Felicija Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Julius Sasnauskas, Robertas Grigas ir kiti. Per keturias valandas mitinge apsilankė iki 3 tūkstančių žmonių. Sovietų Sąjungos vadovybei švelninant politinį režimą, valdžia nesiėmė atvirų represijų prieš susirinkusius, bet pasmerkė mitingą kaip antisovietinę akciją, persekiojo jo dalyvius.
Mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvis Klaipėdos r. Mikoliškių bažnyčios vargonininkas Alfonsas Vytautas Bumbulis diriguoja mitingo dalyviams, dainavusiems tautines, patriotines dainas, giedojusiems religines giesmes ir nepriklausomos Lietuvos himną. Vilnius, aikštė prie A. Mickevičiaus paminklo. 1987 m. rugpjūčio 23 d.
Mitingas buvo pirmasis viešas ir radikalus Lietuvos išsivaduojamojo judėjimo žingsnis, tapęs simboline kelio į Sąjūdį ir Nepriklausomybę pradžia.
Lietuvos Sąjūdis
XX a. 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje Sovietų Sąjungoje sušvelnėjus politiniam režimui, atsivėrė palankesnės galimybės Lietuvos visuomenės laisvėjimui. Lietuvoje veržliai kilo tautinis atgimimas, šluodamas kliūtis kelyje į Laisvę. Telkiant permainų siekiančias visuomenės jėgas, 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje išrinkta 35 asmenų Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Jos branduolį sudarė intelektualai ir kultūrininkai, iškėlę Laisvės ir Nepriklausomybės, Demokratijos, Tiesos ir Teisingumo idėjas.
Sąjūdžio veikla išsiliejo masiniais, visuomenę telkiančiais ir Laisvės viltį žadinančiais mitingais.
Lietuvos Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Vilnius, Sporto rūmai. 1988 m. spalio 22–23 d. Nuotraukos autorius Algirdas Sabaliauskas.
Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Vilniuje 1988 m. spalio mėn. buvo priimta Bendroji programa, pabrėžusi Lietuvos valstybingumo siekį, apibrėžti neprievartinio pasipriešinimo ir išsivadavimo iš okupacijos kontūrai. 1989 m. vasario mėn. Sąjūdžio Seimas priėmė deklaraciją, kurioje išreiškė tautos siekį atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, birželio mėn. paskelbė pareiškimą dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo, rugpjūčio mėn. nubrėžė gaires Nepriklausomybei pasiekti. 1990 m. vasario mėn. Sąjūdžio konferencijoje „Lietuvos kelias“ buvo patvirtinta rinkimų į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą programa, numačiusi parlamentiniu būdu atkurti nepriklausomą valstybę.
Lietuvos Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Vilnius, Sporto rūmai. 1988 m. spalio 22–23 d. Nuotraukos autorius Bronius Kašelionis.
Baltijos kelias 1989 m. rugpjūčio 23 d.
Minint Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties ir jos slaptųjų protokolų (Molotovo-Ribentropo pakto) pasirašymo 50-ąsias metines, Lietuvos Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai organizavo bendrą solidarumo akciją, kurioje pareikalavo panaikinti pakto padarinius Baltijos šalims ir atkurti jų Nepriklausomybę. 1989 m. rugpjūčio 23 d. apie 2 mln. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų susikibo rankomis, sudarydami 650 km ilgio žmonių grandinę nuo Gedimino pilies bokšto Vilniuje pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline. Akcija simbolizavo Baltijos tautų solidarumą kelyje į Laisvę ir pasauliui parodė pasiryžimą neprievartiniu keliu siekti Nepriklausomybės. Baltijos kelias buvo viena svarbiausių Lietuvos išsivaduojamojo judėjimo akcijų, sutelkusių visuomenę Nepriklausomybei pasiekti.
Baltijos kelias. Vilnius, Šeškinė. 1989 m. rugpjūčio 23 d.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymas 1990 m. kovo 11 d.
1990 m. vasario mėn. pirmą kartą po daugelio sovietinės okupacijos metų įvyko demokratiniai rinkimai į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, kurie faktiškai prilygo referendumui dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo. Sąjūdis pasiekė įspūdingą pergalę ir gavo visuomenės mandatą parlamentiniu būdu atstatyti Lietuvos nepriklausomą valstybę.
1990 m. kovo 10 d. prasidėjo istorinė Aukščiausiosios Tarybos sesija. Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio vadovas Vytautas Landsbergis ir patvirtinti deputatų įgaliojimai išreikšti Lietuvos žmonių valią atstatyti Lietuvos nepriklausomą valstybę.
Kovo 11 d. priimtas svarbiausias konstitucinis dokumentas – aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, kuris skelbė, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Akte istoriškai ir teisiškai pagrįstas Lietuvos valstybingumo tęstinumas, pabrėžiant, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdis. Prezidiume iš kairės: 1. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas Bronislovas Kuzmickas, 2. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis. 3. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Prezidiumo narys Aloyzas Sakalas. Tribūnoje Jadvyga Bieliauskienė, įteikianti Kauno istorijos muziejaus per sovietinę okupaciją išsaugotą Lietuvos herbą – Vytį. Vilnius. 1990 m. kovo 11 d. Nuotraukos autorius Algirdas Sabaliauskas.
Kovo 11-ojo žymėjo ribą Lietuvos kelyje į laisvę. Ji pradėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo ir įtvirtinimo, jos tarptautinio pripažinimo ir tolesnės valstybingumo raidos laikotarpį. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas tapo politinių procesų, sugriovusių Sovietų Sąjungą, pradžia, turėjo įtakos politiniams pokyčiams buvusio Rytų Europos bloko šalyse ir visoje Europoje. Lietuva tapo pasaulio istorijos kūrėja. Jos kelias į Laisvę ir Nepriklausomybę tapo pavyzdžiu už savo laisvę kovojančioms tautoms.
1991 m. sausio 13 d.
Sovietų Sąjunga nepripažino Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo ir 1991 m. sausio mėn. mėgino jėga nuversti teisėtą valdžią. Sovietų kariuomenė sausio 13-osios naktį Vilniuje užėmė televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą.
Vilniaus televizijos bokšto užėmimo schema. 1991 m. sausio mėn. Dokumentas rusų kalba.
Šturmo metu žuvo 14, sužeista ir sužalota daugiau nei tūkstantis taikių Laisvės gynėjų. Agresijos akivaizdoje Lietuvos žmonės susitelkė ir ryžtingai apgynė Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę.
Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų. Vilnius. 1991 m. sausio mėn. Nuotraukos autorius Algimantas Barzdžius.