Lietuvos žemė visiems? Nelygi konkurencija

ausra.pl

Būdviečio seniūnijoje ūkininkaujantis Virginijus jau kelinti metai stengiasi praplėsti savo ūkį. Šešiolikos hektarų savininkas nori didinti karvių bandą, todėl yra pasiruošęs pirkti dar bent keliolika hektarų. Ir nors aplinkui laisvos žemės daug, Virginijaus pastangos iki šiol yra bevaisės. Dirvonuojančios žemės savininkai tiesiai sako, kad jų žemelė laukia „geresnių“ pirkėjų – lenkų. Su gudria šypsena jie pataria Virginijui ateiti derėtis kitų metų gegužę. Kaip žinome, 2014 metų balandžio 30 dieną Lietuvoje baigiasi draudimas parduoti žemę užsieniečiams. Nuo tos dienos visi Europos Sąjungos (ES) piliečiai laisvai galės pirkti žemę Lietuvoje.

Tiesa, Lietuvoje susikūrė iniciatyvinė žmonių grupė, kuri renka parašus dėl referendumo, kad išvis būtų draudžiama parduoti žemę užsieniečiams. Tačiau dauguma politikų ir ekspertų skeptiškai vertina ne tik galimybę atitinkamai pakeisti Konstituciją, bet ir atnaujinti derybas su ES, kad būtų pratęstas draudimas Lietuvoje parduoti žemę užsieniečiams.

Laisvos prekybos Lietuvos žeme šalininkai kaip pagrindinį argumentą nurodo tai, kad laisva prekyba žeme išeis tik į naudą – neliks dirvonuojančios žemės, atsiras sveika konkurencija, išaugs žemės ūkio produkcija. „Saugoti nedirbamą žemę, kad tik kas nors joje nekonkuruotų – be perspektyvos. Neparduok ir dirbk, o jei kas nemyli nei žemės, nei Lietuvos, tai draudimais to neįpūsi. Pirmiausia, neauginkim Sosnovskio barščių“, – sako europarlamentaras Vytautas Landsbergis (daugiau rasite ČIA).

Nelygi konkurencija

„Aušros“ kalbintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas atmeta žemės pardavimo užsieniečiams entuziastų argumentus: „Lietuvoje ūkininkų ūkiai vos besiformuoja, kai Vakarų Europoje, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje, šis procesas jau seniai pasibaigęs“. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos ūkininkai gauna mažiausias ES išmokas, todėl sunku šiuo atveju kalbėti apie lygią konkurenciją. Lietuvis už savo ūkyje pagamintą pieną ar mėsą gauna ketvirtadaliu arba net trečdaliu mažesnę kainą nei lenkas, jau nekalbant apie vokietį ar prancūzą. A. Stančiko nuomone, kol Lietuvos ir likusiųjų ES ūkininkų sąlygos nesusilygins, turėtų būti sustabdytas žemės pardavimas svetimšaliams.

Tai, ką sako A. Stančikas, gryna akimi matyti. Užtenka pasidairyti po Lenkijos ir Lietuvos pasienio kaimus. Aštuntajame dešimtmetyje, vadinamaisiais E. Giereko laikais, už politines nuolaidas Vakarai Lenkijai suteikė milžiniškas paskolas (kurios, beje, vėliau buvo beveik nurašytos). Nemaža dalis pinigų buvo pumpuojama į žemės ūkį. Taigi kai Lenkijoje ūkininkai stojo ant kojų, Lietuvos kolūkiuose žmonėms buvo išmušami iš galvos paskutiniai iniciatyvumo ir meilės savajai žemei daigai. Atgavus nepriklausomybę, lietuvis turėjo viską pradėti nuo nulio, tarsi po kokios baudžiavos panaikinimo. Prisimename, kaip prieš du dešimtmečius lietuviai apvalė Lenkijos ūkininkų patvorius ir pakampes – pasenusiais rusiškais traktoriais ar arkliais vežėsi atgyvenusios, rūdijančios žemės ūkio technikos likučius, kai lenkai pirkosi modernius traktorius ar kombainus. Laikui bėgant, padėtis keitėsi ir Lietuvoje, bet skirtumai dar išliko.

„Kai atvažiuoja lenkai su savo technika, tai ką mes prieš juos galim? Mūsų senos mašinos, surinktos iš visokių pakampių“, – pasakojo per Žolinę Punske sutiktas Užukalnių kaimo (Sangrūdos seniūnija) gyventojas, dirbantis 20 ha ūkyje.

Nežino, kas šeimininkauja laukuose

Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas A. Stančikas „Aušrai“ sako, kad susirūpinimą kelia tai, jog už valstybės saugumą atsakingos institucijos net nebežino, kiek šiuo metu Lietuvos kaime šeimininkauja užsieniečių. „Jau dabar užsienio kapitalas sėkmingai perka Lietuvos žemę. Apeinami įstatymai, pasinaudojama Lietuvos piliečiais. Tačiau jie neperka krūmynų ar dirvonų, o gerai sutvarkytas žemes. Daug ūkių jau parduota ir tik laiko klausimas, kada šie sandoriai bus legalizuoti“, – teigia A. Stančikas. (Tai patvirtina viešas kreipimasis visuomeninio sambūrio „Patirtis“, kurį galima rasti ČIA.)

Visuotinai žinoma, kad Lietuvos pasienyje su Lenkija jau senokai laukus aria ir derlių nuima lenkai. Tai patvirtina ir Lenkijos pasienio savivaldybės – pradedant Vižainiu, baigiant Punsku. Tačiau anoje sienos pusėje vietos valdžia, galima sakyti, nežino, kas šeimininkauja jos valdose. „Deja, nieko konkretaus atsakyti negalime. Registrų centras sakė, kad tokios informacijos, kiek sandorių yra įvykdyta su užsieniečiais, nekaupia ir neturi. Siūlė peržiūrėti viešai jų pateikiamą informaciją tinklalapyje registrucentras.lt; piliečių interesus liečianti informacija – neteikiama. Pakalbinau pasienio seniūnijų seniūnus ir visi kaip vienas sakė, kad jokių oficialių duomenų nėra, tačiau visi yra girdėję, jog tokių sandorių esama. Ne paslaptis, kad nuomos kaina Lenkijos piliečiams yra didesnė. Tačiau nesiekia tokių kainų, kokios yra Lenkijoje. Žmonės, vykdantys tokius sandorius, viešai nesireklamuoja, informacijos neskelbia. Kaip sakė seniūnai, kai kurie naudojasi galimybe deklaruoti žemes ir gauti už tai išmokas, neimdami nuomos mokesčio, kiti sudarę neoficialias nuomos sutartis“, – į „Aušros“ klausimą atsakė Lazdijų rajono savivaldybės administracija.

Dar labiau „nieko nežinanti“ yra Vilkaviškio savivaldybė. „Pasidomėjome Nacionalinės žemės ūkio tarnybos specialistų, Vištyčio bei Gražiškių seniūnijų gyventojų, ar jiems yra žinomi tokie atvejai, kaip žemės nuoma Lenkijos piliečiams. Vieningai buvo pasakyta, kad nėra žinoma“, – tokį atsakymą redakcija gavo iš Vilkaviškio savivaldybės mero. Geriau savo padėtį valdose žino Kalvarijos savivaldybė. Jos teigimu, Liubavo seniūnijoje dirba 20 Lenkijos piliečių, jų dirbamas žemės kiekis 300 ha, o Sangrūdos seniūnijoje 12 Lenkijos piliečių šeimininkauja apie 300 ha plote.

Net ir tie pavieniai atvejai rodo, kad neprailginus draudimo parduoti žemę svetimšaliams, Lietuvos teritorija pasitrauks kelis ar keliolika kilometrų gilyn nuo dabartinės Lenkijos sienos. Taigi Lietuva dar sumažės, bent jau formaliai, nes toje teritorijoje šeimininkaus jau ne Lietuvos piliečiai.

Kur biznis, ten baigiasi patriotizmas

Punsko valsčiaus kalbinti ūkininkai, kurie jau keliolika metų dirba žemę Lietuvoje, nenori apie tai pasakoti savo vardu. Kai kurie pripažįsta, kad yra legaliai nusipirkę žemės, pasinaudodami tuo, kad turi ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos pilietybę. Kiti sako girdėję ir apie tokius mūsų krašto lietuvius, kurie išimties tvarka gavę Lietuvos pilietybę už solidų atlygį savo vardu perka žemę lenkams. Kalbinti ūkininkai prisipažįsta, kad tik laukia kitų metų gegužės, kai galės legalizuoti jau seniai dirbamą žemę. Paklausti, ar Lietuvai naudinga bus tai, kad jau kitais metais žemę laisvai galės pirkti visi ES piliečiai, „liaudiškai“ atsako: „Ne, Lietuva „durnai“ daro“. Jie sako matantys didžiulius ekonominius skirtumus tarp Lietuvos ir Lenkijos pasienio ūkininkų. „Yra Lietuvoje jau daug galingesnių nei mes ūkininkų, bet pasienyje, ypač Lazdijų ir Kalvarijos savivaldybėse, lietuvių žemdirbių padėtis kur kas prastesnė nei lenkų. Jie mums nėra konkurencija“, – pripažįsta Lietuvoje žemės ketinantis pirkti Punsko valsčiaus gyventojas, reziumuojantis šį pokalbį taip: „Kur prasideda biznis, ten baigiasi patriotizmas“.

Pasienyje skurdas tik didės

Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkas A. Stančikas sako, kad lietuvis, pardavęs žemę užsieniečiui, pajus tik laikiną naudą. „Aš tiems mūsų liberalams, kurie taip nekantrauja kuo greičiau parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams, sakau: kur taip skubame? Tai sukels tik dar didesnę socialinę įtampą kaime“. Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas teigia, kad nereikia tikėtis, jog svetimšaliai užpils žemę parduodančius lietuvius aukso kalnais. Žemės kaina bus kiek didesnė, nei galės už ją mokėti mūsų ūkininkai, bet mažesnė nei kitose ES šalyse. Tuo gali susigundyti ne tik kelis hektarus turintys, bet ir vidutiniai ūkininkai. Tačiau akivaizdu, kad po kelių metų baigsis pinigai, ir jie taps valstybės remtinais žmonėmis.

Filosofas, rašytojas ir publicistas Vytautas Rubavičius į žemės išpardavimą svetimšaliams žvelgia iš moralinio taško: „[…] Norint išlikti tauta, būtinas savas žemės lopinėlis, sava vietovė, kurią vadiname gimtine. Svetimiems priklausančioje žemėje gyvenanti tauta nebeturi gimtinės – ji išlieka tik kultūrinėje atmintyje simboliniu pavidalu. Nebetenka prasmės ir kalbėti apie patriotiškumą, aukojimąsi ar darbą tėviškei – juk visiškai kvaila aukotis ar ginti svetimą privačią valdą. Netekusi savosios gimtinės tauta – bešaknė. Žemės išpardavimas užsieniečiams yra didysis tautos nušaknijimo, tad ir nutautinimo, nulietuvinimo vyksmas. Dabar mūsų politinio elito rankomis laisvės ir nepriklausomybės sąlygomis daroma tai, ko nepavyko sovietiniams okupantams. Klausimas – ar šito ir siekėme laisvindamiesi iš sovietinės okupacijos? O gal – tik tiek ir esame verti?“

A. Stančikas nuogąstauja, kad žemę užsieniečiams pardavę žmonės bus dar labiau pažeidžiami. Juk paskui lenkus, olandus ar vokiečius, nusipirkusius Lietuvoje žemės, iškeliaus ir ES išmokos, kad ir nedidelės, bet vis dėlto nuolatinės kaimo žmonių pajamos, už kurias iki šiol ūkininkai galėjo bent savo pastatus paremontuoti ar nusipirkti trąšų. „Kaimai tuštės dar labiau, jaunimas masiškiau trauks iš Lietuvos, daugės valstybės išlaikomų žmonių, bet nebeliks kam užpildyti SODROS skylę“, – sako A. Stančikas.

ausra.pl

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Komentaras
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
1
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top