Siūlome Bandužių seniūnaitės Ligitos Girskienės straipsnį, parengtą pagal pranešimą, skaitytą kovo 26 d. Klaipėdos miesto savivaldybėje vykusioje konferencijoje „Atliekų tvarkymo aspektai Lietuvoje ir Švedijoje: panašumai, skirtumai ir pasiūlymai Klaipėdai“.
2013 m. kovo 11–12 dienomis grupelė aktyvių klaipėdiečių visuomenininkų, kartu su Seimo nariu Nagliu Puteikiu ir UAB „Fortum Heat Lietuva“ atstovu Andriumi Kasparavičiumi lankėsi Švedijoje. Vizitą į Stokholmo (Švedija) mieste esančią Hogdaleno atliekų deginimo jėgainę, priklausančią Suomijos koorporacijai „Fortum“, organizavo UAB „Fortum Heat Lietuva“. Prieš vykdami į Švediją, klaipėdiečiai jau buvo aplankę Klaipėdoje neseniai pradėjusią veikti atliekų deginimo jėgainę, valdomą suomių koorporacijos „Fortum“. Vizito Švedijoje tikslas – apžiūrėti Hogdaleno atliekų deginimo jėgainę ir susipažinti su tuo, kaip vienas švariausių Europos miestų Stokholmas sprendžia apsirūpinimo šiluma, elektra ir atliekų tvarkymo klausimus. Vizito Stokholme metu klaipėdiečiai apsilankė ne tik Hogdaleno termofikacinėje jėgainėje, bet ir Stokholmo savivaldybėje, kur keletą valandų diskutavo su Aplinkosaugos skyriaus atstovu apie Stokholmo teritorijoje veikiančias atliekų deginimo jėgaines, aplinkosaugos problemas ir pan.
Antroji kelionės diena buvo skirta apsilankymui Linšopingo (Švedija) mieste, kuriame jau daug metų veikia kelios atliekų deginimo jėgainės. Šį apsilankymą organizavo patys gyventojai, nes norėjo apžiūrėti savivaldybės administruojamą atliekų deginimo jėgainę. Vizito metu buvo apžiūrėta kelioms savivaldybėms priklausanti „Tekniska verken“ atliekų deginimo jėgainė, optinė atliekų rūšiavimo linija, atliekų sandėliavimo aikštelės, biodujų gamykla ir pan. Diskusijos, kurią organizavo klasterio Cleantech Ostergotland atstovas, metu klaipėdiečiai buvo supažindinti su atliekų tvarkymo politika Linšopingo, Noršiopingo ir dar keliose savivaldybėse.
Švedija visame pasaulyje garsėja itin aukštu perdirbamų atliekų procentu. Iš to ką pamatėme, galima susidaryti įspūdį, kad švedai neįsivaizduoja savo buities be rūšiavimo. Mums, lietuviams, jie atrodo net šiek tiek „paranojiški“ dėl rūšiavimo. Rūšiavimui prie kiekvienų namų yra specialūs konteineriai laikraščiams ir spalvotam popieriui, atskirai renkamas įvairių spalvų stiklas ir įvairios plastiko pakuotės. Gyvenamuosiuose rajonuose veikia specialūs antrinių žaliavų surinkimo taškai, kuriuose galima palikti baterijas, elektronikos ir kitas atliekas. Pavyzdžiui, lankydamiesi Stokholmo savivaldybėje pastebėjome, kad be specialių konteinerių plastikui, skardinėms, popieriui ir pan., prie pat pagrindinio įėjimo stovi specialus aparatas, kuriame galima palikti baterijas ir lemputes. Stebėtina, tačiau švedai sugeba tikslingai panaudoti net organinės kilmės maisto atliekas, kurias surenka iš restoranų, kavinių ir namų virtuvių. Šios atliekos yra renkamos į žalios spalvos maišelius, kurie vėliau keliauja į biokuro gamyklą, kur iš „virtuvės“ atliekų yra išgaunamos biodujos. Linšopingo mieste veikia optinė atliekų rūšiavimo linija, kurioje žalios spalvos maišeliai optiniu būdu yra atskiriami iš bendrų atliekų. Linšopingo mieste vietos transportas varomas degalais, pagamintais iš perdirbtų organaninės kilmės šiukšlių. Biodujoms taikomi mažesni mokesčiai. Įdomu tai, kad net atliekų deginimo proceso metu susidaręs nepavojingas šlakas nėra užkasamas sąvartynuose, o yra naudojamas Švedijos kelių infrastruktūros gerinimui.
Švedijoje yra sukurta didelė atliekų surinkimo, gabenimo ir perdirbimo kompanijų sistema, aptarnaujanti praktiškai kiekvieną įmanomą šio verslo aspektą, tačiau viskas prasideda nuo šalies piliečių ir valdžios sprendimų.
Šiukšlių rūšiavimas švedams – kasdienis įprotis, o atliekų tvarkymą švedai stengiasi organizuoti taip, kad būtų užtikrinta kuo didesnė aplinkos apsauga ir gauta ekonominė nauda. Jų atliekų tvarkymo politika orientuota į tai, kad kuo daugiau atliekų būtų perdirbama ir panaudojama atliekų susidarymo vietoje, o ne patektų į sąvartyną. Didelis dėmesys skiriamas atliekų susidarymo prevencijai.
Švedijoje jau seniai veikia užstato sistema, t.y. kai perki gėrimus įvairiose pakuotėse, – atnešus tarą į parduotuvę yra grąžinama dalis mokesčio už prekę. Pastaroji sistema buvo įdiegta ir Lietuvoje, tačiau šiuo metu pinigai yra grąžinami tik už stiklo tarą. Šiukšlių rūšiavimas ir perdirbimas Švedijoje pagyvėjo ir įvedus gamintojų atsakomybę už jų gaminių atliekų tvarkymą – dabar gamintojai privalo finansuoti savo produktų atliekų surinkimą ir tvarkymą. Lietuvoje politikai vengia priimti teisės aktus, įpareigojančius gamintoją pasirūpinti pakuotėmis. Už atliekų, susidariusių namų ūkiuose ir nepatenkančių į gamintojų atsakomybės lauką, rinkimą ir tvarkymą Švedijoje yra atsakingos savivaldybės. Jos samdo privačias įmones atliekoms surinkti. Tuo metu Lietuvoje visas atliekų tvarkymo verslas yra privačiose rankose.
Švedai, skirtingai nei mes, už atliekas moka pagal jų svorį. Nuosavuose namuose gyventojai naudojasi konteineriais, kurie yra su tam tikrais kodais, priskirtais abonentui. Šiukšles surenkančioje mašinoje yra įmontuota įranga, kuri yra naudojama atliekų konteineriui pasverti ir vadinamajam „bar“ kodui nuskaityti. Šie konteineriai nėra rakinami, todėl klasterio astovo klausėme, ar kaimynai į jų konteinerį neprimeta savo šiukšlių, norėdami išvengti mokesčio už atliekas. Švedas mūsų klausimo nesuprato, o vėliau paaiškino, kad net nepagalvojo, jog taip kas nors galėtų padaryti…
Daugiabučiuose namuose gyventojai taip pat moka už atliekas pagal svorį. Daugiabučio namo pagalbinėse patalpose yra įrengti konteineriai rūšiavimui. Jie yra rakinami ir už šių konteinerių priežiūrą yra atsakingas namo administratorius. Antrinės žaliavos yra atiduodamos perdirbti. Pasvėrus sukauptas, perdirbti netinkamas atliekas, mokestis už paslaugas yra išdalijamas visiems to namo gyventojams. Pasirodo, kad atliekas sverti yra įmanoma, reikia tik noro.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, KRATC‘o atstovai ir UAB „Anabazis“ vadovybė ne kartą klaipėdiečiams aiškino, kad atliekų pasverti nėra galimybės. Jei klaipėdiečiai turėtų galimybę už atliekas mokėti pagal jų svorį, o už antrines žaliavas būtų grąžinamas užstatas, tikėtina, kad išrūšiuotų savo namuose viską iki smulkmenų. Dėl aktyvaus rūšiavimo atliekų susidarymo vietoje, ženkliai sumažėtų atliekų, gabenamų į sąvartynus, kiekis. Be to, mažiau nerūšiuotų atliekų būtų sudeginama ir tai nebekenktų klaipėdiečių sveikatai.
Tokiose šalyse, kaip Švedija, Vokietija, Danija ir pan., šiukšlės – vertingas išteklius. Jos atsakingai išrūšiuojamos, perdirbamos, ir panaudojamos šilumai, elektrai ir biokurui gauti. Švedijoje per pastaruosius dešimtmečius pavyko radikaliai sumažinti ir sąvartynų skaičių, ir į juos atgabenamus atliekų kiekius. Švedijoje sukurta žmonėms patogi šiukšlių rūšiavimo ir surinkimo infrastruktūra. Taip pat įkurti atliekų surinkimo punktai, atliekų perdirbimo centrai, kur gyventojai gali atvežti ne tik smulkias išrūšiuotas atliekas, bet ir stambiagabaritines bei pavojingas atliekas.
Palyginti su kitomis šalimis, Švedijoje išrūšiuojama ir perdirbama labai daug senų pakuočių, pavyzdžiui, PET butelių – net 84 proc., stiklinių pakuočių – 94 proc., aliuminės gėrimų taros – 91 proc. Elektros ir elektroninės įrangos atliekų per metus vienam gyventojui Švedijoje surenkama ir perdirbama 19–17 kg. Švedai perdirba net 35 proc. komunalinių atliekų. Tai, kas neperdirbama – maždaug 50 proc. visų komunalinių atliekų, patenka į deginimo gamyklų krosnis ir virsta šiluma bei elektra. Švedijoje veikia 31 atliekų deginimo jėgainė, kuri centralizuota šiluma aprūpina net 25 proc. Švedijos šildymo sistemų. Komunalinių atliekų laidojimas sąvartyne Švedijoje šiandien jau beveik neegzistuoja. Per metus į sąvartynus patenka mažiau nei 1 proc. visų atliekų. Tai, kaip Švedija tvarkosi su atliekomis, dažnai pateikiama kaip pavyzdys kitoms šalims.
Šiukšles rūšiuoti pasišovusiems lietuviams koją neretai pakiša tai, jog ne visur pastatyti šiukšlių rūšiavimo konteineriai ir su atliekų maišais reikia keliauti per pusę kvartalo. Taip pat tenka pasukti galvą, kur dėti seną sofą ar neberodantį televizorių, – mat ne visos savivaldybės yra įrengusios aikšteles, į kurias galima atvežti stambiagabaritines atliekas. Jas atvežus, dar tenka ir susimokėti. Aišku, tada daug paprasčiau išmesti nereikalingą daiktą pamiškėje.
Europos komisijos viešai skelbiamoje atliekų tvarkymo rezultatų ataskaitoje Lietuva yra beveik paskutinėje vietoje. Nors nuo 1999 m. galioja Valstybinė atliekų tvarkymo strategija, nuo 2002 m. – Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, nuo 2003-iųjų – Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, tarp ES šalių šioje srityje kol kas esame treti nuo pabaigos. Dar mažiau už mus gerų įvertinimų turi Bulgarija ir Graikija.
Europos komisijos pateiktoje ataskaitoje didžiausiais trūkumais tvarkant atliekas Lietuvoje įvardyta labai prasta atliekų prevencijos politika arba tai, kad tokia politika apskritai neįgyvendinama. Taip pat tarp trūkumų minima paskatų šalinti atliekas ne sąvartynuose trūkumas ir netinkama atliekų tvarkymo infrastruktūra. Europos komisija konstatavo, kad Lietuvoje didžioji dalis, net 90 proc., atliekų šalinama sąvartynuose, todėl nepakankamai išnaudojamos kitos atliekų tvarkymo galimybės, tokios kaip pakartotinis naudojimas ar perdirbimas. Atliekų rūšiavimas ir perdirbimas Lietuvoje stringa galimai dėl to, kad tai yra labai didelis verslas ir dėl to tyliai, bet labai aršiai kaunasi kelios suinteresuotos grupuotės. Ar tai galėtų būti nusikalstamos grupuotės? Prisiminkime Italijos mieto Neapolio pavyzdį. Čia visas atliekų tvarkymas nuo seno yra vietinės mafijos rankose. Kas paneigs, kad taip nevyksta ir Lietuvoje ir kad dėl vos krutančio atliekų rūšiavimo nėra kaltos nusikalstamos grupuotės, kurios kraunasi milijonus iš atliekų išvežimo į sąvartynus ir nerūšiuotų atliekų sudeginimo?
Lietuva nežinia kodėl pasirinko ne aktyviai vykdyti ir skatinti pirminį buitinių atliekų rūšiavimą, sudarant sąlygas gyventojams išrūšiuoti kuo daugiau komunalinių atliekų namų ūkiuose, o atliekas tvarkyti nepažangiu ir labai kenksmingu būdu, t. y. kuo daugiau nerūšiuotų atliekų iš komunalinių atliekų konteinerių tiesiog sudeginti ar užkasti sąvartynuose. Deginant atliekas į aplinką išsiskiria pavojingų medžiagų (tarp jų ir vėžį sukeliančio dioksino). Šiuo metu Lietuvoje nėra ką deginti, nes atliekos nėra tinkamai išrūšiuojamos, o deginti nerūšiuotas atliekas – tiesiog nusikaltimas. Reikia paminėti, kad sudeginus komunalines atliekas susidaro pavojingi pelenai, kuriems saugoti reikia specialių aikštelių. Kai kurie jų, pavyzdžiui, pavojingi kaminų pelenai iš šiukšlių deginimo jėgainių, negali būti saugomi Lietuvoje ir jiems išgabenti į užsienį reikalingi papildomi piniginiai ištekliai.
Vizito Švedijoje metu, klaipėdiečiai aplankė dvi atleikų deginimo jėgaines, t.y. Hogdaleno (50 proc. priklauso Suomijos vyriausybei ir 50 proc. „Fortum“ korporacijai) ir „Tekniska verken“ jėgainę (priklauso kelioms savivaldybėms). Švedai sudegina visa tai, ko nebegalima perdirbti ir degina net padangas, tačiau ne 850 laipsnių temperatūroje. Mažiausia mūsų matyta temperatūra – 1270 laipsnių. Deginimo procesas yra nuolat kontroliuojamas pačios įmonės. Apie avarinius atvejus ar išmetamų medžiagų normų viršijimą įmonė nedelsiant turi pranešti aplinkosaugininkams. Ir kas svarbiausia – jos tai daro atsakingai. Švedams net mintis nekyla, kad gali būti kitaip, kad galima piktnaudžiauti ir ieškoti būdų „apeiti“ įstatymus. Gal dėl to Švedijos gyventojai pasitiki vieni kitais, pasitiki komunalinių paslaugų tiekėjais, pasitiki savo valdžia ir pan.
Atliekų tvarkymas, kaip specifinė veikla yra svarbi valstybės funkcija. Nesuprantamas mūsų politikų, savivaldos institucijų ir atliekas tvarkančių administratorių nenoras imtis veiksmų skatinant kuo mažesnį atliekų susidarymą, aktyvesnį atliekų tvarkymą jų susidarymo vietoje ir pan. Tam nereikia „išradinėti naujo dviračio“, galima tiesiog pasinaudoti pažangių šalių patirtimi. Valstybė visais įmanomais būdais turėtų stengtis, kad būtų sukurta efektyvi ir gyventojams patogi buitinių atliekų surinkimo infrastruktūra. Kitas būtinas žingsnis – paskleisti gyventojams reikalingą informaciją apie buitinių atliekų tvarkymo ir surinkimo svarbą bei taisykles. Galiausiai, bet ne paskiausiai iškyla pats sudėtingiausias uždavinys – suformuoti daugumos gyventojų aplinkosaugines nuostatas ir motyvaciją tvarkyti buitines atliekas pagal nustatytas taisykles. Prie Valstybės vairo stovintys politikai ir tarnautojai turi suprasti, kad tik integruotos (t.y. darnios) komunalinių atliekų tvarkymo sistemos gali būti efektyvios aplinkosaugos požiūriu, ekonomiškai pagrįstos ir socialiai priimtinos. Kiekvienas komunalinių atliekų tvarkymo sprendimas turi būti orientuotas į visuomenės gerovę, žmonių sveikatą, gamtinių išteklių tausojimą. Mes, atliekų turėtojai ir gamintojai, turime suprasti, kad atliekų tvarkymas prasideda nuo vartojimo kultūros, kai stengiamasi kuo mažiau sukurti atliekų. Atliekų tvarkymo procese svarbūs yra visi dalyviai – ir atliekų turėtojai, ir atliekų tvarkytojai, ir viso šio proceso valdytojai, t.y. atliekų tvarkymo sistemų administratoriai, vietos savivaldos institucijos, centrinės valdžios institucijos.