Lina Dūdaitė-Kralikienė. Nebaidytų idiotų kraštas (5): ‘canceling’ kultūra ir ‘heitinimas’ feisbuke Batkos neveikia. Netikėta, ania?

„Rokiškio sirenos“

„Didžiausias nusikaltimas visokiose kautynių aplinkybėse yra neveiklumas“, –
mrj. Vytautas Bulvičius, „Karinis valstybės rengimas“, 1939 m.

Koks yra skirtumas tarp atrodyti, būti ir veikti? Toks skirtumas, kaip tarp lavono ir gyvo sutvėrimo. Ir lavonas, ir gyvas sutvėrimas yra. Ir atrodo. Gražiai atrodo, kostiumu ar suknele apvilktas, gėlyčių padėta, žvakės dega, graži (kartais ir nelabai) muzika groja. Atrodo visai kaip mūsų „žvaigždės“, aplinkybių nutemptos į kokį operos spektaklį: gražios, užmerktomis akimis ir akmeninais veidas. Į trečią dieną lavonas netgi ima skleisti kvapą. Sunkiai žodžiais apsakomą. Yrančio organizmo kvapą. Lavonas yra objektas: jį galima puošti, jam giedoti, išnešti kojomis į priekį, jį ardo jo paties žarnyne gyvenančios bakterijos. Gyvas organizmas taip pat gali atrodyti, gali kvepėti ar smirdėti, bet nuo lavono jį skiria esminis bruožas: gyvas organizmas veikia.

Ši takoskyra tarp būti ir veikti be galo svarbi informaciniame amžiuje, kai mes iš esmės gyvename dviejose tikrovėse: objektyviai egzistuojančioje ir pačių kuriamoje virtualioje realybėje. Virtuali realybė yra patraukli tuo, kad kiekvienas gali susikonstruoti geresnį virtualųjį „aš“. Virtualios realybės patrauklumo esmė yra ta, kad žmogus, institucija, visuomenės grupė apie save talpina tik tokią informaciją, kuri jai palanki ir patinka. Kuriama susigalvota paralelinė Visata. Kiek reali tokia paralelybė, kokią tikrovės dalį ji atspindi? Ar išvis šita „liaudies kūryba“ beturi kažką bendro su realybe?

Čia susikerta dvi pamatinės Vakarų krikščioniškosios sampratos ašys: erdvė ir laikas. Jei porą tūkstančių metų iki šių dienų vienintelė galimybė nuklysti į paralelinę Visatą buvo knyga (o ir toji buvo gana tvirtai pririšta prie realybės, išskyrus tik XX a. išpopuliarėjusius fantastinius romanus). Vėliau atsirado kinas, televizija. Tačiau visi šie išvardinti produktai turėjo vieną esminį trūkumą – vienakryptiškumą: juos naudojantis asmuo buvo skaitytojas, žiūrovas. Su kompiuteriniais žaidimais, o dar ryškiau, su socialiniais tinklais atėjo esminė problema – asmuo tapo virtualybės kūrėju. Savo antrojo, penktojo, trisdešimtaštuntojo aš kūrėju. Dar prieš gerą dešimtmetį gana aktuali tema buvo kompiuterinė priklausomybė. Pastebėjote, kad dabar apie tai niekas nebekalba. Įdomu, kodėl? Nes tai, kas prieš dešimtmetį buvo priklausomybe, dabar yra absoliuti norma. Žmogus beviltiškai įlindo į virtualybę, ir į realybę grįžta, dovanokit, pavalgyt ir į tualetą.

Ganėtinai ryškiu tokios priklausomybės ženklu tapo influencerio profesijos atsiradimas. Žmogus jau nebesugeba vietoje, bandydamas įsivertinti drabužio, kremo ar kvepalų, maisto produktų. Jam reikalingas patarėjas, kuris pasako, kaip turi būti „teisingai“. Jei patarėjai rekomenduotų tik „teisingus“ kvepalus, būtų galima su tuo taikytis. Tačiau žmogus yra ganėtinai nuosekli būtybė. Jei jis nesugeba išsirinkti sumuštinio ar megztinio, tai lygiai taip pat jis nesugeba išsirinkti, suformuluoti ir pažiūrų, požiūrio į vienokį ar kitokį reiškinį. Kodėl nesugeba pasirinkti? Nes jis, paskendęs dirbtinai kuriamoje virtualybėje, nebeturi įgūdžių ir, svarbiausia, noro, tą reiškinį kažkaip tirti, formuluoti apie jį savo nuomonę. Nes tikrovė, realybė jam tėra tik neišvengiama blogybė, kurioje jis, atleiskite, valgo ir teršia. Va tiek ryšio jis su ja nori turėti.
Virtuali realybė yra vieta, kurioje žmogus atrodo. Tikrovė – kurioje veikia. Virtualybėje mes turime reikalą su milijonais save kuriančių konstruktų. Tikrovėje – su tikrais reiškiniais ir žmonėmis. Pati baisiausia šių dviejų realybių sandūra yra tada, kai virtualybės dėsnius „atrodyti“ visuomenė bando perkelti į tikrovę, kurioje reikia veikti.

Mūsų santykiai su Baltarusija yra puikus šių dviejų realybių atspindys. Santykius su Baltarusija formavome pagal geriausius virtualios realybės kanonus. Mes apšvietėme valdiškas institucijas ir savo feisbuko profilius Baltarusijos vėliavos spalvomis, pasienyje organizavome „Baltijos kelią -2“, koncertus, meškiukus balionėliais per sieną skraidinome. Mes nuoširdžiai nuo sofos ir feisbuke rėmėme šimtatūkstantines demonstracijas kaimyninėje valstybėje, nuoširdžiai rašėme tūkstančius postų apie iškvašusį diktatorių. Ir ką, padėjo? Baltarusija tikriausiai nuo meškiukų ir koncertų jau visa demokratinė?

Mes tikėjome taika ir meile visame pasaulyje, ir trisdešimt metų turime kiaurą sieną. Nes virtualybėje sienų nėra. Visur tik meilė, gėris ir vaivorykštiniai vienaragiai po žemuogių pieveles laksto.

O tikrovėje – purvina realybė. Santykis su Lukašenkos režimu iš esmės yra dviejų realybių sankirta. Lukašenka gyvena ir veikia tikrovėje, mūsų valdžia – atrodo virtualybėje. Mūsiškiai viską, ką tesugeba, viauksėti, kad diktatorius durnas (žodis „durnius“ pas mus apskritai tampa neišvengiamu epitetu reiškiniams, kurių virtualybės bukulaurų karta nesugeba suprasti. Ko nesupranta, kas ne rožinis vienaragis – tas akivaizdžiai durnas). Mūsiškiai, užauginti saugiame ES, NATO pavėsyje, užčiūčiuoti įvairiausių gerųjų praktikų NVO, ir toliau kariauja savo feisbuko karus.

Batka gi tokios prabangos neturi. Didžiausia ir esminė mūsų bukulaurų klaida yra laikyti jį durniumi. Diktatorius nėra ir negali būti durnius. Tokie neišgyvena. Būti diktatoriumi, tai ne ledo ritulį žaisti, dvaruose akvadiskotekose pilvelį judinti. Judinti reikia smegenis. Būti diktatoriumi, reiškia kiekvieną dieną dalyvauti kovoje už išgyvenimą. Atminti, kad kiekvieną sekundę į tave gali būti nutaikytas šautuvo vamzdis, pakišti nuodai. Tai žaidimas su įvairiausiomis interesų grupėmis, kad nė viena neįgytų tokios įtakos ir galios, kad galėtų pakeisti valdovą. Kiekviena Batkos diena – laimėta kova už išgyvenimą. Tikrovėje. O mes į šitą šaršalą su meškiukais ir balionėliais įlindom? Manote, jam labai rūpi tai, kad mūsų influenseriai ir dvaro apžvalgininkai jį durniumi, išprotėjusiu diktatoriumi vadina? Jam dzin (norėčiau parašyti tikslesnį žodį, prasidedantį p raide. Bet jis necenzūrinis. Mūsų virtualieji vienaragiai dar apalps tokį pamatę).

Ponas Lukašenka tiesiog mėgaujasi, išdaigauja siųsdamas mums migrantų pulkus. Kodėl išdaigauja? Nes jei norėtų, per kiaurą sieną pasiųstų ką nors rimčiau. O kam mums, virtualybės herojams, atleiskite, sienos? Sienai aptverti reikia 40 mln. Neturime pinigų. Ach neturime? Norit, parodysiu iš kur gaut? Užraukti tokias nesąmones kaip petys, koja ar, atleiskite, uodegikaulis už laisvę. Šitai virtualiai skiepų propagandai, kurios, kaip ir vienaragio, kol kas gyvo nematėme, skirta milijonas eurų. Gražu, vienok. Išdalinta saviems, tiems, kurie įtaką turi. Kad dvaro žurnalistai nepamirštų, kam turi būti dėkingi, nepatogių klausimų neuždavinėtų. Pavyzdžiui, kodėl vis dar kiaura siena?

Nesijaudinkite, tuoj prasidės kitos viešinimo kampanijos, ir joms byrės eurai. Dabar mergelės-avelės ir berniukai-žirniukai, pabėgėlį paveikslėliuose matę, ims mokyti virtualios tolerancijos. Beje, mūsų šaunieji valdantieji, mūsų dvaro influenseriai ir čia turi galimybę parodyti pavyzdį. Užuot grūdus tuos vargšus (be jokios ironijos) migrantus į miestelius, kodėl jų neapgyvendinti tolerantiškojo, šviesiojo vaivorykštinio Vilniaus mokyklose, kultūros įstaigose? Kodėl mūsų šaunieji progresyvieji ministrai, mūsų tobulieji influenseriai neišeina prieš tautą ir nepasako: „Mes šitą košę užvirėm, prisiimam atsakomybę. Savo namuose apgyvendinsime po migrantų šeimą“. Būtų puikus tolerancijos pavyzdys. Ir nėra ko bijoti.

Juk tai tik geri į didelę nelaimę patekę žmonės. Sakau tai be jokios ironijos. Daugelis tų žmonių (išskyrus kelis, kurie peiliais švaistosi) iš tiesų yra geri. Atsidūrė toli nuo namų, tėvynės. Sudužo jų viltys sulaukti geresnio, oresnio gyvenimo. Priimti juos – mūsų darbas ir iššūkis. Ir ta pareiga priklauso kiekvienam, ne tik mažų kaimų ir miestelių žmonėms. Ir valdžia, priekyje sėdintys, influenseriai yra patys tie pavyzdžiai. Tik kažkodėl tokių iniciatyvų iš jų negirdime. Nes priimti žmogų, kitokį žmogų – tai ne perėjas ir suoliukus paišyt. Su juo gyventi reikia, prisitaikyti, priimti. Realybė – ne feisbukas, migrantų neužblokuosi ir už pakarpos neišmesi. Paskui išmetęs negražiai atrodysi. O dalintis savo dizainerio kurtą būstą su labai padoria, bet iš viduramžių teleportuota šeima, kuri nežino, kas yra elektra, ir kad normalioje visuomenėje moterys nedengia veidų, o iškirptė nereiškia viliojimo (ach, kiek čia darbo mūsų Stambulo konvencijos apologetams, galės šviesti, šviesti ir dar kartą šviesti), kažkaip bus neitin patogu. O jei trūks kantrybė ir išgrūsi, ką žiniasklaida pasakys. Tuo ir skiriasi atrodyti nuo veikti. Ne veltui veidmainystė yra viena didžiųjų nuodėmių.

Veikti – reiškia samdyti pasieniečius, statyti sieną – kad ir po dešimt metrų per dieną, bet vis į priekį. Ta siena ne jungia. Ji skiria. Su ja patogiai feisbuke neatrodysi. Prisiminkite D. Trumpą ir jo sieną su Meksika. Kas nutiko žmogui, kuris problemą sprendė? Štai ir visa mūsų visuomenės esmė.

O kalbant apie migrantus, prisiminkime seną giesmę: „Buvau paklydęs – už rankos vedei, Buvau keleivis – nakvynę davei. Pas mano Tėvą tavęs laukia džiaugsmas. Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man“. Palinkėsiu ne vaivorykštinės pseudotolerancijos vardan feisbuko įrašų ir viešinimo pinigų, o krikščioniškos atjautos ir gailestingumo į nelaimę patekusiems žmonėms, kuriais buvo skaudžiai pasinaudota.

rokiskiosirena.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
22 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Vaclovas

Moterys turi kalbėti, tik nevaidindamos vyrų, ką taip dažnai regiu Facebook’e – gerai, ne šiuo puikiu pavyzdžiu. Trumpai sakyčiau taip: esu karštas pabėgelių rėmėjas, bet su dviem sąlygom, tai 1) būti doram ir 2) būti pasiruošusiam dviem keliam – pagerėjus padėčiai Tėvynėje grįžti atgal arba nuoširdžiai tapti naujos tautos dalimi. Iš esmės, pabėgėlių klausimas yra laikinas. Atbūti pavojų, pamilusiems naują tautą – likti. Tai neturi būti visuotinis reikalas.

T0mas J.

Pasieniečių pareiga – ne registruoti nusikaltėlius, sienos pažeidėjus, o neįleisti į šalį tų, kurie neturi teisės čia atvykti. Nusikaltėlius reikia laikyti kalėjimuose ir jų gyvenimą viešinti internete – bus geras pavyzdys tiems, kurie tik planuoja neteisėtai kirsti sieną.

T0mas J. -> Vaclovui

” Atbūti pavojų, pamilusiems naują tautą – likti. ”
.

Ar gali pamilti naują tautą žmogus, kuri nemyli savo gimtosios tautos?
Kas eina ant svetimo gero, o ne savo šaly gerovę kuria, tas parazitas. Taip ir apie emigravusius lietuvius sakau jau daugiau kaip 15 metų.

Tikrai gaila tų žmonių,

jie spąstuose,nežiūrint keleto piktavalių,kiti gailesčio verti ,o įspeisti į kampą pavojingi.Reikia saliamoniškų ir tuo pačiu griežtų sprendimų.Stabdant kad ir tvora didesnį jų patekimą čia.

Vaclovas ing Tomas J.

Jūs gal ir esate teisus. Šiais laikais, kai (vis) dar turime tvarkdarį – (atseit) brandžius Vakarus (kas nebūtinai yra Vakaruose, tinka Japonija, Kinija, Korėja ir kiti, jei laikosi vertybiškumo). Aš vis tiek laikausi prisiminimo, kai Izraelis-Judėja (beveik visiškai), VDR (dalis) ir daugelis kitų buvo priversti būti pabėgėliais. Ir buvo, bei niekam nekenkė. Kenkia tik vergvaldžių pasikviesti užkariautojai. Skirkite tai.

Žodžio laisvė...

Neprašytas svečias yra ne svečias ir jam turi būti parodytos durys.Ir pasakyta –
daugiau niekada nesirodyk.

Vaclovas ing Žodžio laisvė

Bet jei sprogtų Astravo A.E., įvyktų kitos baisybės, ar jūs netaptumėte pabėgėlių? Aš tai tapčiau.

Žydrieji šalmai

Kur dingo tarptautinės taikos palaikymo pajėgos?
Matyt tai globalistams buvo labai nepalanku?
Kas už tai atsakingas? Pavardės?! Tautinė tapatybė!?
Rašeivos, baikit malti šūdą, kalbėkit apie esmę, kapstykit giliau!!!

Tykras letuvis

Ne pamirskim, kad straipsnio pavadinimas isverstas is RUSSU kalbos ir ira apie mus durnialius letuvius
„Strana nie puganyx idiotob”
Bet apie bialarussu Prezydenta parasita labai graziai.
Lukosenko tikras muzikas, kovotonas, didviris.
Ooo kad mums jis pavadovautu.
Uzgiventume tada.

Žodžio laisvė...

>Ne tikram lietuviui,
jei būtum tikras lietuvis,tai nedarytum rašybos klaidų kiekviename žodyje.Matyt,ne
lietuviškoje mokykloje mokeisi,todėl ir likai beraštis Lietuvoje.O jei atsidurtum
Tarakono glėbyje,tai jo smogikai sukištų „bananą” tau į sėdynę.Tu nori šito,kvaily?

Fantastiškas tekstas!

Galima su kokia pora minčių ir ne visai sutikti, bet žodžio spalva ir žurnalistiniu įkarščiu nesižavėti neįmanoma. Tokie straipsniai irgi yra ,,darymas”, o ne ,,atrodymas”.

Jei žmogui

reikalingas ,,influenseris”, tai jis jau ne-žmogus. Kažkoks laikinai gyvas biologinis ar pusiau biologinis organizmas, bet ne žmogus. Nes žmogui Dievas davė laisvą valią bei protą, kad su ta laisva valia pernelyg neužsižaistų ir neprisižaistų. Tačiau žmogus be savos valios negali tapti Dievo bendradarbiu – kūrėju. Ne veltui pinigų valdovai svajoja apie dirbtinį intelektą. Pirmoji tokio dirbtinio intelekto stadija ir yra tokių ,,influenserių” (lietuviškai galėtume sakyti – pavergėjų) įtakojamas žmogus.

Vaclovai,

Mėnulyje gyveni?

Al.

Tiesos yra, tik, autore, ar tikrai erdvė ir laikas yra ,,dvi pamatinės Vakarų krikščioniškosios vertybės” ? Iki krikščionių žmonės jų nežinojo? Nevertino?
Ir kita – ,,Priimti juos – mūsų darbas ir iššūkis. Ir ta pareiga priklauso kiekvienam…” Jei taip, tai kam ta siena ? Ir tie rypavimai?

Raigerdas

Lietuvių tautos tragedija tęsiasi. Niekas lietuvių tautos negali pamokyti:nei 300 000 išvežtų į Sibirą tremtinių, nei 20 000 žuvusių už Lietuvos Laisvę partizanų, nei 30 metų atgautos Nepriklausomybės ir galimybės valdyti nors dalinai savo šalį savarankiškai. Niekas negali išmokyti pamatyti tokį reiškinį, kad egzistuoja šiame pasaulyje žmogus su RACIONALIU PROTU ir savo elgseną motyvuoja ETIKOS arba MORALĖS NORMOMIS ir egzistuoja kitas žmogaus tipas, kuris yra visiška priešingybė – tai DETRUKTYVAUS MĄSTYMO ŽMOGUS, KURIS NEPAISO NEI ETIKOS, NEI MORALĖS, IR JO ELGESYS YRA SUNKIAI PROGNOZUOJAMAS, BET VISOJE JO VEIKLOJE YRA DAROMA ŽALA VISUOMENEI. Išaiškinti lietuviams, kad Konstruktyvus žmogus elgiasi visai kitaip, nei elgiasi detruktyvaus mąstymo žmogus, praktiškai yra neįmanoma. Ir štai Lina Dūdaitė-Kralikienė, ilgai, labai ilgai vyniojusi į vatą apie virtualią… Skaityti daugiau »

Raigerdas

Jūs žinote mėgstamiausią komunistų propagandos metodą: SUKEISTI PRIEŽASTĮ SU PASELKME. Ir Lina Dūdaitė-Kralikienė liko ištikima šitai Opričnikų-NKVD-KGB metodikai. Ir štai jos MELAS yra labai gražiai apipintas kažkokia tai mistine „dviejų realybių sankirta. Lukašenka gyvena ir veikia tikrovėje, mūsų valdžia – atrodo virtualybėje”. Taigi, mes esame visiški kvailiai su GENIJUMI A. Lukašenka. Buvo toks genijus Leninas: ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams” (rašė bolševikų trūbadūras Vytautas Montvila). Lina Dūdaitė-Kralikienė jau bruka naują genijų A. Lukašenką. Stalinas jau nebe madoje, Leninas taip pat, Hitleris tuo labiau, nors Gebelsas savo laiku parodė Hitleriui savo planą, kaip bažnyčiose Hitleris atsiras šalia Kristaus, o vėliau taps net reikšmingesnis už Kristų.Ir štai, anot Linos Dūdaitės-Kralikienės „Ponas Lukašenka tiesiog mėgaujasi, išdaigauja siųsdamas mums migrantų… Skaityti daugiau »

Va čia

Tai žurnalistė. Bravo!

Raigerdai,

nenusišnekėk, o surimtėk. Beje, yra labai turtingų musulmoniškų šalių, todėl galėtų bėgti pas savo tikėjimo brolius.

Ta(u)ta avinui

Priminsiu, kad:
1. Pol Potas marksizmo mokėsi Prancūzijoje
2. Jojo vadovaujamus „raudonuosius” kmerus rėmė JAV: https://en.m.wikipedia.org/wiki/Allegations_of_United_States_support_for_the_Khmer_Rouge, https://www.quora.com/Why-did-the-United-States-support-the-Khmer-Rouge?share=1
3. JAV taip pat metė bombas be diskriminacijos ant visu kaimu tiek, kad vis dar žūsta žmones dabar, užlipe ant nesprogusių bombų. Galvota buvo maždaug taip, kad kadangi RK gyvena kaimuose, tai reikia bombarduoti visus kaimus

Ta(u)ta avinui

Ir dar – RK nebuvo komunistai anei kairieji. Siūlau pasiskaityti istorija.

Raigerdas

Mūsuose ir kitose pasaulio šalyse egzistuoja realus BLOGIS. Tą BLOGĮ gamina, padaro, paskleidžia, propaguoja ne kokie nors ufonautai iš kitų GALAKTIKŲ, o čia Žemėje gyvenantys žmonės. Negalvokite, kad jų yra tik tūkstančiai ar šimtai tūkstančių, jų yra šimtai milijonų. Kuo jie skiriasi nuo tų žmonių, kurie gamina, daugina ir platina GĖRĮ? Jie sąmoningai sukeičia vietomis PRIEŽASTĮ SU PASEKME, tokiu būdu, jie vietoje TIESOS gauna MELĄ ir tą MELĄ platina vietoje TIESOS. Tai jie daro bet kur, bet kokioje šalyje, bet kokiame amžiuje, ir tarp šitų dviejų žmonių tipų vyksta kova, ir kalba eina apie tai, kad jeigu nenugalės tas žmogus tikintis į GĖRĮ, jį gaminantis ir jį dauginantis, tada šita planeta bus sunaikinta šito BLOGĮ dauginančio žmogaus, arba jis pavergs… Skaityti daugiau »

Ta(u)ta

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad autores antraštėje daugiau nei puse žodžiu nelietuviški, o įskaitant slenga – tik mažiau nei penktadalis lietuviški.
Degradų straipsniu nereiketu nei publikuoti, nei skaityti.

22
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top