Tada, berods 2004 ar 2005 metais, pensinio draudimo bumo metais, radau viename laikraštyje skelbimą, kad AIG, garsi pasaulinė draudimo bendrovė ieško draudimo agentų ar brokerių. Dabar gerai nepamenu tos pareigybės pavadinimo.
Norą pabandyti žadino atlyginimas, kuriam netaikomos lubos ir kuris priklauso tik nuo pasiekto rezultato. Kadangi prekyboje man neblogai sekėsi, nutariau save išbandyti naujoje sferoje.
Jau pirmo susitikimo metu man paaiškino, kad pardavinėti galėsiu ne tik pensinį draudimą, bet ir gyvybės, bei kitas draudimo rūšis.
Pirmiausia apmokymai. Apmokymai turėjo užtrukti 2 savaites. Deja, mane iškentė tik tris dienas. Ką aš ten dariau? Turiu kvailą bruožą – negaliu pardavinėti paslaugos ar prekės jei netikiu jos nauda klientui/pirkėjui. Kiekvieną kartą, kai man aiškindavo draudimo (vienokio ar kitokio) naudą aš prašydavau man įrodyti jo naudą prieš investicija į auksinę ar sidabrinę monetą.
Ilgalaikiai draudimai man neatrodė patikimi dėl kelių dalykų:
1) Pinigai investuojami. Investavimas remiasi finansinės piramidės principu, kuri anksčiau ar vėliau sugrius. Tai kazino, kuriame pasisekus išlošti reikia bėgti, kad išsaugoti tai ką išlošei. Suprantama, kad kazino visada laimi tik kazino savininkas.
2) Pensijų fondai investuoja kaip ir kiti stambūs žaidėjai per biržos brokerių/maklerių kompanijas, kurios žongliruoja pinigais taip kaip nori. Kai gerai sekasi laimi visi, bet kai nesiseka, tai nesiseka tik pensiniams fondams. Tokia vieša paslaptis.
3) Administravimo išlaidos. Jūs patikite savo pinigus pensiniam fondui ir dar susimokate už tai, kad jie žaidžia su jūsų pinigais. Tai jie gali net nieko nedaryti ir gyventi iš administravimo. Jie niekuo nerizikuoja. Jų verslas be rizikos. Tai nesąmonė. Tai apiplėšimas viduryje baltos dienos.
Berods iki 1975 metų Sovietų Sąjungoje buvo toks įstatymas. Jeigu žmogus pabandė nusižudyti ir išgyveno, turėdavo susimokėti baudą. Aiškinama buvo maždaug taip: valstybė tave užaugino, rengė, maitino, davė išsilavinimą, o tu nedėkingasis, vietoje to, kad dabar atidirbtumei į tave investuotas lėšas, nutarei pabėgti. Na ne, mokėk baudą.
Administracinio mokesčio taisyklė panašiai galima traktuoti: nori, kad tavo pinigais rizikuotume akcijų rinkose ir uždirbtume – susimokėk net jei fondas pralošia tavo pinigus.
4. Infliacija. Sudėjus visus pliusus ir minusus, net ir uždirbus iš investavimo ir aplenkus visus rizikingus investavimo rifus ir krioklius, tada dar turime atimti iš pelno administravimo mokestį ir suprantama infliacijos sukeltus praradimus. Net giliai ir nesileidžiant į skaičiavimus supranti, kad tai monkės biznis ir „žaidimas nevertas žvakių”. Tokiu būdu užauginti pinigus gali būti sunkiau nei laimėti tele loto.
5. Gerai nebepamenu kuo man nepatiko kaupiamasis gyvybės draudimas, bet pamenu tik vieną. Gyvybės draudimu verta draustis jei planuoji greitai mirti. Tada tikrai nauda bus didelė. Bet kas iš mūsų tai gali planuoti? Tai Aukščiausiojo valioje. O ir kokia iš to nauda žmogui, kai šaukštai po pietų.
6. Ir paskutinis mano geležinis argumentas kovoje su mokymų lektoriais, tai lėšų kaupimui prieš pastatytas investavimas į brangiuosius metalus ir monetas. Kurio pranašumą, reikia pasakyti, lektoriai pripažino, bet čia pat skeldavo pagrindinį kontrargumentą – nepatogu saugoti (gali pavogti, gali neišlaikyti iki pensijos ir išparduoti).
Tik noriu priminti, kad tuo metu 1936 metų 10 lt su Vytauto atvaizdu moneta kainavo 20 lt, o dabar 80 eurų. Kainos pokytis 14 kartų. Nė vienas pensijų fondas tokių uždarbių net sapne nesapnavo. Ir be jokios rizikos.