Sveikas, Sauliau. Rašo Tau Linas, Tavo kursiokas. Teko garbė kartu mokytis. Pamenu Tave kaip nestandartinį, puikų humoro jausmą turintį vilnietį. Mums, paprastiems kaimo berniokams, buvai autoritetas. Ir traukei visus savo charizma tarsi magnetas. Jei pamatydavau studentų būrelį aplink kažką susispietusį instituto koridoriaus gale, žinodavau, kad visi jie spiečiasi aplink Tave ir klauso Tavo pasakojimo. O Tavo pasakojimas būdavo emocingas ir paremtas temperamentinga gestikuliacija. Niekas nenorėjo pražiopsoti Tavo mini spektaklių. Aš dažnai pagalvoju, kad gal mes ne į tą institutą įstojome. Tau reikėjo į aktorinį, man… ai, nežinau. O tai dabar gaunasi, kad abu esame liudininkai to, kaip naikinama Lietuvos mokykla. Matome, suprantame ir nieko padaryti negalime.
Štai ir paskutinis Tavo interviu „Delfi“ portale, dabar LRT. Jų buvo ne vienas ir ne du, visus juos perskaitydavau ir šimtu procentų pritardavau visoms Tavo išsakytoms mintims, bet…
Bent jau paskutiniame interviu tikėjausi, kad pasakysi tai, ką jau supranta didžioji mąstančios Lietuvos dalis. Turėjai pasakyti, kad tokia ir buvo visos mūsų politinės sistemos užduotis, su kuria jie susidorojo tiesiog puikiai. Jų šeimininkai teisingai pastatė už šunis šiame lenktynių takelyje.
Vidutinybės gavo valdžią, politinį palaikymą, resursus už vieną įsipareigojimą – sugriauti kas dar funkcionuoja, veikia ir dar liko nesugriauta.
Vidutinybės gavo valdžią, politinį palaikymą, resursus už vieną įsipareigojimą – sugriauti kas dar funkcionuoja, veikia ir dar liko nesugriauta. Kiekviena jų reforma tai tik tam, kad žengti žingsnį į priekį ir du žingsnius atgal. Gerai, jei atgal būtų atgal į prieškario mokyklą, kurioje buvo dėstoma ir logika, ir lotynų kalba, ir gimnazijose dirbo mokytojais Sorbonos ir Romos universitetus baigę žmonės. Tačiau pagal juos atgal yra ne atgal, bet žemyn.
Kiekviena jų reforma – tai pertvarka, visus paskandinanti beprasmiškuose veiksmuose, už kurių pasimeta mokymo turinys ir vaikas lieka be žinių ir įgūdžių. Ir tai dar ne viskas. Kuo daugiau mūsų vaikus daro debilais, tuo stipriau kiša į mokyklas taip vadinamą lytinį švietimą, arba, vadinkime daiktus savais vardais, ankstyvą vaikų seksualizavimą. Mus tėvai ir mokytojai visokiausiais būdais nuo to saugoję (gal kartais ir per daug) ir dovanoję mums ilgą vaikystę, į gyvenimą mus išleido jau susiformavusiomis asmenybėmis, kurios turėjo aiškiai išreikštą seksualinę tapatybę, padėjusią nepasiklysti jaunatviškų hormonų audrų labirintuose. Kaip dabar suprantu, tai tolesnei mūsų raidai buvo nepaprastai svarbu.
Už Tave, Sauliau, pasakysiu aš: nėra politinės valios ir tikslo atgaivinti mokyklos. Ne tam jie atėjo į valdžią, kad būtų ugdomas išsilavinęs, laisvas ir orus žmogus. Jų švietimo sistemos tikslas aprūpinti rinką statybininkais ir kosmetologėmis, ir sakau tai su didžiausia pagarba šioms profesijoms. Jos kaltos tik tuo, kad vaikams, kurie verti daugiau, bus lemta nepakilti aukščiau. Tai panašu į jaunus paukštelius, kuriems bus pakirpti sparnai, ir kurie niekada nepavirs į erelius, sklandančius viršukalnėse.
Žlungančio išsilavinimo fone jie sukūrė mokamų privačių mokyklų tinklą ir gerai iš to pasipelnė.
Sauliau, po galais, pagaliau pasakyk tiesą. Mūsų politinis elitas palaidojo mūsų vaikų ir vaikaičių išsilavinimą. Ir ne tik palaidojo, jie dar iš to padarė biznį. Žlungančio išsilavinimo fone jie sukūrė mokamų privačių mokyklų tinklą ir gerai iš to pasipelnė. Tik įsiklausyk – jie pasipelnė iš Lietuvos nelaimės. Ir toliau pelnosi mums visiems aimanuojant.
Sauliau, tapai etatiniu aimanuotoju, kurio mintys yra kaip ir teisingos, bet viskas paaimanavimais ir baigiasi. Neįvardini gelminių reiškinio priežasčių. Nors, žinodamas, koks eruditas esi, puikiai įsivaizduoju, kad jas žinai. Tai, po galais, pasakyk vieną kartą, išdrįsk.
Tai gali būti paskutinė galimybė išvesti tautą iš šios purvinos pelkės ir suteikti jai vilties spindulėlį. Nespausdins Tavęs, nepublikuos? Mes publikuosime, mes iškirsime Tau langą į viešumą. Tik tark žodį…
Dalinuosi savo partiečių Dominyko Vanharos ir Mariaus Parčiausko tekstais apie švietimą. Pritariu kiekvienam jų žodžiui ir pasirašau po jais. Turiu ir specialiąją savo nuomonę, kurios nenorėčiau dar viešinti. Manau, kad situacija reikalauja ypatingų priemonių ir esamos sistemos kosmetiniais pakeitimais nebereanimuosi. Laikas parodys. Esame pasiruošę per trumpiausią laiką atgaivinti mokytojo profesijos autoritetą visomis įmanomomis priemonėmis ir nesigręžiojant per petį.
Tegul tai bus politinė reklama.