alkas.lt
Gera prisėsti ant suoliuko Seimo pašonėje, kai vėsa vos pora laipsnių minus, saulė šviečia tingiai ir šaltai, o po sėdyne gali pasikišti storą šeštadieninį izoliacinį sluoksnį, kuris kažkada šaukėsi kaip „Visos tavo mintys“. Pasaulis yra puikus.
Stebėk: štai, pro LRS III rūmų duris išeina gerbiamas žmogus. Tu žinai, kad kažkada jis buvo eilinis seksotas. Link jo žengiantis kitas pilietis taip pat buvęs seksotas (sekretnyj sotrudnik – rus., KGB slaptasis bendradarbis) yra visai negerbiamas. Jis nesveikai sustorėjęs tepaluotais plaukais nusmurgėlis, dėvintis trečio pardavimo „Humanos“ kelnes, madingai murzina skylėta striuke. Ir nelaimingas. Nes yra pralaimėjęs gyvenimą. Tu žinai, kad jie vienas kitą puikiai pažįsta, bet jeigu vienas iš dviejų, apsimeta nepažįstąs kito, pasibučiavimas neįmanomas. Negali mylėti artimo savo, jeigu esi jį kažkada išdavęs.
O štai 5–7 metų berniūkštis įspraudžia savąjį delną į tėvo, ir abudu eina apie stebuklą, seniai mirkstantį tarp Seimo ir Nacionalinės bibliotekos tvoros. Kas tai? Vaikiška vaizduotė galėtų tą daiktą lyginti su didele palapine. Tėtis rastų daugiau variantų: tai buvusio fontano vietoje Egipto piramidės imitacija arba kitos, stebuklingos, Merkinės piramidės modelis, arba tiesiog paminklas… Kažkam. Tas stebuklas yra pajuodusio sidabro spalvos keturšlaitė piramidė, kurios kiekvienas šonas skelbia apie Lietuvos valstybės sienų raidą, teritoriją kaip juodą blyną. Kaip balą, susitraukiančią ir išsiplečiančią, vėl susitraukiančią… Abu eina lėtai, tėvas, matyt, aiškina tuos keturis esminius valstybės gyvavimo epizodus. Štai – Lietuva maža, ji prasideda karaliaus Mindaugo su sūnumis nužudymu, paskui dėmė plečiasi į pietryčius ir tampa gal tik vos kelis kartus didesnė už čia pavaizduotą Kaliningrado sritį Mindaugo laikais. Kaip paaiškinti vaikui, kad XIII amžiuje, tokia Rusijos provincija jau egzistavo? Egzistavo ir kaimynė Lenkija, dabartines sienas turinti (taip nutepta) irgi nuo pat mūsų karaliaus tragedijos laikų.
Jie stabteli ties skylute, ties bedugniu stebuklu, ateivių iš kosmoso, o gal pirštu pradurtu ties Lvovu, ir žingsniuoja savais reikalais. Suklūstu: „Tėti, o kodėl Lietuva juoda?“ – tokį klausimą gali užduoti tik vaikas. Ir jie nutolsta tylėdami palikdami neatsakytus klausimus kiekviename piramidės šlaite.
Kodėl Lietuva juoda?
Ši spalva nuo seno reiškia chaosą ir tamsą, mirtį ir pyktį, gėdą ir pavydą… Juoda spalva reiškia gedulą ir skausmą. Dažydama „Lietuvą“ miesto savivaldybė gal neturėjo šviesesnių dažų, gal jiems taip gražu? Seimo nariai pasižiūri pro langus – „Lietuva“ vis dar juoda. Gal tokia ji yra iš tiesų? Gal ir jiems būtų negražu, bet jie praeina ir nemato.
O mes matom. Ak, juoda spalva – kaip ji tiktų ne tik Seimui, bet ir kitiems mūsų nepriklausomos valstybės fasadams! Dabar gi visas ansamblis – Seimo rūmai, bibliotekos tvora ir pati biblioteka, Gedimino prospektas priešais ir vėliavų stiebai, ir piramidė spinduliuoja sava prasme bei simbolika.
Juodi laukai, kaimai ir miestai, miškai ir upės, tikros pilys ir netikros pilaitės, niekšų ir didvyrių veidai, aušra ir žvaigždėtas dangus – čia viskas yra juoda. Nes pridengta nepermatoma juoduma.
…Žinau, dar žodelis ir Nemira Pumprickaitė apšauks mane tėvynę (nepamenu ją vartojus šį žodį) juodinančia Putino išpera. Kas šovė jai į galvą vienoje paskutinių savaičių įvykių apžvalgų to paties Putino propagandiniais metodais apkaltinti „nesisteminę“ žiniasklaidą bendradarbiavimu su Putino Rusija? Citata iš LRT laidos „Savaitė“ (2016 01 24): „Vadinamoji nesisteminė žiniasklaida siekia formuoti opozicinę nuomonę ir nuotaikas ne prieš atskirą partiją, bet prieš oficialią valstybės politiką. Jos tikslas priversti visuomenę suabejoti oficialia valstybės politika. Jų transliuojama informacija atitinka Rusijos viešojoje erdvėje keliamas nuostatas ir yra skirta visiems Lietuvos gyventojams. […] artėjant rinkimams iki šiol vienijęsi ir bendradarbiavę žiniasklaidoje, dabar šie autoriai, jų atstovaujamos ir vadovaujamos organizacijos ėmė vienytis bendrai veiklai, pritraukdami ir partijas, nepatenkintas oficialia Lietuvos politika“.
Net tada, kai tokia nėra
Tačiau Pumprickaitė žvelgia visai ne į tą pusę. Prieš dešimtmetį rašiau apie žiniasklaidą kaip grėsmę demokratijai. Be abejo, padėtis keičiasi. Ji tapo dar blogesnė. Pirmiausia sisteminėje žiniasklaidoje – galingiausiuose TV kanaluose, didžiausio tiražo spaudoje, kur dėmesys skiriamas ne faktui, o jo „sistemiškai“, nomenklatūriškai angažuotam komentarui. Jeigu šiandien dar nemokantis skaityti žmogutis po keliolikos metų paimtų į rankas laikraštį ir bandytų suprasti, kas vyko Lietuvoje, pasibaisėtų: kiekviena mūsų diena prasideda juodai, pro siaurą plyšį į tikrovę kaip siekiamybė rodomas tuštybės, nelaimių ir linksmybių pasaulis, niekaip nepasiekiamos, apgaulingos, bet viliojančios netikrų vertybių viršukalnės. Nevadinkime šito smulkmena – iš žmogaus, užkrėsto neviltimi, bejėgiškumu, neatsakingumu atimamas noras aktyviai gyventi, siekti aukštesnių moralinių tikslų ir pasiremti pavyzdžiais, kurie bent kiek svarbesni nei „realybių šou“ veikėjų gyvenimas.
Pažvelkim, kas svarbiausio Lietuvoje įvyko 2015 metais pagal didžiausią šalies dienraštį („Trys žvilgsniai į 2015 metus: ryškiausi Lietuvos įvykiai“, spausdinta trijuose numeriuose). Žvelkime tik į pavadinimus. Praėjusių metų sausis (pateikiami tik straipsnių pavadinimai): Euro krikštynos, Pajūrį nusiaubė uraganas, Parsidavinėjo paauglės, Nusišovė kunigas, Šeimos tragedija Utenoje. Ar informacijos parinkimo principai pasikeitė vasarį? Ne: Vaikus rišo prie lovų, Nušovė ir pagrobė ginklą, Dosniai dalijo ordinus, Koją pakišo moterys, Grąžino šauktinių kariuomenę. Visi metai buvo pilni tokių „ryškiausių“ šaliai įvykių. Maloniausias mėnuo buvo gruodis, nes svarbių Lietuvai įvykių buvo tebuvo du: NŽT direktorė vairavo girta, o prezidentė Paskyrė naują generalinį prokurorą. Iš 48 „svarbiausių“ laikraščio atrinktų 2015 metų įvykių 31 pavadinimas skelbė nelaimę ir nusikaltimą, 13 pavadinimų buvo daugiau ar mažiau neutralūs ir tik 4 (tik keturi!) skelbė gerą žinią.
Kasdieninis svetainės lrytas.lt skyrelis Lietuvos diena visada atsiduoda krauju ir ugnimi, jame svarbiausias įvykis – nelaimė, žūtis, avarija, gaisras, vagis, kyšininkas, girtuoklis. „Lietuvos rytas“ kliūva todėl, kad yra didžiausias ir labiausiai matomas. Tačiau nuo jo neatsilieka ir kiti bei „populiariausias“ interneto dienraštis „Delfis“, turintis ypatingų gebėjimų iš paprasčiausio nieko padaryti „baubuką“: „Laukia tikras speigo smūgis: temperatūra nukris iki –25“, „Išmiręs Vilnius: kur dingo visi žmonės“ arba gąsdinti visai ciniškai: „…šeima, kurios tėvas į šulinį įmetė vaikus, – ne pati baisiausia“.
Dauguma televizijų dažniausiai žinias pradeda nelaimėmis, jos nebeturi motyvų ir intelekto teikti patikrintą, visuomenei svarbią informaciją. Žurnalistai neklausia, nesiima inicijuoti visuotinai svarbių diskusijų, neieško alternatyvių sprendimų. Jei žvelgtume į programų prieinamumą ir auditorijos dydį, LRT tapo viena svarbiausių valstybei ir tautai reikšmingiausių idėjų niekintojų. Pasišvaistymas lavonizuotomis problemomis virsta tik skaudančio danties klibinimu, užtušuojant esmę, pametant visuomenei ne duonos, o tik žaidimų. Tiesiog ore kabo nuolatiniai kaltinimai: mes, lietuviai (t.y. Jūs), esame tinginiai, girtuokliai, smurtautojai, kyšininkai, narkomanai, vatnikai, runkeliai, gardesnio kąsnio ieškotojai… Pasekmės atskiriamos nuo priežasčių. Atrodo, žurnalistai nebėra piliečiai, kuriems rūpi valstybės ateitis.
Lietuva yra juoda net tada, kai tokia nėra.
Nuo sukčiaus iki ordino kavalieriaus
Pavyzdžius galima rankioti ilgai, juos sistematizuoti, apibendrinti, daryti išvadas. Tai neįdomu, tai vargina, tai visiems žinoma. Todėl toliau pateikiami pavyzdžiai yra puikiai matomi, bet atsitiktiniai. Galima sakyti, jie tiesiog teliūškuoja eketės viduryje. Ir ką žmogus, retkarčiais paskaitantis laikraščius, užmiegantis prie TV ekrano, juose mato?
Pavyzdžiui. Beveik prieš porą metų, 2014-ųjų kovo pabaigoje, Seimo narys laikinosios Energetikos komisijos pirmininkas Artūras Skardžius viešai pareiškė: „Rokas Masiulis yra profesionalus manipuliatorius ir sukčius“. Netrukus atsiliepė premjeras Algirdas Butkevičius: „Per tą laikotarpį, kiek man teko bendrauti, aš esu susidaręs nuomonę, kad jis yra padorus, sąžiningas ir atsakingas žmogus“. Dar po metų, pernai, Vasario 16-ąją, „sukčiui ir profesionaliam manipuliatoriui“ Rokui Masiuliui (tuo metu jau energetikos ministrui) už, kaip skelbta, sėkmingą valstybės strateginių projektų įgyvendinimą Prezidentė įteikė Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžių. Kuris iš paminėto ketverto yra sukčius ir manipuliatorius? Vienas, kiekvienas atskirai ar visi keturi kartu? Gal jie tiesiog bendrininkai?
Pavyzdžiui. Krašto apsaugos ministro šešiasdešimtmečio proga prieš porą mėnesių jau minėtame dienraštyje išspausdintas Aleksandro Matonio straipsnis „Septyniolika prieštaringų jubiliato akimirkų“. Pavadinimas labai primena anų laikų nepaprasto populiarumo Maskvos televizijos serialą „Septyniolika pavasario akimirkų“ apie tarybinį žvalgą (ar tai sutapimas?) Štirlicą Berlyne. Tai buvo tarytum sovietinis Džeimsas Bondas. Tiesa, jis niekada po kaklu nesisegė peteliškės, tačiau jį buvo įsimylėjusios visos tarybinės moterys. Taigi, tarp 17 Oleko nuodėmių Matonio surašytos ir tokios: Gynybos štabo panaikinimas; nutrauktas šaukimas į privalomąją pradinę karinę tarnybą; parengtas, bet kilus triukšmui, nutylėtas įstatymo projektas, numatęs Šaulių sąjungos kovinių būrių nuginklavimą; įtartini ginkluotės pirkimai…
Atrodytų, vien paminėtos „akimirkos“ rodo mūsų Krašto apsaugos ministrą esant kitos valstybės įtakos agentą. Norėčiau būti tikras, kad taip nėra, nes ar maža kas gali atrodyti? Seimas negirdi, saugumas nemato, prokuratūra tyli. Prezidentūra rengia apdovanojimą?
Pavyzdžiui. Konstitucinis teismas – viena svarbiausių valstybės atramų šiandien jau atvirai vadinamas grėsme demokratijai. Teismas yra tvirtai suaugęs su kitomis valdžios struktūromis, kurios jį šventai saugo ir bet kokį skepticizmą jo atžvilgiu gesina giliaminčiais samprotavimais, esą „vyksta pasikėsinimas į demokratiją“. Dar kartą: ne kas kitas, o būtent pats Konstitucinis teismas kelia grėsmę demokratijai. Tokią nuomonę pagrindžia rimtos teisinės studijos. Nes demokratiją garantuoja ne mūsų KT, o parlamento viršenybė.
Šitos iliustracijos tėra lyg menkas svogūno lukštas prieš gyvybiškai svarbių tautos ir valstybės problemų kalną.
Ar demokratinė yra tokia valstybė, kurioje kasmet nusižudo apie 1000 žmonių, tiesiog dingsta daugiau kaip tūkstantis vaikų? Ar demokratine vadintina šalis, kurios ketvirtadalis (ar tik?) aktyviausių, darbingiausių gyventojų emigravo, trečdalis šalies bendrojo vidaus produkto priklauso šešėlinei ekonomikai, o pagal korupcijos lygį Europos Komisijos apžvalgoje ji pripažįstama kaip korumpuočiausia šalis visoje Bendrijoje… Gal girdėjote, kaip bent viena čia paminėtų problemų buvo svarstoma Seime, Vyriausybėje, Valstybės gynimo taryboje?
Anomija ir zuikis
Ji nėra kokia gražuolė romantišku vardu. Veikiau ji – surukusi senė atsikišusiais iltiniais dantimis ir pykčio bei nusivylimo raukšlių išvagotu veidu. Kalbant bent kiek moksliškiau, anomija yra ganėtinai senas, bet ne itin griežtai nusistovėjęs socialinės psichologijos terminas. Jis reiškia žmogaus, žmonių santykį su socialinės sistemos normomis ir moralinėmis vertybėmis. Tai visuomenės ryšių susilpnėjimas yrant elgesio normoms, tradicinės tautinės kultūros nykimo. Tai būsena, kai žmonėms tampa nebereikšmingos socialinės normos, papročiai ar nerašyti susitarimai. Tada atsiranda dešimtys, šimtai įstatymų, reikalingų tvarkyti mūsų gyvenimą. Ir… tampa norma gebėjimas juos apeiti. Kaip yra sakiusi viena mūsų ministrė, kas neuždrausta įstatymo, tas galima. Todėl atsiranda įstatymai apie draudimą rūkyti balkone, nes dūmai kenkia „artimui tavo“.
Anomija atėjo tyliai ir beveik nepastebimai. Jos simptomai yra dažnėjanti agresyvi, nemorali žmogaus elgsena, vis dažniau išvirstanti į moralinį nuopuolį, bandymą pabėgti ir susinaikinimą. Anomija viešpatauja, kai tauta, visuomenė, piliečiai neturi ateities vizijos, neranda etalono, pavyzdžio žmogaus, kuriuo galėtų sekti, kuriuo matuotų savo gyvenimą, leistų pasirinkti „normalios“ elgsenos pavyzdį. Anomija parodo savo iltis ir tada, kai žmogus negali pasiekti tikslų teisėtais būdais, kai valstybė ir tauta nebemato tikslo, šviesos tunelio gale. Ir nebeieško, nes tunelio gale – špyga.
Akivaizdu: šiandien gyvybiškai svarbios šalies ir tautos problemos nutylimos arba apeinamos. Jų spręsti nėra nei noro, nei gebėjimų. Tie, kas nori ir gali, pavyzdžiui, giliau mąstantys piliečiai, tautiškai ir valstybiškai susipratusi inteligentijos dalis, gali tapti tvanui besipriešinančia jėga. Štai kodėl valdančioji nomenklatūra jau ketvirtį amžiaus ją moraliai žlugdo ir materialiai sekina. Šiandien inteligentija įvairiais būdais tildoma, skurdinama ir slopinama – ji tapo atviro politinio ir ideologinio puolimo bei vis atviresnių, įžūlesnių moralinių ir psichologinių patyčių taikiniu. Tai dar viena ne tiek pačios inteligentijos, kiek visos lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės problema. Kai inteligentija viešai kelia klausimus, parodydama trūkumus ir kelius problemoms spręsti, ir nesulaukia nei dėmesio, nei atsakymo, tai kelia tylų masinį nepasitenkinimą, masių nepagarbą normoms bei įstatymams, ir individualus pasipriešinimas palaipsniui sumuojasi į visuotinį nusivylimą valdžia, įstatymais ir elgsenos normomis.
Akys krypsta į aukščiausiąją valdžią. Tačiau Seimo narys ateina, išeina, pasėdi ministru, vėl grįžta nariu. Aukščiausioji valstybės institucija (su retomis išimtimis) atrodo lyg kokių eunuchų choras (eunuchoidizmo atmaina) kartskartėmis sugiedantis „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės…“ Atidžiai klausantis toje giesmėje galima išgirsti: aš vėl pavogiau, aš apgavau, aš esu seksoto bičiulis, aš esu visai ne tas, kas esu… Aš vertas čia būti, nes nieko nebijau, aš esu nepasiekiamas zuikis medžio viršūnėje, todėl galiu badyti špyga kiekvieną mane išrinkusį pilietį ir kiekvieną mūsų valstybę stebintį vilką. Kol audra dar tik nuspėjama.
Kas toliau?
Anomija nėra ypatingas reiškinys ir kai kurių tyrėjų nuomone yra neišvengiama pramoninės visuomenės liga. Kaip minėta, kai visuomenė yra apimta krizės, socialinis reguliavimas asmenybei ar grupei nebetenka reikšmės, o galutinės pasekmės yra jau nevaldomos aistros ir troškimai. Yra teigiančių, kad anomija yra socialinės mirties pranašas, aukščiausia savo forma tai – visuomenės mirtis. Mirštančiai visuomenei pagalba gali ateiti iš šalies (geriau nereikia) arba sukaupusi jėgas ji bandys prisikelti pati.
Tuo tarpu individualaus išgyvenimo anominėje visuomenėje būdų yra įvairių. Štai keletas, kuriuos galime matyti vos ne kiekviename žingsnyje: konformizmas – nuolankus paklusimas, kai tikslai ir priemonės yra „legalios“; inovacija – kai visuomenės smerkiamos priemonės naudojamos pasiekti tikslams, kurioms ta pati visuomenė tyliai pritaria; retrizmas – atsisakymas tiek visuomenei priimtinų tikslų, tiek priimtinų priemonių; sukilimas (maištas) – siekimas pakeisti sistemą. Individų „sankaupose“, atskirose socialinės grupėse kiekvienas toks išgyvenimo būdas gali būti priimamas kaip norma.
Tiems, kam yra „gerai, kaip yra“, baisiausias yra maištas, tai jau yra naujų tikslų visuomenei, tautai, valstybei iškėlimas. Neįsivaizduokim, jog tas maištas yra fizinis susidūrimas. Tai gali būti kova, kuriai įprasti ginklai nereikalingi. Tai kova idėjomis, realių, pasiekiamų, tikslų vertės palyginimu. Taigi, į anomiją galima žiūrėti ir optimistiškai – ji ne tik problemų, bet ir pokyčių šaltinis, natūraliai grąžinantis prie minties, kad teisinės ir moralinės normos yra ne tik objektyvių visuomenės poreikių tenkinimas, bet ir individų – moralistų ir įstatymų kūrėjų – veiklos vaisius.
Kol kas pernelyg mažai norinčių ir galinčių ką nors pakeisti. Snūduriavimas gimdo pabaisas. Tik įdomu, kodėl ta vyriausybė žada iš Vokietijos pirkti specialų transportą su vandens patrankomis? Pasak mūsų VRM, tai technologiškai labai efektyvi ir humaniška priemonė ypatingos situacijos atvejui…