Tęsiame Irenos Vasinauskaitės publikacijų seriją, supažindinančią su Šiaulių miesto visuomenininkų, susibūrusių po Lietuvos Sąrašo vėliava, komanda (su Šiaulių Lietuvos Sąrašo programa, galima susipažinti ČIA).
Viename Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacijos [pirmininkė Nijolė Malakauskienė] renginyje užkalbino simpatiška, žvitri, diskusijose įsiminusi savo greita orientacija bei loginiu mastymu moteris. „Jūs mane turėtumėt prisiminti – esu Liongina Staškevičienė, Leonardo Staškevičiaus našlė…“
To neįmanoma neprisiminti, nes pirmojoje, 1988-ųjų metų, Šiaulių Sąjūdžio taryboje turėjome unikalų duetą – iš skirtingų darbo kolektyvų Sąjūdžio iniciatyvinių grupių į miesto steigiamąją konferenciją buvo deleguoti brolis ir sesuo. Abu jie – ekonomistė Halina Staškevičiūtė ir inžinierius Leonardas Staškevičius – buvo išrinkti į istorinę Šiaulių Sąjūdžio tarybą ir tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatais. Už akių juos švelniai vadinome dvynukais.
Sesuo ir brolis pasižymėjo greita reakcija, begaliniu aktyvumu bei principingumu. Beveik prieš aštuonerius metus Anapilin išėjo Leonardas, tarsi prisakęs seseriai ir žmonai tęsti jo darbus: nesitaikstyti su neteisybe, ginti skriaudžiamą žmogų, demaskuoti nesąžininguosius.
„Aš visą gyvenimą buvau visuomeniška ir nekonfliktinė asmenybė. Problemas gvildenau ramiai bet užtikrintai: ir buvusiame Šiaulių „Elnio“ fabrike, ir tuometėje Lengvosios pramonės mokykloje, ir dabar, vadovaudama daugiabučio namo bendrijai, – prisipažįsta L.Staškevičienė. – Čia Leonardas buvo ūmus ir emocingas, gal todėl taip anksti save ir „sudegino“.
Liongina Staškevičienė juokauja: vis dar esanti nerami siela, viskuo besidominti, daug skaitanti – namuose sukaupta didžiulė biblioteka. „Turiu tiek veiklos, kad kiek besisukčiau, regis, visur negaliu suspėti. Jei nebedirbčiau daugiabučio bendrijoje, dirbčiau su jaunimu“, – šypsosi ponia Liongina. Tikro pedagogo pašaukimas neblėsta net metams pro šalį skubant.
Elegantiška ir linksma L.Staškevičienė kiek surimtėja, kai pasiteirauju apie jos pačios sūnų. „Jis Šiaulių universitete baigė anglų kalbos studijas ir jau dešimt metų gyvena Londone. Dabar ten, Londono karališkajame universitete, tarptautinių santykių mokslus kremta…“ – didžiuodamasi pasakoja.
Galiu spėti, kaip ji atsirado Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacijos susitikimuose, kur kas antrą mėnesio trečiadienį jau ketvirti metai renkasi aktyvūs miesto visuomenės nariai, kad aptartų viešojo gyvenimo problemas, kad vienytųsi jas spręsti. Tačiau ponia Liongina greitakalbe išberia pati: „Pirmą kartą tai laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad gyventojai kviečiami į teminį susitikimą bendrijų veiklos klausimais. Atėjau. Patiko. Sužinojau, kad čia kalbama bei tariamasi dėl įvairių problemų. Tiesiog suvokiau, kad geri žmonės gerus traukia. Kitaip ir būti negali.“
Pokalbio pabaigoje beliko tik pasiteirauti, kodėl ji – nepartinė, niekada nedalyvavusi jokioje politinėje veikloje, ryžosi kandidatuoti 2015 metų savivaldos rinkimuose. „Iš pradžių, kai į visuomenininkų sąrašą pakvietė Nijolė Malakauskienė, tarsi suabejojau, – atsako Liongina Staškevičienė. – Bet kai susipažinau su kitais Lietuvos sąrašo Šiaulių komandos nariais, aiškiai supratau, kad privalau tęsti savo Leonardo nebaigtus darbus. Turiu laiko, patirties ir jėgų bei norėčiau padėti visiems, siekiantiems, kad Šiauliuose nuo pat gimimo iki mirties žmonės būtų gerbiami ir laimingai gyventų.“
Sąjūdžio optimistė Liongina Staškevičienė su kitais nepartiniais Šiaulių visuomenininkais kandidatuoja į Šiaulių tarybą Lietuvos sąrašo – Nr.9 – sąraše. Reitinguosiantiems primenu – ji įrašyta 15-uoju numeriu.