Anksčiau nesupratau, kodėl mane taip traukia kelionės į užsienį ir nenumaldomas noras pabėgti kuo toliau nuo namų. Vis mėgindavau pats save apgaudinėti, gal tas alkis yra išlikęs iš geležinės uždangos laikų, kai pasaulio geografinis žemėlapis buvo padalytas tarytum į du – raudona spalva nudažytą kalėjimo lopą – ir kitomis spalvomis – laisvės ar pusiau laisvės teritoriją. Ir kai pagaliau sienos griuvo, tas alkis niekur nedingo, nors pradėjau jau kitaip motyvuoti, kodėl perku į lėktuvą bilietus, kodėl vis dažniau aptinku save kraunantį lagaminą.
Motyvas, kad keliauju trokšdamas įkvėpti laisvės oro, neva siekdamas perstyguoti savo homo sovieticus balalaiką, ilgainiui išbluko. Tuomet atsirado kitas – pažinimo, akiračio plėtimo, toks beveik turistinis pasiteisinimas. Kodėl vokietis, italas, norvegas, amerikonas neršia po visą pasaulį: po muziejus, bažnyčias ir turgus, kodėl atsipūtęs gali gerti sau vyną Barselonos Les Rambloj, Paryžiuj Lotynų kvartale grožėtis, kaip vakaro saulė meta pustonių gamą ant Notre Dame fasado, o tu negali? „Galiu ir aš“ – tai toks donkichotiškas atsakas panašus į tragikomišką ubago maištą kviestinių puotoje.
Bet kai maištas įgyvendintas, vėl supranti, kad ne tai tave varė, kad atsakymas kažkur kitur. Tau neįdomūs tie muziejai ir visokios senų laikų relikvijos, sarkofagai ir antikinių šventyklų liekanos. Visa tai gali susirasti kursoriaus paspaudimu prie spragsinčios krosnies savo virtuvėje. Na tai kas, kad negali pačiupinėti, pauostyti, pamatyti kitu rakursu iš nugaros kokio nors šventojo skulptūros. Ne, ne apie tai sirenų melodijos ir gundymai.
Tau už turistinius maršrutus ir muziejus kur kas įdomiau be žemėlapio ir tikslo iki nukritimo klaidžioti ir valkiotis nežinomų miestų siauromis gatvelėmis, uosti žuvų dvoką nedidelių uostų krantinėse, persimesti žodžiu kitu su kokiu nuobodžiaujančiu autochtonu ar valkata, paglostyti svetimos valstybės tarpuvartėje šunį ar katę. Tie tai geriausiai supranta lietuviškai. O jau su nieku nepalyginamas potyris, kaip skirtinguose pasaulio pašaliuose bažnyčiose meldžiasi žmonės – didingose katedrose ir mažose bažnytėlėse. Visur kitaip meldžiasi žmonės, visur kitaip skamba varpai, kalėdinės ir šventų Velykų giesmės, nors mišių kanonas, atrodytų vienas ir tas pats.
Simonas Stanevičius kadais mus drausmino: „Neder pirštus tarp durų kaišioti ir svetimoj bažnyčioj žvakeles dagioti“. Parapijinis pasaulio modelis šiandien pasiutusiu tempu nyra į praeities užmarštį, tampa tik nykstančiu paveldu, egzotika, kaip kokių maorių ar dervišų ritualai šokiai. Ir kai kur nors Jeruzalėje po Kūčių pamaldų pranciškonų vienuolis, aukojęs mišias, tavęs paklausia: „Iš kur būsi“, jauti kažkokį gerą pasididžiavimą atsakydamas „Iš Lietuvos“. Ir sukirba supratimas, kad ne svetimoj bažnyčioj žvakelę uždegei, o savoj ir esi visai savo vietoj.
Bet ilgainiui ir šie atradimai jau „nebeveža“. Ypač tą pajunti, jei svetur ilgėliau užsibūni. Paskutinės dienos tampa tiesiog kankyne laukiant skrydžio atgal. Tave apima tiesiog fizinis namų ilgesys. Nebeįdomios tau nei naujai užsimezgusios pažintys, nei pamaldos savose svetimų miestų bažnyčiose, nei tarpuvarčių šunes ir katės, kurios gal ir supranta lietuviškai, o gal ir nebesupranta. Štai dėl ko labiausiai verta keliauti – dėl to ilgesio, kuriam nereikia protu sugalvoti kokios nors motyvacijos. Jis pats save motyvuoja ir be tavo mandrų išvedžiojimų. Nelauktai užklumpa, įsismelkia iki panagių ir maudžia.
Ir štai tu jau leidiesi nuo Aušros Vartų žemyn, dardi su lagaminu Didžiąja, Pilies gatve. Viešpatie, koks gražus ir jaukus Vilnius, nesvarbu – naktis, rytas ar vakaras. Ir vardan šitos nušvitimo akimirkos verta kuo toliau iš šio miesto pabėgti.
Mano šeimos albume yra tokia viena labai iškalbinga fotografija. Tėvas – trisdešimtmetis vyriškis baltu kostiumu ir su „sakvojažu“ nusifotografavęs Gedimino pilies fone 1956 metų vasarą, ką tik grįžęs iš Sibiro tremties. Žmogus tiesiog spinduliuoja, šypsena netelpa veide, o kitoj fotografijos pusėj tėvo ranka užrašyta: „Per penkiolika metų užgyventas Sibire turtas“. Suprask – tame „sakvojaže“. Tėvas, matyt, jautė, tik sunku jam buvo viešai prisipažinti (beveik kaip meilėj), kad per penkiolika tremties metų jis užgyveno šimteriopai didesnį turtą – tą laimingą akimirkos šypseną ir godotų svajonių išsipildymą – grįžimą tėvynėn. Galų gale nepakrutinamą supratimą, ko verta yra sibiruos iškentėta Lietuva.
Nepalyginami tėvo ir mano sugrįžimai namo, nors abiejuose yra kažkoks nedidelis bendras vardiklis. Atsikūrus Lietuvai prieš ketvirtį amžiaus stačia galva puolėm vesternizuoti savo miestų senamiesčius, kad tik mažiau liktų sovietizmo ženklų. Manėmės – vakarėjam išbaladoję kompresoriais renesansinius senamiesčių mūrus ir įsirengę pigias vitrinas manekenams, aprengtiems gariūniniu širpotrebu. Tai vyko ir su mūsų mąstymu, kuris be atodairos paraštėn stūmė istorinį ir religinį matmenį, inkrustuodamas simuliakrus ir vienadienes vertybes. Kaip sugrįžti atgal iš šitos vartotojiškos paikystės ir blūdo, naikinančio Lietuvą Lietuvoje?
Tai dar vienas motyvas bėgti į miestus, į patį tirščiausią reklamų ir vartojimo šurmulį, kad susivokęs ir grįžęs namo atsistotum sargyboj, kaip tas Stanislovo Kuzmos sargybinis Trakų gatvės vartuose: „Ne, mieli broliai ir seserys, ne viskas auksas, kas auksu žiba“. Geriau jau pabūkim „biedni“ provincialai, bet žinantys savo namų ir savo vertę.
Komentaras perskaitytas „Mažojoje studijoje“