Prieš rinkimus (Prezidento, Seimo, savivaldos) labai gera proga susipažinti su daugybe tobulų nepažįstamų žmonių. Neįtikėtinas dalykas – Lietuvoje tokių gyva gausybė: visi jie maloniai tau šypsosi, tiesiog lenda iš lankstinukų ir reklaminių skydų bei laikraščių, kitas net dovanoja pakiuką sėklų – tokie geručiai, nors prie širdies glausk. Negana to – jie turi idėjų, kaip mažinti Lietuvoje skurdą, socialinę atskirtį, pertvarkyti politinę, teisinę, švietimo ir kitas sistemas, iš esmės keisti atmosferą valstybėje, susigrąžinti išsivaikščiojusius, skatinti jaunimo integraciją, smulkųjį ir vidutinį verslą, siūlo ir dar gausybę banalybių, kurių ant jaučio odos nesurašysi. Visos programos seniai parašytos. Daugiau mažiau visos tobulos, vienų nuo kitų pavogtos, tų pačių piarinių firmų nugludintos ir už tą pačią kainą iš rinkėjų kišenių parduotos.
Absurdiškas sumanymas jas kurti, spausdinti, platinti, kaip tuščias laiko gaišimas yra jas skaityti, gilintis, ieškant skirtumų, kuo viena politinė partija nuo kitos skiriasi. Jokio skirtumo, kas ten prieš rinkimus ką berašytų ar bešnekėtų ir kaip vieni kitus koneveiktų. Išrenkama vis viena ta pati valdžios partija, kuri patogiai įsitaiso, persidalija, kas kam priklausė, tebepriklauso ar nebepriklauso, perstumdo kėdes ir sėdi iki artėjančių naujų rinkimų. Prieš numatytą terminą vėl suaktyvėja ir vėl kuria iliuzinius vaizdinius, kad Lietuvos politinė sistema gyva, kad katilas kaista, o jame pagal jau kitą receptą kunkuliuoja naujas įvairiaspalvių „daržovių“ rinkinys.
