Literatūros teorija yra geras pagalbininkas tirti ne tik poezijos, prozos, dramaturgijos ar kitų žanrų kūrinius, bet ir pačią tikrovę, kuri tais kūriniais mums papasakota. Kai sakoma, kad vienas ar kitas pasakojimas turi simbolinę prasmę, mes turime suprasti, kad tas siužetas yra ypatingas. Toks pasakojimas skiriasi nuo kitų, nes yra universalus ir besikartojantis – tarsi būtojo dažninio laiko fenomenas, įsikurdinęs nuolatinėje dabartyje.
Šventasis Raštas yra ir tarsi kupina, ir bedugnė tų visuotinumo „kokybės ženklu“ paženklintų pasakojimų skrynia. Ir visai ne banalus klausimas, ar yra tokia tikrovė, kuri nebūtų pasakojimais iš tos skrynios aprašyta. Europos kultūra du tūkstančius metų, aktualizuodama biblinius siužetus, kūrė savo tapatybę, tebekuria ją ir šiandien. Tikrų tikriausia puikybė ir erezija yra manyti, kad naujasis mūsų gyvenamas amžius sukurs Europai ir pasauliui kažkokį naują dar nebuvusį naratyvą, pagal kurį laimingiau ir turiningiau gyvensime nei pirmieji krikščionys.
Viena iš tokių simbolinių istorijų šią povelykinę savaitę skaitoma iš visų bažnyčių sakyklų. Tai lakoniškas nutikimas, kuris nutiko dviem krikščionims (Kleopui ir neįvardytam mokiniui), norėjusiems pabėgti nuo siaubo ir negandos, kuri andai nutiko ant Kalvarijos kalno. Siužetas krikščionims ir laisvamaniams žinomas arba bent jau girdėtas. Keleiviai kelyje sutinka Kristų ir jo neatpažįsta.
Epizodas be galo talpus ir daugiareikšmis. Jame persipina kelios tikrovės – fizinė ir metafizinė, buitis ir stebuklas. Tad interpretacijų gali būt begalės, nelygu kokiu kampu į jį pažiūrėsi, kurią detalę pasirinksi kaip atspirties tašką ir kaip kelsi klausimą. Pasistengsiu pabūti kuklus ir paviršutiniškas, tad nesigilinsiu į teologinę siužeto semantiką, o keliais štrichais pamėginsiu atpažinti jame kasdienes prasmes, nuo kurių niekur negalim ištrūkti, gyvendami čia ir dabar.
Man rūpi pasiaiškinti vieną detalę, kodėl mokiniai bėgo iš Jeruzalės, nuo ko bėgo, ir kaip tas egzilio siužetas aktualizuojasi šiandien. Esame juk pasauly labiausiai bėganti tauta, tad Emauso pasakojimas turėtų kažką kalbėti ir apie mus.
Pamėginkime įsivaizduoti šių dviejų mokinių gyvenimo priešistorę iki lemtingos kelionės, ir koks buvęs jų tikėjimas. Mokinių pasaulėžiūrą nėra sunku rekonstruoti iš jų pasakojimo Kristui, kuris neva nežinąs, kas anomis dienomis Jeruzalėje dėjosi. Kleopas pasakoja, kad atsitikę „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno.“
Taigi, kuo šie du vyrai tikėjo? Visų pirma, kad Kristus buvęs galingas darbais ir žodžiais pranašas žmonių ir Dievo akyse. Šie mokiniai galėjo būti iš tų penkių tūkstančių, dalyvavusių duonos ir žuvies padauginimo scenoje. Pamename, kaip Kristus, padaręs stebuklą, traukėsi nuo jų, nes šie norėję jį padaryti karaliumi. Noras labai suprantamas. Ar įmanoma sugalvoti tinkamesnį valdininką – karalių, prezidentą, premjerą ar merą, žodžiu, tinkamesnį valdžiažmogį, kuris iš nieko padaro duoną, žuvį ir vyną kaip vestuvėse Kanoje. Kleopo lūpose Jeruzalės atpirkimas ir turėjo greičiausiai išderinto gyvenimo sutvarkymo prasmę. Jie žino ir gandus apie moteris, ryte radusias tuščią kapą, bet tos nuogirdos jiems sukelia daugiau klausimų ir mįslių, nei veda prie aiškumo ir praregėjimo, kad Kristus nebuvo vien pranašas, apdovanotas aiškiaregystės ir stebukladario dovana.
Žodžiu, vyrai turėjo iliuzijų ir tikėjimo tuo ypatingu pranašu, kurį aukštieji kunigai ir valstybės vadovai „eliminavo“ iš viltį teikusio žaidimo. Pasaulis jų akyse sugriuvo, atrodytų, negrįžtamai. Nepanašu, kad vyrai būtų bėgę iš Jeruzalės pabūgę galimų persekiojimų. Jų logika greičiau kita – jei nebėra asmens, paskui kurį į Jeruzalę jie atsekė, vadinasi, ten nebėra kas veikti. Gyvenimo etapas su Kristumi užsiskliaudžia šio fizine mirtim. Bendruomenė išsivaikšto kas sau.
Ar tik ne tas pats siužetas kartojasi ir su mumis, tik kitoje plotmėje? Per kelis dešimtmečius subliuško iliuzijos ir viltys, kad už dešimtmečio kito Lietuvoj gyvensim kaip civilizuotoje ekonomine, moraline ir teisingumo prasme šalyje. Diagnozė negailestinga – daugelio sąmonėje tikėjimas Lietuva žlugo. Daugelio tik taip – fiziškai – ir buvo tesuvokta valstybės idėja. Valstybė – ne kaip besitelkianti bendruomenė bendrai kūrybai, o kaip kažkas, kas daro stebuklus. Pasirodė, kad Lietuva toli gražu ne pažadėtas Eldoradas.
Emauso pasakojimas iš tikro varytų į neviltį, jei ne vakarienės epizodas, kai mokiniai atpažįsta Kristų iš duonos laužymo epizodo, kuris juos sugrąžina Jeruzalėn – į bendruomenę. Jei net išjungtume sakraliąją dalijimosi Dievo kūnu prasmę, vis vien liktų galinga ir telkianti dalijimosi duona su artimu ir bendrystės metafora.
Taigi, visiškai nėra reikalo kurti kokias nors naujas koncepcijas, kaip stabdyti Lietuvos išsivaikščiojimą. Ta koncepcija visa ir dar su kaupu yra trumpučiame kelionės į Emausą epizode. Reikia tik išmokti perskaityti, kas juo yra pasakyta. Visi juk – ir giliau, ir sekliau tikintys, o ir „prietarais“ netikintys – esame labai panašūs į tuos du bėgusius į Emausą. Bėgusius ir Jeruzalėn grįžusius.
Komentaras perskaitytas „Mažojoje studijoje“