Liudvikas Jakimavičius. Iš katakombų

Šiandien nebeįmanoma nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime už savaitės, mėnesio? Ar išeisime kovo 11-ąją džiaugtis į miestų gatves ir aikštes minėti savo atkurtosios Nepriklausomybės ketvirčio amžiaus jubiliejaus? O gal teks lindėti rūsiuose ir bombų slėptuvėse su savaitės maisto daviniu? Atsinaujinęs karas Ukrainoje ir didelio karo nuojauta mūsų regione tapo galvos skausmu viso pasaulio civilizuotai bendruomenei. Į Europą tarsi radiacija smelkiasi netikrumo, baimės, nepasitikėjimo rytdiena atmosfera, o gerokai išlepę ir ištežę valstybių politiniai elitai staiga susizgrimba, kad savo bendruomenėms nuraminti neturi jokio priešnuodžio. Siūlytos gerovės vizijos, ekonominiai eksperimentai akimoju pasirodo buvę tik dužlūs simuliakrai ir šamaniški lengvatikių užkalbėjimai, dezintegravę, supriešinę visuomenes ir valstybes, išardę solidarumo, teisingumo jausmą ir pakirtę atsparumą bei valią ryžtingai, be merkantiliško paskaičiavimo priešintis blogiui ir pasityčiojimui iš žmogiškųjų vertybių.

Niūrūs, į neviltį varantys yra šiandienos globaliniai kontekstai ir išgyvenimo modeliai, pasitikint vien ginklo galia ar geru dėde Semu iš Prerijų. Ne paprastam žmogeliui suvokti ir išgliaudyti šiandienos algoritmų logiką.

Iš tų globalinių neišsprendžiamų aukštybių leiskimės į savo provincijos kiemą, kur pažįstami „rakandai“, su kuriais žinojo kaip elgtis tėvai ir protėviai, kai tas iš amžių ataidintis žinojimas paprastam žmogui suteikė išminties ir pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Per kartų kartas ritosi karai, marai, rekrūtai, rašto draudimai, tremtys ir negandos, bet žmogus išgyveno, nes ir beviltiškiausioje padėtyje kažkas jam pakuždėdavo išlikimo paslaptį. Sveika nuojauta pakuždėdavo, pas ką saujoj raktas spindi.

Į akis krenta keli egzistenciškai svarbūs dalykai, kuriuos per ketvirtį amžiaus – nesuprasi, netyčia ar iš blogos valios, – mūsų politinis elitas neapdairiai nurašė į nereikšmingus nuostolius ir po laiko skėsčioja rankomis – kur tie pulkai, kurie už Dievą ir Tėvynę eis savo jaunas galvas guldyti? Skalsu, su žiburiu reikia ieškoti. Ir priežastis paprasta. Gal kai kam ir netikėta. Kalbu apie į paraštę nustumtą kultūrą ir kultūros žmogų, švietimą ir mokytoją. Šiandien ir vienų, ir kitų reikėtų ieškoti katakombose. Tikrai ne savo gera valia jie tenai atsidūrė.

Prieš tą patį ketvirtį amžiaus Atgimimo pradžioje visuomenė į aikštes išėjo kur kas vientisesnė ir solidaresnė, nei to galėtume tikėtis šiandien, jei ištiktų kur kas didesnės grėsmės ir negandos, į kurias nepakaks atsakyti dainuojant susikibus už rankų. Ačiū Dievui, taip laimingai anuomet sukrito aplinkybės, kad kurti išsivadavimo viziją ir maršrutą atsakomybės ėmėsi šviesuomenė, o ne koks nors įtūžęs ir nekantrus masių gaivalas. Kitaip tariant, mus gelbėjo kultūra ir išmintis, kuri rėmėsi į tvirtą dorovinį pamatą, sekuliarizmo nesumaitotą religinę ir istorinę patirtį.

Ir labai logiška kad anuomet kūrybos artelėje į avansceną išėjo kultūros, meno žmogus, rašytojas – žodininkas. Viena vertus, rašytojas geriau nei bet kas kitas jautė laiko pulsą ir skaitė jo ženklus. Jis buvo arčiausiai pavargusio, skriaudžiamo žmogaus, kuris juo pasitikėjo ir pavadintas galėjo alkanas eiti nors į patį pasaulio kraštą. Justinu Marcinkevičium, Bernardu Brazdžioniu, Jonu Strielkūnu, Marcelijum Martinaičiu, Albertu Zalatorium, Juozu Apučiu, Jonu Avyžium, Vaidotu Dauniu, Jurgiu Kunčinu, Henriku Nagiu, Sigitu Geda, Elena Bukeliene, Bronium Savukynu, Romualdu Granausku, Jonu Mikelinsku ir daugelio kitų tuomet dar gyvų rašytojų pilietišku žodžiu buvo tikima ir pasitikima labiau nei politikais, žadėjusiais už metų kitų aukso kalnus, pasivyti Švedijas ir Suomijas. Buvo į ką atsiremti, atsirinkti. Kiekvienas kalbėjo savo balsu, bet kalbėjo. Ir visai nesvarbu, kad ne unisonu. Kiekvienam savaip skaudėjo ir rūpėjo Lietuva. „Nukraujuota pasiutusiai“, – pasakytų Juozas Aputis.

Įdomi, sakyčiau, per ketvirtį amžiaus mūsų visuomenėje įvyko permaina. Propagandiniai ir politiniai diskursai iš viešojo mūsų gyvenimo tolydžio baigia išstumti laisvą, nesušukuotą palei plauką mintijimą. Kultūros žmogus, rašytojas, menininkas politikui tapo tarytum tylus priekaištas, todėl nebepatikimas, net pavojingas, nes savo dvasia per laisvas. Nežinia ko iš tokio gali tikėtis.

Pamenu paskutinį savo interviu su Justinu Marcinkevičium – berods 2002-aisiais prieš Frankfurto knygų mugę. Buvau nuėjęs pas jį į Mildos gatvę. Kalbėjomės apie literatūrą, rašytojo vaidmenį. Nieko Justinas kažko naujo, nelaukto nepasakė ir, kai pasišnekėjimą baigėm, kai diktofonas jau buvo išjungtas, kalba pasisuko apie asmenines nutylėtas jo patirtis, apie Sąjūdį, jo pasitraukimą iš viešosios politikos. „Et, Liudvikai, kad tu žinotum, kiek ten purvo ir nešvaros“, – su neslepiamu kartėliu atsisveikindamas tepasakė Justinas.

Dar neatėjo laikas papasakoti, ką man yra šnekėjęs Sigitas Geda.

Tai kas gi šiandien kuria tokią atmosferą valstybėje, kurioje pilnas jėgų ir idėjų mūsų jaunuolis kraunasi lagaminą ir perkasi lėktuvo bilietą į vieną pusę? Milijonai išmesti ir toliau metami į orą kuriant bergždžias, tuščiavidures išeivių sugrįžimo programas, kai tuo pat metu švietimui ir kultūrai metų metais siūloma čiulpti leteną. Ne vien skurdas ir ekonominiai nepritekliai varo lauk iš tėvynės ištisą kūrybingą ir energingą kartą. Yra ir skurdesnių valstybių, bet iš jų kaži kodėl nebėga šimtais tūkstančių kaip iš skęstančio laivo.

Tarpukario Lietuvoje buvo suvokta, kad valstybės pamatas yra švietimas ir kultūros kūryba. Per dvidešimtį metų įvyko tikras stebuklas – pavyko išsiugdyti ir subrandinti atsakingą ir kūrybingą europinio lygio inteligentijos generaciją. Jei būtų pasimokyta iš istorijos, tokią kartą šiandien turėtume matyti, o mūsų universitetai patektų bent jau į aukštųjų mokyklų 500-tuką.

O kas gi kaltas, jei ne mes patys, pasidavę kerinčiai sirenų melodijų hipnozei? Ar ne per ilgas buvo snūstelėjimas įtikėjus mitais – „mes Baltijos tigras“, „Lietuva – drąsi šalis“, „mes – Europos centras“? Tose magiškose formulėse nėra konkretaus žmogaus su konkrečia prisiimta atsakomybe.

Jei nepasimokysim iš klaidų, nebeištrūksim iš užburto voverės rato. Valstybės juk panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, kitos pasiduoda stabų pagundoms, sunyksta ir žlunga. Kai kurios net neturi liūdnos prabangos subręsti, kaip Oskaras Milašius yra pasakęs apie Lietuvą.

Laikas spaudžia taisyti klaidas ir daryti sunkias bei skausmingas išvadas.

Šaltinis: „Mažoji studija“

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
34 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
aba

Geras klausimas. „Kur tie pulkai, kurie už Dievą ir Tėvynę eis savo jaunas galvas guldyti?” Tie pulkai Anglijoje, Vokietijoje, Ispanijoje… Juos ten išvarė Lietuva. Butų makabriška klausti, ar guldys savo jaunas galvas. Jų atsakymas būtų, kiek tai kainuoja? Prieš 25 metus tokio klausimo nebūtų buvę. LAISVĖ nekainuoja nieko, nes ji neįkainuojama.

Pragmatikas

Ech, Liudvikai, nepasitrauk, atsiremsiu į tave…

Ar suprasime?

… Katras šiandien pavojingesnis ir didesnis T4vynei blogis: ar suklupęs žmogus, bet keliantis ir besistengiantis asmenine ir pilietine atgaila ištaisyti klaidas ir nuodėmės padarinius, ar tas, kuris šiandien ir toliau išnaudoja savo tautietį, lobsta sistemingai kenkdamas valstybei… Kun. Ričardas Doveika Ar ne čia reikia ieškoti atsakymo, ar ne per ilgas buvo snūstelėjimas įtikėjus mitais – „mes Baltijos tigras“, „Lietuva – drąsi šalis“, „mes – Europos centras“? Tose magiškose formulėse nėra konkretaus žmogaus su konkrečia prisiimta atsakomybe. Taip, gerbiamas autoriau, laikas spaudžia taisyti klaidas ir daryti sunkias bei skausmingas išvadas. Tad, žmonės, pradėkime daryti ne tik sunkias bei skausmingas išvadas bet ir lemiamus darbus – rinkti konkrečius žmones su konkrečia prisiimta atsakomybe. Jūsų, Lietuvos piliečiai, laukia lemiami darbai per savivaldos rinkimus… Skaityti daugiau »

Liepa

Puikus straipsnis.Dėkui Liudvikui.//
Būtų ne pats blogiausias variantas,jei tose katakombose klaidžiotume daugiau mažiau organizuotai.Dabar gi kiekvienas siekia maksimalaus individualizavimosi ir savo asmeninės gyvenimo prasmės,laimės nesieja su bendra krašto situacija ir tolimesniu likimu..//Valdžios tikslas -fasadiniai dalykėliai:naujos šaligatvių plytelės,statinių renovacijos,modernios programos ir pan.//Sisteminių partijų programos visada sutartinai”rūpinasi”žmonėmis.Deja,Lietuvos gyventojai to”nesupranta”ir palieka savo Tėvynę kaip kokią užkeiktą teritoriją..//

Juozapas

Labai geras tekstas.
Ačiū, Liudvikai.

Juozapas---Liepai

Sveika.
Žinai, man dar patiko žemiau esantis komentaras „Ar suprasime?”.
Komentaro Autorius priminė kun. R.Doveiką.
Kunigas Ričardas, kunigas su Pašaukimo dovana yra ne kartą pasisakęs panašiomis temomis, todėl buvo mylimas ir gerbiamas tikinčiųjų.
Kur šiandien kun.R. Doveika?
Katedroje jo nebėra.
Režimui patarnaujantys vyskupai paslaugiai nugrūdo „negražius” (sic., pavojingus!) dalykus kalbantį kunigą į gūdžią provinciją.
Dabartinis šalį valdantis režimas panašus į seną padangą.
Padilus, subliuškusi sovietinė guma buvo sėkmingai restauruota ir sumontuota ant valstybės ratų.
Kokie ratai, tokia kryptim ir rieda.
Ko belieka laukti?
Betrūksta, kad šių neosovietinių vežėčių ratai imtų traiškyti nepaklusnius kunigus.
Kunigas Laurinavičius, kunigas Zdebskis –„patirties yra, o ir kadrai kontorose triūsia daug kur tie patys.
Tačiau norint mums išlikti kaip Tautai, kitos alternatyvos kaip priešintis nėra.
„Nebijokime!”

Liepa-Juozapui

Sveikas gyvas!// Sutinku su tamstos mintimis.//Dvasininkija taip pat kaip ir kitos mūsų visuomenės grupės turi rimtų problemų.

Algimantas

Dėkoju autoriui.
Mažų tautų galia ir išlikimo galimybė – jų kultūroje. Nuo pat Atgimimo kultūros reikalus nustelbė ekonomika, verslas, idealus pakeitė buities interesai, pamirštant būtį, o interesams tenkinti – palankesnė erdvė užsieniuose. Ir pasklido po svietą beribį vaikai iš gimtųjų bakužių.
Šviesios atminties Jonas Mikelinskas įžvelgė Lietuvą, einančią į savižudybę.
Gesinami ir į Amžinybę išeina Tautos žiburiai, ištuštėjo ir baigia sunykti kaimas, reikėjo jau prieš du dešimtmečius skelbti SOS! Tautos žiburių balso politikai neišgirdo.
Viltis išliko.

kai sunaikinama krikščionybė...

kai nebelieka 10 Dievo įsakymų,
o lieka rusiškos-komunistinės vertybės: pinigai, seksas, turtas, valdžia – bet kokia kaina.
ruskeliai ir jų kolaborantai komunistai-kgbistai tik pila, tik pila nuodus ant Lietuvos – o Liudvikai nenori matyti iš kur visas blogis

petras

Labai gerai surasyta…

deja

nelinksmos, bet teisingos mintys.

ruta

Labai aktuali tema , aciu Gerb Autoriui , Jus skaityti vienas malonumas .

Juozapui

Kunigas R.Doveika yra Pilaitės šv.Juozapo parapijos klebonas. Na nėra ši parapija, anot Jūsų, „gūdi provincija”. O autoriui ačiū už straipsnį.

tO kai sunaikinama krikščionybė...       2015-02-1

Pinigai, seksas, turtas, valdžia – bet kokia kaina vakarų vertybės. Tamsta mažumėle susimaišei. Tik dabar atsirado naujas dievas – Pelnas. Ir jam meldžiasi naujieji kryžiuočiai ir dėl jo parduoda tėvą, motiną, Tėvynę. Šeima ir Tauta tampa bevertėmis sąvokomis, trukdančiomis plėstis naujo dievo kultui. Reikia jas pakeisti kosmopolitine visuomene, kuriai tėvynė – €uro-sąjunga, o vaivorykštės spalvų vėliava tinka visomis progomis.

vidma

Dar neatėjo laikas papasakoti, ką man yra šnekėjęs Sigitas Geda. Kai ateis laikas, bus per velu!

Beta

„Šiandien labai didžiuojuosi, kad myliu šitą kraštą, tėvynę. Taip, kaip piliečiui šiek tiek liūdna matant, kad valdžia kėsinasi užgrobti tautą…

Kaip tai pavyksta? Jei žmogui nuolat sakai, kad esi kvailas, jis ima ir patiki. Jei per 20 metų sakėme, kad esate reikalingi tik per rinkimus, arba kai sakoma, kad jūs dar nebrandūs, nesugebate, negalite nieko nuspręsti, mes geriau jums pasakysime.”

/Kunigas Ričardas Doveika/

Romas

Surašyta teisingai, bet mažai. Lyg kultūra prašytų išmaldos. O parašius tiesiai šviesiai, tai vyksta mūsų kultūros – identiteto naikinimas. Ir tai daro visi bet kam vadovaujantys. Išsikovojome laisvę, kad žulikai laisvai veiktų. Kad ir kiek daug priauginsime gerų krepšininkų, jie neišgelbės nuo tautos išnykimo. Kalbą išsaugoti taip pat neįmanoma be kultūros ugdymo.

palanga

Ačiū, Liudvikai: teisingos ir mąstyti skatinančios mintys. Dar vienas pseudomitas reikalauja panaikinimo: ” Globali Lietuva”. Tuokart arčiau realybės būtų ” Emigravusi Lietuva”.

Mintys ne mano bet geros.

…Pažvelkime, kaip gyveno ir elgėsi mūsų šviesuoliai, tikri šalies patriotai, atsidavę savo tautai ir jos žmonėms. Iškiliausios asmenybės nesiekė sau privilegijų ir asmeninės naudos. Aukojosi savo darbais Lietuvos labui, vertino dvasines vertybes ir aukštą moralę. Tokie prisiminimai išliks žmonių širdyse apie poetą Praną Vaičaitį, rašytojus Juliją Žemaitę, Antaną Baranauską, kuriems nereikėjo prašmatnių rūmų ir aukštų tvorų nuo savo tautiečių (pridursiu – ir asmeninės apsaugos). Gerb. kunigas Antanas Strazdas nešė kartu žemės vargus su jį supančia visuomene. Jis nesiekė asmeninės naudos. Kaip ir Tėvas Stanislovas. Visų kurie dirbo ne sau, o Lietuvai, suminėti neįmanoma. Jie nestatė sau pilių ir neskurdino žmonių, o savo sunkiu darbu pasižymėjo buvę prezidentai Antanas Stulginskis ir Kazys Grinius. Jiems nereikėjo jokių privilegijų, dešimčių patarėjų, padėjėjų. Dabar… Skaityti daugiau »

Diedukas

Juozapui 2015-02-1 10:54
Kunigas R.Doveika yra Pilaitės šv.Juozapo parapijos klebonas. Na nėra ši parapija, anot Jūsų, “gūdi provincija”. O autoriui ačiū už straipsnį.

Vilniuje šis mikrorajonas ir yra gūdi provincija. Alegorija.

Diedukas

Gerb. Liudvikai!

Tokiais atviravimais: – „Dar neatėjo laikas papasakoti, ką man yra šnekėjęs Sigitas Geda.”, provokuojat tarnybas. Rekomenduoju kavą gert namie…

Juozapas---Deidukui

Sveiks.
Pripažįstu ir apgailestauju dėl netikslumo.
Tuo metu kai R.Doveiką pašalino iš Katedros, teko nugirsti kunigų tarpusavio pokalbį.
Jie kalbėjo, kad vyresnybė turi rūpesčių dėl kun. Ričardo aštrių pasisakymų prieš homikų propagandą, kad tokie pasisakymai daro didelę įtaką visuomenės nuomonei ir kad svarstoma nukelti šį „per draąsų” kunigą į kokį tolimą bažnytkaimį.
Aš nelabai sekiau tolimesnius įvykius, bet matyt tikinčiųjų pasipiktinimo vyskūpai pabūgo, tad pasitenkino perkeldami Doveiką į sostinės periferinį mikrorajoną.
Tačiau akivaizdu -televizijos kun. Ričardo nebekviečia.
Matyt „uoliųjų” vyskupų prigrūmota.
Žiaurus dalykas yra ta „vakcinacija”…

D>J

Labutis.
Ne Tau skirta. Čia tam žmogui, kuris paironizavo. Niekis, viskas tvarkoje. Nieks nesupykęs.

Diedukas P.S.

Ans, tur būt Pilaitės gyventojas…

ZINOKITE

Tik Vilnius toleruoja iskrypelius . Per MAMA apdovanojimus geju vadas Simonko Kaune buvo nusvilptas .Jis galvojo kad jam plos ,bet visa publika tik svilpe ,isskyrus viena nukvakuse zazu.

VaidasVDS

O man labai patiko šios autoriaus mintys: „Ačiū Dievui, taip laimingai anuomet sukrito aplinkybės, kad kurti išsivadavimo viziją ir maršrutą atsakomybės ėmėsi šviesuomenė, o ne koks nors įtūžęs ir nekantrus masių gaivalas. Kitaip tariant, mus gelbėjo kultūra ir išmintis, kuri rėmėsi į tvirtą dorovinį pamatą, sekuliarizmo nesumaitotą religinę ir istorinę patirtį.” — Ir čia turiu didelių priekaištų dviems šio portalo komentatoriams: Letui ir Juozapui, nes tiek vienas, tiek kitas yra labai nekantrūs ir viską pasiryžę spręsti įtūžio ir nekantrumo pagalba. Pirmas pasitelkia savo religines žinias, jas suabsoliutina (atmesdamas bet kokį dvasinės išminties evoliucionavimą ir tobulinimą kitokiais apreiškimais), ir kviečia į kažkokią beprotybę, neva išpranašautą Biblijoje – “Naujoji Sanora sudaryta su Jicchako Palikuoniu, t.y. tęsia Mozės Sandorą, o “pagonys” veikia Mesijo… Skaityti daugiau »

Anupras

Komunizmas= neoliberalizmas(globalizmas).Ankščiau po Europą klaidžiojo komunizmo šmėkla, o dabar neoliberalizmo jaunas gražus ponaitis.1940m. Lietuvos mokytojai Kauno sporto halėje sugiedojo Lietuvos himną ir išėjo, nešlovino šmėklos.Bet per penkiasdešimt metų dauguma mokytojų, kultūros, meno žmonių dar liko žodis LIETUVA, IR JOS TAUTINĖS, MORALINĖS VERTYBĖS.O dabar tai traktuojama kaip sovietinės atgyvenos.;Minkštujų galių; dėka visų iškilių meno kultūros žmonių dorų politikų patirtis,mintys, idėjos palaipsniui šalinamos iš viešosios erdvės.Na o ;jauną gražų ponaitį;dauguma mielai priėmė.Puikiai vykdote jo siūlomus projektus, už tai gaudami kelis sidabrinius.P.S. mokytojai streikavo dėl pinigų , bet ne prieš ;ponaičio;pasiūlytą, ir diegimą amoralią bukinančią jaunąją kartą švietimo reformą.Vadinasi ;sidabriniai; svarbiau?

Lietuvoje

nyksta kaimai,o valdžia karo atveju ragina trauktis į juos.Viskas reikalinga.

Trupmenas to Lietuvoje

Labai pavojinga idėja. Ką ten kaime veiksi atkirstas nuo info šaltinių? Grybausi gal, ar uogausi, kol atvažiuos tankas į kiemą ir pastatys prie tvarto sienos?

Al.

,,Dar nearėjo laikas”? Viena iš Lietuvos merdėjimo priežasčių priežasčių, mano nuomone, yra manymas, kad dar neatėjo laikas – pakilti į kelią už tiesą ir gyvenimą. Visa Lietuvos istorija yra vėlavimo istorija.

Trupmenas to Al

Labai drąsus nori pasirodyti, ar ne? Gal tau neužtenka, kas straipsnyje pasakyta? Tai pamėgink išeit viešumon ir savo pavarde, drąsuoli, papasakok, ką tau yra sakęs žmogus, kuris iš ten kur yra į teismus nebeateis savo žodžių paliudyti. Taip kad kitą kartą prieš rašydamas komentarą galėtum ir pagalvoti, ar tikrai pats slapstydamasis po nicku nesi pati tikriausia Lietuvos vėlavimosi priežastis. Drąsink visų pirma pats save, o ne Liudviką.

Al. - Trupmenui

Ne, drąsiu nenoriu pasirodyti. Bet apmąstysiu tavo patarimą.

Arguss

Ačiū, Liudvikai, čia dar vienas įrodymas, kad rašantys žmonės stipriau jaučia tą nelemtą padėtį, kurioje atsidūrė mūsų Tėvynė ir kurią pavadinti tragedija tikrai nebūtų per daug.
Tačiau, pažiūrėjus giliau, tas nelemtas debesys virš baltų pasaulio kabo jau tūkstantmečius. Kodėl taip viskas klostosi, kad kažkada, pasak graikų istorikų, baltai buvę viena didžiausių antikinio pasaulio tautų ir gyvenę milžiniškoje teritorijoje,vėliau, kaip šagrenės oda, visą laiką mažėjo, o dabar tas vyksmas keleriopai paspartėjo.
Pabandykite, Liudvikai, šia tema garsiai pamąstyti.

StasysG

1)Įdomu buvo paskaityti.Ačiū. 2)Šio straipsnio citata: „Valstybės juk panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, kitos pasiduoda stabų pagundoms, sunyksta ir žlunga.”. Bet ĮRODYMŲ, kodėl taip vyksta, Autorius nepateikia. Gaila. Bet. ĮRODYMUS galima rasti čia: „Prieš metus išleistoje knygoje „Kodėl žlunga tautos“ (angl. „Why Nations Fail“(2012 m, 500 puslapių )) jos autoriai du JAV ekonomistai Daronas Acemoglu ir Jamesas A.Robinsonas išplėtojo teoriją, pagal kurią valstybės sėkmę daugiausiai nulemia joje veikiantys INSTITUTAI. I n s t i t u t a i s ekonomikos teorijoje vadinamos įvairios mąstymo, veikimo ir kitokios struktūros, kuriose ir funkcionuoja visi tam tikros valstybės piliečių tarpusavio santykiai. Tačiau Lietuvoje apie tai nekalbama, čia išvis nėra intelektualinių diskusijų… Kalbėti… Skaityti daugiau »

34
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top