Bet kokia tema, kuri per ilgai užsibūna pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, ilgainiui tampa nuobodžia kasdienybe, jei ji nepakurstoma. Panašiai ir su karo tema. Kad siužetas nesitrauktų iš dėmesio lauko, žibalo į žaizdrą pilama be saiko, ir jo reikia vis daugiau. Kaip narkomanui didesnės dozes, kad kvaišalai suveiktų. Retorika aštrėja, bauginimai, apie kuriuos anksčiau buvo mandagiai nutylima, be jokios gėdos traukiami į dienos šviesą. Po Hirosimos ir Nagasakio kraupių pamokų, pasibaigus Šaltajam karui, kas būtų galėjęs pagalvoti, kad į tarptautinio bendravimo retoriką vėl sugrįš grasinimai panaudoti branduolinį ginklą?
Ilgainiui ir jie jau nebeveikia. Karas tampa nebeatsiejama mūsų gyvenimo tikrove, kasdienių pokalbių tema – panašiai kaip banalūs pasišnekėjimai prie pusryčių stalo apie orą, sportą ar kylančias turguje daržovių kainas. Šiurpi dokumentika iš įvykio vietų kerta tik pirmą kartą. Kartojama – nebepataiko, nebeužkabina. Prieita pavojinga riba, kai gąsdinimai nebeveikia – išgąsdinti gali tik pats karas. Kad žodis nebūtų suprastas kaip blefas, už jo turi sekti veiksmas.
Šiandieninis karas skiriasi nuo kitų. Jo strategai ir kurstytojai nebesivargina ieškoti net tos minimalios žodinės priedangos, vaidybos: neva mes kariaujame teisingą karą už idealus, prieš blogį, už šventąjį Gralį ar Jeruzalę. Iki dantų ginkluotas cinikas nebevynioja žodžių į vatą. Jis sako tiesiai šviesiai – tokie yra mūsų geopolitiniai interesai, o jei kam nors nepatinka – ne mūsų reikalas. Patiks. Pasikalbėsim po karo, kai naujai derėsimės dėl pasaulio tvarkos ir rubežių kitoje Jaltoje ar Potsdame. Ten nebus tokios temos, kas karą pradėjo, dėl ko, kas teisus, o kas kaltas. Krylovas savo pasakėčioje „Vilkas ir ėriukas“ į tuos klausimus atsako labai aiškiu moralu: „Tu kaltas vien todėl, kad norisi man ėsti“.
Ir labai iškalbinga detalė, apie kurią šiandien jau niekas nebekalba, – kur dingo XX a. pacifistiniai judėjimai, galingos demonstracijos Europos sostinėse ir Amerikoje. Galų gale, kur pasidėjo tas „pažangusis“ tarybinis jaunimas, į šviesią ateitį žygiavęs su P. Pikaso taikos balandžiais vėliavose „Miru mir“. Dabar jis persirengė kamufliažu su užrašu „Našy“ ir blindažuose prie „Katiušų“ šluoja nuo žemės paviršiaus ant kelio pasipainiojusius kaimus, miestus, mokyklas ir ligonines. Šimtmetį trukęs blefas apie kilnią misiją išlaisvinti tautas iš kapitalizmo vergystės išgaravo kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Sunku įsivaizduoti, kokią vertybių žlugimo katastrofą išgyvena milijonai žmonių, kurie buvo tuo blefu ir veidmainyste įtikėję.
Visos didelės sumaištys kai ko moko, tik ar įstengiam suprasti, ko? Viena aišku – būtina surasti išlikimo formulę. Karų, okupacijų ir tremčių patirtis mus moko, kad net pačiomis baisiausiomis sąlygomis ta formulė yra ir ji veikia. Kitaip nebūtume šiandien gyvi. Tai, kas sveikam, racionaliam protui atrodo neįmanoma, pasirodo yra įmanoma. Išlikimo įtampoje daugybė nežinomųjų tarytum sugrąžinami iš užmaršties, poetiškiau tariant – atpustomi iš smėlio savisaugos kodai.
Net Dievą atmetęs, vartojimo išganingu mitu įtikėjęs žemynas staiga suglumęs nuščiūva. Jį apima baimė vien nuo minties, kad vieną rytą jis atsibus prie tuščių lentynų dideliausiuose mega marketuose ir, kaip E.M. Remarko „Juodajame obeliske“, prisideginės cigarą su tūkstantine kupiūra. Neišvengiamai atsiras ir suvokimas, kad karo sumaištyje Dievo gali prireikti labiau nei bombų. Bet Dievas nėra nusamdomas vadybininkas ar prarabas, gerai išmanantis pasaulio marketingą. Jis įnoringas, ir net už gerus pinigus gali nesutikti pasirašyti sutartį atlikti pasaulio sutvarkymo darbus. Antikos laikais, kai dievai gyveno ir Olimpe, ir tarp žmonių, buvo kur kas paprasčiau. Apolonas ir Artemidė su eile pusdievių kariavo Trojos kare ir lėmė, kad karas baigtųsi pagal Olimpo galingųjų norus ir įgeidžius. Šiandien Dievas kažko lūkuriuoja, nesirodo, neateina to gero sandorio pasirašyti.
Kas lieka? Viltis solidarumo jausmu. Šeimos, bendruomenės, tautos, kažkokios tautų bendrijos. Bet tas solidarumo jausmas neatsiranda vien iš baimės. Vien iš baimės nesulipdysi darnios vieningos bendruomenės ir bendrystės jausmo. Ta rišamoji medžiaga turėtų būti vienodai ar bent panašiai išpažįstamos vertybės, nelyg iš dangaus nusileidus Šventoji dvasia, leidžianti susišnekėti skirtingomis kalbomis, vieniems kitus suprasti ir bendrai veikti. Tai suvokus, galima pažerti ne vieną retorinį klausimą, kokios tokios bendros vertybės šiandien galėtų sutaikyti, sujungti vardan išlikimo Lietuvą, Europą. Ir jei surastume tokią Lietuvos išlikimo formulę, į kurią sudėtume visus nujaučiamus nežinomuosius (mūsų vertybes), ar ta formulė tiktų ir kitoms Europos bendrijos šalims? O gal priešingai – taptų tik dar vienu nesantaikos, nesusišnekėjimo ir nesutarimų akmeniu? Jei nėra Dievo, vadinas negalioja ir jo įsakymai – tas bendriausias bendras vardiklis, kuris turėtų galioti, o Dekalogo pagrindu gal taptų išsprendžiama ir išlikimo formulė. Atsirastų ir tas godotinas solidarumo jausmas. Jo niekados nebuvo per daug. Pabėgėlių krizė tiesiog akis bado ir rodo, kad mes pamokų neišmokom.
Iš atminties prieš akis iškyla finalinės scenos iš F.Felinio „O laivas plaukia“. Serbai, bosniai, makedonai, čigonai – pabėgėliai, grupelėmis susėdę ant nežinia kur plaukiančio laivo denio. Kažkodėl anksčiau neįsisąmoninome žlungančios senosios Europos metaforos, kuri kaip sykis aktualizuojasi dabar apokaliptiniu savo turiniu. Būtų labai prasminga, kad tą filmą cinemarkas dar sykį prasuktų per visą Europą, visų valstybių vyriausybėms ir biurokratams, stovintiems virš vyriausybių – privalomai. Duok Dieve, gal kam nors akyse prašviesėtų.
Komentaras perskaitytas „Mažojoje studijoje“