Šią savaitę, kovo šešioliktąją, sukako metai nuo pirmojo karantino įvedimo. Galėjome skambiai atšvęsti gimtadienį užpūtę vieną žvakelę ant sukaktuvių torto. Juokai juokais, bet šypsenos nuo veidų kažkur dingusios.
Atsiverčiau pavartyti savo metų senumo užrašus. Ė, kaip naiviai buvo žiūrėta net su kažkokiu optimizmu, kad užgriuvusi neganda gali padėti sutelkti pakrikusią visuomenę, kurti išsiilgtą bendrystės, solidarumo jausmą. Ar pamenate vaizdus iš dainuojančių ir šokančių Bergamo ir Lietuvos balkonų su aiškiai išsakomu menininkų ir šiaip piliečių atsaku: „Vilkas pilkas nebaisus, nebaisus, nebaisus“? Kai vienas anglų profesorius, daktaras pranašavo devynias pandemijos bangas, atrodė, kad žmogelis kliedi, turėdamas kokių nors merkantiliškų sumetimų skleisti pesimizmą. Ilgainiui statistika tik bjaurėjo, tos dainos ir šokiai balkonuose baigėsi, optimizmas ir tikėjimas greita mokslo pergale išsivadėjo, balkonai užsivėrė.
Minėdami karantino metines šiandien gūžiamės, matome visuomenę užklupusį nuovargį, nerimą ir liūdesį. Prisideda, aišku, prie tos niūrios nuotaikos ir artimų žmonių netektys, bei gerų žinių stygius. Bet žmogus prisitaiko ir prie blogesnių sąlygų. Gyventi juk reikia. Bet kartais reikia pagalvoti, ką galima būtų padaryti kitaip nei spaudžia galią turinti valdžia, juk ne visiems tai patinka.
Galime guostis viltimi, kad pagaliau atkeliaus dideli vakcinų kiekiai, visi sklandžiai vakcinuosimės iki Mindauginių ir voilà – labas rytas, – sveika Lietuva vasaroja ir džiūgauja miestuose, paplūdimiuose ir kaimo sodybose.
Bet šis šviesus sapnas kažin ar išsipildys, kaip ir Velykų stebuklo šventimas su artimaisiais šiemet dar neįvyks. Liūdna, kad vakcinacijos procesas ne nuo mūsų gerų norų priklauso, bet šį bei tą gal galime padaryti ir mes. Svarbu nepradėti kelti isterikos, kurią valdžia, turėdama žiniasklaidos instrumentus, labai greitai sutramdys ir marginalizuos. Emocijas čia turėtų pakeisti racionalus sveikas protas ir rami argumentacija.
Valdžia daro beviltiškas komunikacijos klaidas mėgindama kariauti su visuomene bent penkiais frontais vienu metu, tad tikėtis sutarimo bent jau pagrindiniame – pandemijos – fronte yra naiviau. Patas. Sunku suvokti, kodėl tokioje sudėtingoje situacijoje valdžia provokuoja visuomenės konfliktą ir revoliuciją, kišdama per prievartą jai „nuryti“ partnerystės įstatymą ir Stambulo konvenciją. Tai labai įtartina politinės logikos požiūriu, ir kelia įtarimų, ar nėra provokacija iš Rusijos siekiant suskaldyti ir supriešinti mūsų visuomenę? Logika paprasta – mums gerai, kai jūsų stovykloje kyla ermideriai ir pilietiniai karai, ir visai nesvarbu, ar dėl vakcinų, ar dėl LGBT teisių, ar dėl istorijos traktavimo.
Karantinas tarp visų nesimpatiškų bruožų turi vieną ypač atgrasų – pagundą vardan gero tikslo varžyti, drausti ir gniaužti tai, ką per trisdešimt atkurtos valstybės metų jau manėme išsikovoję – demokratiją, tegul ir šlubuojančią. Draudimais ir baudomis gal ir galima gauti kokį pozityvų statistinį rezultatą, bet lygia greta padaryti neatitaisomą žalą visuomenės darniam sugyvenimui. Ne akli esame, matome, kaip mūsų demokratinėje Europoje vienur kitur jau plieskiasi gatvių maištai, niokojamas visuomenės turtas, sėjamas smurtas ir neapykanta.
Na, ir visiškai priešingas vaizdelis – autoritariniai režimai, kurie, jei tikėtume jų skaičiais, puikiai tvarkosi. Na, kad ir kokia Kinija, kur demokratija, žodžio, religijos, įsitikinimų laisvėmis nekvepia. Tie „pramanai“ baigiasi antrankiais ir perauklėjimo lageriais. Bet už tai paklusni, kantri ir darni šalis gali girtis – „Vakar Kinijoje buvo fiksuoti 5 užsikrėtimo Covid 19 atvejai“, o miniatiūrinėje demokratinėje Estijoje – 1700.
Taigi, kai kam gali kilti pagunda spjauti į visas konstitucines piliečių laisves ir pasinaudoti „gerosiomis“ Kinijos praktikomis bei pandemijos suvaldymo modeliais, laikinai, karantinų metui pritaikant juos ir mūsų visuomenėms – velniop tą demokratiją, kažkoks antrinis, poįstatyminis įstatymų pakeitimas juk leidžia elgtis kaip Kinijoj.
Daigai jau kalasi. Siekiant apsaugoti visuomenę nuo dezinformacijos ir vadinamosios „neapykantos kalbos“ yra steigiama policijos patrulio viešajai erdvei pareigybė. Kažkaip sunku įsivaizduoti tuos tris policijos pareigūnus, kurie naršys per visą interneto plotą, medžiodami tekstus, pasisakymus, kalbos riktus ir nusišnekėjimus. Nusišnekėtojus perspės ir baus administracinėmis baudomis trisdešimt pirmaisiais Nepriklausomybės metais….
Labai abejotina, ar ta medžioklė gali kaip nors prisidėti prie pandemijos sutramdymo ir ar priemonė įvedama tik karantino laikui, ar visiems laikams, patogiai prisidengiant karantinu? Jei tos priemonės bus įgyvendintos, neabejotinai jos lems Ezopo kalbos renesansą. Su šiuo fenomenu per penkiasdešimt metų nesusitvarkė armija įgudusių KGB cenzorių, tad vargu bau ar pajėgs su užduotimi susidoroti trys Lietuvos policijos kalbos ir minties patruliai.
Neneigiu, kad problema egzistuoja – patyčios, įžeidinėjimai ir visokios kitokios kalbos pamazgos viešojoje erdvėje liejosi ir liejasi laisvai. Ir savo kailiu tai visuomenė yra patyrusi: jei ne konservatorius, tai – vatnykas. Baudomis ir grasinimais tos problemos nepanaikinsi, nebent bus baudžiami ir konservatorių bei laisviečių klakeriai ir padugnės.
Tad užuot grūmojus kuokomis, ar ne prasmingiau būtų kurti viešo bendravimo platformas ir forumus, kur diskutuotų ir sprendimus siūlytų mūsų šviesuomenė, kultūros žmonės, sociologai, psichologai, pedagogai, dvasininkija. Ar ne tokiai misijai vykdyti yra pasirašiusi mūsų auklėtoja ir švietėja LRT? Geltonieji komerciniai tabloidai neatsako dėl nieko, tarpu savęs kovoja už reitingus ir reklamą. Jie, nenustebčiau, kad vieną dieną pradėtų reklamuoti ir nekrofiliją.
Bet jei imtumės rimtai diskutuoti mūsų žiniasklaidos turinio tema, gal vėl rastųsi oraus, pagarbaus bendravimo kultūra ir pačios visuomenės nepakantumas storžieviškumui, patyčioms ir neapykantos kalbai, kuri dažnusyk iš tos pačios LRT ir sklinda?
Grįžtant nuo ko pradėjom – karantinas mus šio to moko, ne tik baudžia. Juk einame apgraibom nepramintu, nežinomu keliu. Ir reikia būti labai atidiems, kad imdamiesi sprendimų, su pamuilėm į upę neišpiltume ir vaiko – kenkimo savo visuomenei ir priešinimo matome per akis.