Nieko vertas yra tas rašytojas, kuris nesistoja skriaudžiamo ir ujamo žmogaus pusėn ir kratosi vargšo kentėjimų, nes jo vargas ir skausmas tau atgrasus, prie blizgančio munduro netinka.
Atsistok į to bėdžiaus vietą, ir pamatysi, kaip sunyksta tavo puikybė ir krenta žemyn skudurai tarsi lapai nuo medžių rudenį.
Bet mūsų rašytojai – ne kvailiai. Nesistoja.
Jie turi išvystytą uoslę, kurios neįveiks joks Covidas. Todėl renkasi žanrą rašyt apie nieką. O dar labiau šūdo vertas tas menas, kuris laimėtojų dvarui pataikauja. To brukalo šiandien turime per akis. Pataikavimas dabarties konjunktūrai iš tikro niekuo nesiskiria nuo pataikavimo Tarybų valdžiai, nes žmogus nuo valdžios ir konjunktūriško „meno“ tolsta kaip laivas už devynių jūrių, už devynių marių.