Kai žmogus ima gyventi vien prisiminimais, gali įtarti jo senatvę – kartais skaidrią ir šviesią, o kartais – niūrų neįgalumą su šlepetėmis ir basonu prie lovos, keiksnojant neteisingai surėdytą pasaulį, aplinkinių dėmesio stoką, neva užsitarnautą neįvertinimą, vienatvę, į kurią vieni gali žvelgti kaip į malonę ir dovaną, kiti – kaip į iliuzijų žlugimą ir pralaimėjimą. Gal panašiai yra ir su valstybėmis, išgyvenančiomis istorinius pakilimų, vilčių ir pasitikėjimo savo galiomis tarpsnius, paskui – skausmingus nusivylimus, idėjų, kūrybingumo stoką ir rezignaciją.
Į tokių pasvarstymų erčią stumteli Sąjūdžio jubiliejaus metinių paminėjimai, susitikimai su žmonėmis provincijos kultūros namų ir bibliotekų pustuštėse salėse, dabar jau pusamžiais ar senukais, puoselėjusiais šviesias ateities viltis ir iliuzijas. Vieni Sąjūdį suvokė ir tebesuvokia (vienetai) kaip dvasinę tautos būseną, kiti – kaip visuomenės kuriamą kitokią, savą valstybės struktūrą, įtraukiančią ir atveriančią tautos galias bendrai raiškai ir garbingos valstybės kūrybai. Valstybės, kurioje frazeologizmas „valstybė – tai mes“, nebūtų nei pagyrūniškas persūdymas, nei turinio neturintis tuščias barškalas lauko gale kurmiams baidyti.
Lemtingame istorinės tėkmės vingyje buvo pasielgta teisingai, išmintingai ir drąsiai. Tauta suteikė pasitikėjimą ir galias Sąjūdžiui perimti valdžią iš komunistinės nomenklatūros ir įgyvendinti godotiną misiją – paskelbti Nepriklausomybę, tačiau keletą dalykų neapdairiai pražiūrėjo, kaip neilgai trukus tie įgaliotieji tapo partija (vėliau – partijų rinkiniu), skelbusia gal ir simpatiškesnius lozungus už revanšo siekiančią buvusiųjų monadą, kuri pasinaudojo ekonominiais sunkumais bei įgimta žmonių silpnybe šilčiau ir sočiau gyventi. Taip laikinai nustumtieji visu ruimu sugrįžo į tas pačias minkštas valstybės institucijų kėdes „rūpintis paprastu žmogumi“. Sąjūdis (būsimi konservatoriai), neadekvačiai manę, kad „atėjo valdyti Lietuvą šimtui metų“, padarė gausybę klaidų, pradedant nuo neįvykdytos liustracijos, neperėmus komunistų, profsąjungų ir priedangos organizacijų valdyto turto, nesuteikus ekonominių galių naujai ateinančiai Sąjūdžio filosofiją išpažinusių idealistų generacijai, o lemtingiausia klaida buvo metamorfozė – Sąjūdžio (kaip jau anksčiau minėtos tautos dvasinės būsenos) virsmas į tokią pat horizontaliame politinio veikimo lauke besigrumiančią nomenklatūrinę sisteminę partiją. Trumpumo dėlei vadinsiu juos bendriniu žodžiu „konservatoriai“, kuriems dabar vadovauja ir filosofiją kuria Andrius Kubilius su aplink jį susibūrusia grupele pataikūnų, kurių lozunguose dar išlikęs žodis „Lietuva“, o potekstėje – išlikimas valdžioje, ne tiek jau svarbu, pozicijoje ar opozicijoje.
Diena ir naktis, jei imtume lyginti pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo dokumentus ir deklaracijas su tekstais ir veiksmais, kuriuos dabar matome ir girdime iš konservatorių „Potiomkino“. Prieš keletą dienų ELTA išplatino (perpasakojo) partijos vadovo A. Kubiliaus dabarties tikrovę analizuojantį programinį tekstą. Nepasakyčiau, kad pasitikiu Eltos agentūros perpasakojimų precizika, bet A. Kubiliaus mintis ir diskursą atpažįstu. Gal kai kas šį pranešimą pražiūrėjo ar deramai neįsigilino į jo prasmę, tad priminsiu, kad galėtų, radę laisvą valandėlę, perskaityti ir permanyti, ko šiame tekste yra perteklius ir ko stinga, o aš savo ruožtu punktyru pamėginsiu pateikti vieną kitą pastebėjimą. Taigi, minėtas pranešimo tekstas:
A. Kubilius: Rusija agresyvėja
Vilnius, rugsėjo 23 d. (ELTA). Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius pataria vyriausybei, kaip elgtis agresyvėjančios Rusijos akivaizdoje. „Matome agresyvėjančią Rusijos elgseną. Turime pastebėti ne tik ekonominį karą pasienyje, bet ir agresyviai nekonstruktyvią „Gazprom“ laikyseną. Matome sparčiai didėjančią elektros kainą „Elektros biržoje“, kur iki šiol dominavo prekyba rusiška importuojama elektra. Ši buvo pigi tol, kol mus reikėjo „gundyti“ atsisakyti Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto, o kai tik ši valdžia ėmė rodyti, kad ji jau sugundyta marinuoti šį projektą, taip rusiškos elektros kaina ėmė didėti ir dabar biržoje yra apytikriai 6 centais didesnė nei praėjusiais metais šiuo metu“, – pirmadienį spaudos konferencijoje sakė politikas.
Pasak jo, Rusijos agresyvėjimą turime matyti ne tik Lietuvos atžvilgiu.„Prekybiniai karai su Moldova ir Ukraina, ta pačia Gruzija, represiniai karai su opozicija pačioje Rusijoje, didžiuliai puolamieji kariniai manevrai Baltijos šalių pašonėje yra tik vis dažniau pasirodantys atskiri epizodai, kurie, sudėlioti į vientisą paveikslą, niekam neturi palikti kokių nors iliuzijų. Bent jau mūsų regione ir Lietuvoje ligšiolinių iliuzijų neturėtų likti, nepaisant visų deklaracijų apie santykių „perkrovimus“, Rusija agresyvėja, ir tai yra ilgalaikė tendencija“, – teigė A. Kubilius.
Ekspremjeras, remdamasis savo patirtimi, rekomenduoja vyriausybei principingai atsisakyti iliuzijų, kad kokie nors santykių perkrovimai gali kaip nors pakeisti situaciją.
„Pastarasis prekybinis karas su Lietuva aiškiai parodė, kad Rusijai visai nesvarbu, kas yra Lietuvos valdžioje – ar dešinieji, atvirai kalbantys apie Rusijos grėsmes, ar kairieji, tikrieji rusofobai, bijantys atvirai kalbėti apie santykių su Rusija realias problemas ir mėgstantys žadėti, kad jie pataisys santykius su Rusija. Rusija, priešindamasi Rytų kaimynystės sėkmei, siekia savo geopolitinių tikslų, grubiai grasindama prekybiniais ir tikrais militaristiniais karais. Valdžios bandymas ir toliau viešai puoselėti iliuzijas apie būsimus gerus santykius yra savo žmonių apgaudinėjimas, kuris brangiai kainuoja mūsų verslui, energetiniam kiekvieno iš mūsų saugumui, o ateityje gali sukelti dar didesnių problemų, jeigu nenustosime žmonių maitinti naiviomis iliuzijomis“, – mano konservatorių lyderis.
Jo nuomone, socialdemokratams reikia atsikratyti vidinės nuostatos, kuri jų neapleidžia net ir beveik metus būnant valdžioje, kad oponavimas konservatoriams yra svarbiau nei valstybės reikalų sprendimas.
„Todėl socialdemokratai, didžiąją savo laiko dalį skirdami aiškinimui, kad jie viską daro geriau, nei darė konservatoriai, save įvaro į kampą, ypač ten, kur reikia tik principingai tęsti. Pavyzdžiui, derybose su „Gazprom“socialdemokratų noras bet kokia kaina įrodyti, kad jie gali geriau susitarti su„Gazprom“, leidžia „Gazprom“ įžūliai reikalauti iš Lietuvos visai nepriimtinų nuolaidų“, – sakė politikas.
Jo teigimu, tiek atsispyrimas prekybiniam karui, tiek derybos su „Gazprom“ ar saugus apsirūpinimas elektra, lygiai kaip terminalo ar naujos atominės statybos, yra nacionalinės svarbos projektai, kurių sėkmingam realizavimui reikia kiek galima platesnio sutarimo.
„O tam būtina sąlyga, kad esantieji valdžioje gebėtų tinkamai pasidalyti jų turima informacija ir savo planais tiek su prezidente, tiek su Seimu ir jame veikiančiomis politinėmis partijomis. Tačiau šiandieninė valdžia elgiasi priešingai, ir net prezidentė turėjo garsiai pareikalauti, kad jai būtų pateikta informacija. Mes bandome informaciją apie derybas su „Gazprom“ gauti Seime, bandome prisikvieti energetikos ministrą į frakcijos posėdį, kuris vyktų uždaro posėdžio režimu. Tačiau viskas veltui – antra savaitė beldžiamės, ir viskas veltui. Lyg Lietuva nustojo būti parlamentine demokratija“, – sakė A. Kubilius.
Jis apgailestavo, kad, užuot agresyvėjančiai Rusijai demonstravę vieningą lietuvišką frontą, turime aiškintis tarpusavyje, ar valdžia neišduos esminių Lietuvos interesų.
Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai, A. Kubiliaus nuomone, turime unikalią galimybę sutelkti visos ES pastangas tam, kad ES lygmeniu būtų pradėti kurti reikalingi politiniai ir teisiniai instrumentai, kurie įtikintų Rusiją kitą kartą nesiimti tokio pobūdžio veiksmų prieš kurią nors ES šalį.„Iki šiol negirdime, ar to bus imtasi. Gerai, kad premjeras lankosi Vatikane ar stebi krepšininkų kovas Slovėnijoje, bet kas nuveikta kitose pagrindinėse ES sostinėse, siekiant mūsų situacijos supratimo, nieko nežinome. Greičiausiai todėl, kad nieko ir nenuveikta. O tai reiškia, kad, pasibaigus šiam prekybinio karo etapui, Lietuvai belieka laukti kito, žinant, kad jam atėjus nei mes, nei ES ir vėl nebūsime pasiruošę“, – prognozavo A. Kubilius.
Pirmoji pastaba. Viskas, kas pasakyta konservatorių lyderio, yra tarytum teisinga – agresyvi Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu yra stipri konservatorių korta, kurią visados savo rankoje turėjo Vytautas Landsbergis, geriausiai Lietuvoje išmanydamas šį geopolitikos klausimą. Ji tampa stipriu koziriu, kai Lietuvos vidaus politikos lauke pristingama naujų idėjų. Tuomet kaip grėsmę Lietuvos saugumui galima cituoti ir Vladimiro Žirinovskio kliedesius. Paprasto lietuvio patrioto sąmonę, žinant istorinę mūsų valstybės ir santykių su Rusiją patirtį bei atmintį, ataidinčią iš kolektyvinės pasąmonės.
Antroji pastaba. A. Kubiliaus mintys, išsakytos spaudos konferencijoje, beveik unisonu atkartoja prezidentės metinio pranešimo mintis. Nebeprisimenu, kuris politinis komentatorius (gal V. Laučius), komentuodamas prezidentės metinį pranešimą, pasakė, kad jam susidaro toks įspūdis, jog jį rašė kažkas iš konservatorių ideologų. Prezidentės ir konservatorių diskursas šiandien yra visiškai nebesiskiriantis, tad nenuostabu, kad konservatoriai ir nebeieško kito kandidato būsimiems prezidento rinkimams.
Trečioji pastaba. A. Kubilius pavartoja frazę: „Bent jau mūsų regione ir Lietuvoje…“, kur tas regionas (Baltijos šalys, Ukraina ir Moldova) suvokiamas vos ne kaip „Severno Zapadnij kraj“, nebeakcentuojant, kad Baltijos šalys yra NATO, ES ir Šengeno zonos valstybės, turinčios visai kitas saugumo garantijas nei okupacijos ofenzyvą patyrusi Gruzija. A. Kubilius tarytum pamiršta geopolitinę tikrovę, kad mūsų geopolitinė tapatybė dabar yra visai kita nei Ukrainos ir Moldovos, ir kažkodėl nei jis, nei prezidentė nededa pastangų glaudžiau sieti save su Vyšegrado valstybėmis, turinčiomis bendrą istorinę patirtį ir bendrus ekonominio bei politinio saugumo interesus. Gerinti santykius su Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija būtų kur kas prasmingesnis veikimas už mandagius reveransus, kreivus pažadus ir gundymus Rytų frontuose.
Ketvirtoji pastaba. Jau esame patyrę vežėjų blokadą iš Rusijos pusės ties siena su Latvija. Tuomet pakako prezidentei ryžto paskambinti telefonu Vladimirui Putinui, ir sunkiasvorės fūros srautu nekliudomai pajudėjo į Rytus. Tikėtina, kad taip arba panašiai nutiks ir dabar, nelygu kaip apsispręs Rusija būsimos Lietuvos prezidentės klausimu – suteikti jai papildomų reitinginių taškų rinkimams ar ne. Retorinės žiežirbos gali būti tik to politinio užkulisinio scenarijaus dedamoji dalis.
Penktoji pastaba. Prezidentės, taip pat ir konservatorių išdavystės, arogancija, cinizmas ir akivaizdūs pralaimėjimai teismuose (turiu galvoje V. Gailiaus ir V. Giržado laimėtas bylas), matant korupcijos ir nusikalstamumo mastą valstybėje, ties visiško žlugimo riba pakibusias jėgos struktūras: VSD, Vidaus reikalų ministeriją ir prokuratūrą, paskatino satelitus (prezidentę ir konservatorius) traukti iš kaladės Rusijos grėsmės kortą, matant, kad valdančioji koalicija rankoje neturi visiškai nieko.
O žvelgiant iš istorinės Sąjūdžio skleistų idėjų perspektyvos iškyla tik toks vaizdinys, kaip šis mano rašinėlis ir pavadintas. Beje, nebematyti ir tos mielaširdingos slaugės, kuri ligonį ant kito šono apverstų ir basoną pakeistų. Kartą nuo savęs pavaręs nebeprisišauksi.