Įsivaizduokime situaciją, kad Londono meras Shakidas Khanas imtųsi spręsti klausimą, kas nusipelnęs, o kas ne gulėti Westminsterio Abatijos panteone, ir savo nuožiūra naktį pasitvarkytų, kad Abatijoje liktų ilsėtis tik idealios reputacijos istoriniai personažai. O ten ilsisi ir karaliai sąmokslininkai, kapoję galvas neįtikusiems sosto paveldėtojams, kolonialistai, vergijos rėmėjai ir apologetai, rasistai ir homofobai bei šiaip ne idealios reputacijos istorinės asmenybės. Ką manote, kaip anglai kitą rytą pasielgtų ir kokios procedūros lauktų Londono mero?
Pagaliau mūsų įkaitusios problemos išrišimą pasiūlė Prezidentas G. Nausėda, kviesdamas į Moratoriumą. Šio termino prasmė reiškia sulaikymą, sustabdymą, grįžimą į ankstesnę būklę.
Valio. Visai teisinga idėja praplėsti diskusijų ir dalyvių agorą, kad pagaliau nusibrėžtume aiškias gaires ir takoskyras istorinės atminties paradigmoje, kas yra herojai, o kas pašlemėkai.
Suprantama, kils problema, kas šioje istorinėje diskusijoje turėtų dalyvauti ir pagal kokius kriterijus diskutantai ir jų grupės atrenkami? Ar visi, kurie šiandien aktyviai reiškiasi viešojoje erdvėje turėtų būti pasodinti prie diskusijų stalo?
Jokiu būdu. Plika akimi matyti, kad dauguma Šimašiaus naktinę operaciją remiančių pasisakytojų yra gana abejotinos kilmės infliuenceriai. Jie ar jų tėvai (tikrai ne vienas ir du) yra turėję sąsajų su okupaciniu režimu ar KGB struktūromis. Tad siūlyčiau prie apskrito stalo sodinti tik viešai išsiliustravusius asmenis (nepalindusius po 75 metų liustracijos skėčiu).
Antra: Norint įvesti klausimo moratoriumą turi būti atstatyta pradinė būklė – sugrąžintas K. Škirpos alėjos pavadinimas ir memorialinė lenta generolui J. Noreikai-Vėtrai.