Prieš keletą savaičių Delfi žinių portalas paskelbė keletą mėnesių trukusio visuomenės nuomonės tyrimo „Lietuvos įtakingiausieji 2015“ suvestinę. Toks tyrimas, tiksliau sakant, jo rezultatai bet kokioje save reflektuojančioje demokratinėje visuomenėje turėjo sukelti audrą diskusijų. Juk mums kaip ant delno buvo paklotas sąrašas tų, kurie Lietuvoje turi galios svertus, kitaip tariant – valdo šalį, priima sprendimus ar turi įtakos tiems, kurie valdo.
Atskirai nesigilinsiu į tyrimo metodiką, kuri, prisipažinsiu, man nekelia perdėto pasitikėjimo. Patys užsakymo vykdytojai neslepia, kad tyrė ne tiek visuomenės, o paties elito nuomonę apie save. Tyrimo metu buvo apklausti 526 žmonės: politikai, valstybės tarnautojai, teisininkai, verslininkai, žiniasklaidos priemonių vadovai ir 71 selektyviai parinktas visuomenininkas, kurių dauguma irgi įvairių organizacijų vadovai. Tyrėjų garbei reikėtų pasakyti, kad tarp nomenklatūrinių visuomenininkų atsirado vietos ir bažnyčios atstovams. Buvo apklausti penki dvasininkai – taigi, vienas procentas respondentų.
Galėtume numoti ranka, nekreipti dėmesio kaip ir į visus kitus užsakomuosius sociologinius tyrimus, kurių geometrine progresija gausėja artėjant rinkimams, jei ne keletas „bet“. Kiekvieno tokio tyrimo tikslas – ne tiek atspindėti tikrovę, kokia ji yra iš tikro, kiek pagal kokius nors užsakovų slaptus įgeidžius tą tikrovę sumodeliuoti, sukurti.
Niekas tikriausiai nesiginčys, kad reitingai kuria reitingus, kaip ir žiniasklaida, kuri tuos reitingus sureikšmina ir tiražuoja visuomenei. Kaip ten bebūtų, kiekvienas tyrimas atspindi tam tikrą tikrovę. Šio tyrimo tikslą su kai kuriomis nedidelėmis išlygomis galima būtų redukuoti į klausimą: „Kaip pats elitas įsivaizduoja save patį, ką laiko autoritetais.“ Tiesiog užburtas ratas – kažkas sudaro preliminarų elito pavardžių sąrašą ir jie reitinguoja patys save, kas už kurį reikšmingesnis. Uodega vizgina šunį, ne kitaip. Į tokius užskliaustus, ezoterinius sąrašus paprastai stengiamasi neįsileisti pavardžių iš pašalės, kurios galėtų sukelti sumaištį iš anksto numatytoje tvarkoje. Neduok Dieve, susvyruotų autoritetų hierarchija.
Pagal kitus tyrimus, kuriais buvo tirta visuomenės nuomonė apie institucijas, kuriomis labiausiai visuomenė pasitiki, nuo seno lyderiavo ugniagesiai gelbėtojai, bažnyčia, kariuomenė. Elito akiratin, kuris sudarinėjo preliminarų „reikšmingųjų“ sąrašą, šių, visuomenės pasitikėjimą pelniusių institucijų ir tarnybų atstovų beveik nematome. Pradžiai peršasi išvada, kad elitui reikšmingi ir autoritetingi yra tie, kurie turi galią, o ne tie, kurie nesireklamuodami tyliai dirba tėvynei.
Ne vienas nors kiek patyrinėjęs autoritetų dušimtuką, be abejo, pasigedo jame tikrosios šviesuomenės atstovų: mokytojų, gydytojų, kunigų, kultūros žmonių – rašytojų, kompozitorių, dailininkų, teatralų, kitaip tariant, moralinių autoritetų, be kurių neįsivaizduojama jokia civilizuota valstybė. Tiesa, į elito sąrašą patenka vienas kitas pramogų verslo ar „popso“ atstovas, ir greičiausiai todėl, kad jų veidai, kaip ir politikų ar verslininkų, šmėžuoja žydrųjų ekranų šou programose. Nieko nepadarysi – jei elitui taip atrodo, vadinasi, taip ir yra.
Į pastarąjį tyrimą galima būtų žvilgterėti ir kitu rakursu – istoriniu. Tarkime, jei klaustume, kas buvo Lietuvos elitas, kokių asmenybių sąrašas tarpukario Lietuvoje ar Atgimimo laikais. Atsakymas, man regis, daugiau negu aiškus – didžiąją to elitų sąrašo dalį sudarytų ne kokie nors verslininkai ar politikai. Matytume jame valstybės vyrus ir moteris, profesorius, kultūros žmones, kurie kūrė valstybės veidą, moralinius jos pamatus, taigi ir valstybės istoriją. Visuomenė sunkiausiais istorijos momentais turėjo į ką atsiremti, įsiklausyti ir kartu dalyvauti valstybės, kultūros ir istorijos kūryboje.
Kitas klausimas, ar iš tų dviejų šimtų personažų, kurie patys save pasivadino elitu ir tarpu savęs išsireitingavo, susidaro asmenybių „komplektas“, kurių moralinėmis ir intelekto galiomis pasitikėdama visuomenė eitų kurti Lietuvos ateities? Vargu bau. Sovietiniais laikais patikimui apibrėžti būdavo sakoma tokia formulė: „Ar eitum su juo į žvalgybą?“
Nesakau, kad visas mums pateiktas elito sąrašas yra visiškai niekam tikęs. Kiekvienas atras jame pažįstamų ar savo rato žmonių. Ir aš randu jame tokių, su kuriais gal ir eičiau žvalgybon. Deja, yra labai nemažai tokių, su kuriais tikrai į žvalgybą neičiau.
„Vsio zakonno“, – kaip mėgdavo sakyti amžiną atilsį mūsų prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris, jei būtų gyvas, tikrai būtų šio elitinio sąrašo lyderis. Taigi priekaištų Lietuvos reikšmingiausiems – šiandieniniam mūsų elitui – neturiu ir negaliu turėti. Neleidžia nekaltumo prezumpcija.
„Mažoji studija“