Veidaknygė
Daugiau nei per pusmetį, po įvykusio Brexito ir kitų reikšmingų įvykių ES bei JAV, Lietuvos užsienio politikos formuotojai, švelniai tariant, atsidūrė giliame nokdaune. Nei Prezidentūra, nei URM net nesistengė reflektuoti naujos tarptautinių santykių tikrovės ir valstybės lygmeniu svarstyti idėjas, kaip turėtume elgtis ir ko siekti besikeičiančioje tarptautinių santykių paradigmoje.
Prezidentūrai ir URM blaškantis ir nesulaukiant iš Briuselio ar Berlyno aiškesnių receptų ir direktyvų, mūsų užsienio politika buvo visiškai neartikuliuota, galima sakyti – nebuvo jokios užsienio politikos. Lietuva, kaip tarptautinių santykių subjektas, prarado bet kokį svorį.
Tą užsienio politikos vakumą ir viešuosius diskursus kaip mat užpildė ir visuomenės požiūrius bei nuostatas ėmėsi formuoti nežinia kam tarnaujanti vietinė žiniasklaida. Vertybiškai – neoliberali ir agresyviai nusiteikusi kitos nuomonės atžvilgiu. Mes matome srautus copy paste tiražuojamų H.Clinton stovyklos tekstų, kuriais stengiamas sėti sumaištį, nepasitikėjimą ir revanšizmą. Valstybės institucijų, atsakingų už užsienio politiką, tyla ir vengimas artikuliuotai svarstyti užsienio politikos klausimus pačią valstybę daro savivaldybės lygio provincija.
Laiko iki Romos samito beveik nebelikę, o Lietuva ir toliau lūkuriuoja, nelyg strutis, įrausęs savo išsigandusią galvą į karštą dykumos smėlį.
Vienas kitas tarptautininkas, žiū, jau pradeda krapštytis iš akių traiškanas. Bene pirmoji kregždė – Ramūno Vilpišausko (ČIA) gana objektyvus pasvarstymas, kad laikas valstybei pradėti formuluoti savo poziciją į ES ateities perspektyvą:
„Tačiau svarbiau bus ne deklaracijos, o konkretūs veiksmai. Dar svarbesni bus nacionalinių rinkimų Europos šalyse rezultatai, jie parodys, ką remia Olandijos, Prancūzijos bei Vokietijos gyventojai. Būtent ES valstybių politikų, o ne Europos Komisijos ar Europos parlamento vaidmuo bus lemiamas ir nuo jo priklausys ES ateitis. Ypač tokiu metu, kai ES ne tik palieka Jungtinė Karalystė, bet nuo jos nusigręžia JAV.“