Aišku kaip visada. Sekmadienį vidurnaktį skabina Dočys.
– Po perkūnais, sakau, Dočy, vidurnaktis, ar kas ten pas jus „ekstra“ atsitiko?
– Nieko didingo dar neatsitiko. Verčiuosi ant kito šono.
– Į sveikatą, – sakau.
– Kad taip į Dievo ausį, bet, sako, žinai, negaliu užmigt – turiu verslo planą.
– Klok, tik trumpai, trumpiškai, taip sakant.
– Gerai įsiklausyk, – įtaigiai kužda Dočys. – Koks dabar objektas yra ant bangos, žiniasklaidos promautinamas? Ką?.. Rykštės, rykštės ir dar kartą rykštės. Gaudyk mintį. Žmonės, turintys vaikų, pagaliau susigaudė, kad namuose neturi rykščių. Kokie gi namai be rykštelės? O rykštes tuoj gali ir uždrausti. Tada, taip sakant, rykštę galėsi tik kontrabandiniu būdu įsigyti. Kaip ten bebūtų, rykščių bizniukui puikios perspektyvos. Ir dar nemokama Tapino reklama – kaip obuolys iš dangaus į delną.
– Viešai apie rykštes negaliu nieko kalbėti. Vietoj žodžio „rykštė“, viešojoje erdvėje dabar bus „pypt“, mielas Dočy.
– Kaip manai, – prašo patarimo Dočys, – kiek vežimų rykščių vežti į Vilnių, kiek – į Verbų Sekmadienį ir kiek – į Kaziuką?
– Vilnius – miestas didelis.
– Tai ir duosiu jums rykščių, kad mažai nepasirodys, – pralinksmėjęs ramų pokalbį kaip rykšte nukirto Dočys.