Aną savaitę prieš Lietuvos valstybę buvo įvykdyta aukščiausio lygio provokacija. Į ES parlamentarų pašto dėžutes buvo sumesta 700 egzempliorių Rūtos Janutienės „Raudonųjų Dalių“, išverstų į anglų kalbą. Ne ne, tai ne hiperbolė, kai sakau, kad provokacija prieš Lietuvos valstybę. Būtent taip po „skiepų“ akcijos, dėl kurios nukentėjo Prezidentės atstovė spaudai D. Ulbinaitė, yra kvalifikuojamas bet koks „išpuolis“ prieš mūsų Matroną.
Išpuolis įvykdytas, bet rimtesnės reakcijos kažkodėl nematyti nei Briuselyje, nei čia Lietuvoje. Kyla daugybė klausimų, ko šiuo piktybiniu veiksmu buvo siekta, koks piktavalis tokiai provokacijai galėjo ryžtis ir išvis – ką visa tai reiškia?
Pamėginkim klausimus išskleisti. Ar yra kas nors tokio ypatingai slapto, nežinomo, turinčio valstybės paslapties ar šmeižto požymių Rūtos Janutienės knygoje? Anaiptol. Paviešintos partinės biografijos detalės, kurios viešai bet kam buvo prieinamos, mūsų Prezidentės reputacijai ir reitingams nepakenkė nei tada, kai knyga pasirodė Lietuvoje, juo labiau negalėtų pakenkti ir Briuselyje, kur nei kas tą knygą skaitys, nei kam nors ji įdomi, rašyta Lietuvos, o ne ES adresatui. Jei knygoje būtų buvę šmeižto ar „valstybės paslapties“ elementų, autorė tikriausiai iki pat šiandien bylinėtųsi teismuose, ir tai, kad taip neatsitiko, liudija tik tą faktą, kad iš žurnalistinio tyrimo neišplaukia tiesioginė išvada, kurios labiausiai šiandien bijo Daukanto aikštės ponia.
Geroji „skiepų“ strategija ir taktika leidžia daryti prielaidą, kad R. Janutienės „studija“ paradoksaliu būdu pasitarnavo Daliai Grybauskaitei skalbiant savo partinį įtartino pasiuvimo sarafaną, ant kurio petukų gal ypač pedantiškai buvo maskuojamos antpečių žymės. Po Rūtos Janutienės atakos „chlapuškėm“, Zigmo Vaišvilos ir kitų pastangos knaisiotis po numanomas Prezidentės biografijos paslaptis nebesigilinant nurašomos į paranojos ar sąmokslo teorijų šiukšliadėžę. Lietuvoje, vadinasi, Rūtos Janutienės „skiepas“ šiek tiek suveikė. Paskiepyti turi stiprų imunitetą ir argumentą prieš visokius išpuolius: „gana, nusibodo, baikim dairytis į praeitį, žiūrėkim į darbus“ etc. Jų valia taip argumentuoti. Tačiau ne visi buvo paskiepyti, o kai kuriems „skiepas“ gal nesuveikė, ir jie tų gerųjų Matronos darbų, kaip ir „mažųjų karų“ labai pozityviai nelinkę matyti.
Ypatingai keistai praėjus savaitei po įvykdytos provokacijos Briuselyje pasisakė buvęs europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis. Tradiciškai buvo laukta, kad jis ims rodytis visuose mūsų TV kanaluose iš karto po įvykio, tačiau taip nenutiko. Matyt, didysis provokacijų aiškintojas laukė kokių nors ūmių reakcijų iš Briuselio biurokratų ar Vakarų žiniasklaidos, bet jų iš anos pusės nebuvo, kaip ir iš Rytų. Mūsų Daukanto aikštė taip pat jokios aiškesnės interpretacijos nesugebėjo ištransliuoti. Provokacija, kas bebūtų ją suplanavęs, aiškiai nepasisekė. Nepasisekė, bet pakabino kelis klausimus, į kuriuos – vardan tiesos – turėtume ieškoti atsakymo.
1. Ką ten Briuselyje veikia Lietuvos deleguoti parlamentarai, jei tuomet, kai jų pačių buveinėje įvykdoma provokacija prieš mūsų valstybę, nesugeba susirinkti ir parašyti bendrą delegacijos kreipimąsi ES saugos tarnyboms, kad išsiaiškintų nedorėlį – provokacijos vykdytoją?
Vytautas Landsbergis, duodamas interviu LRT, į žurnalisto klausimą: „Ar Lietuvos institucijos turėtų oficialiai kreiptis į Europos Parlamentą ir reikalauti tyrimo? Ar šį faktą reikia tiesiog ignoruoti?“, – atsako: „Nežinau, koks čia gali būti tyrimas. Ar ten kas nors fiksuoja, fotografuoja, kas landžioja po Parlamento pašto dėžutes, – aš nežinau. Lietuvos Seime yra tam tikra kontrolė, o ten tų dėžučių yra įvairiose vietose. Turbūt kad nėra jokios prasmės aiškintis. Net jeigu kokia nors nugara buvo nufotografuota ar kojos drebančios – ką čia tyrinėti? Tai yra veiksmas, kuris diskredituoja ir Rusiją, ir jos slaptąsias tarnybas. Panašu, kad yra kažkokia agentūra, kuri veikia ir Europos Parlamente, bet išaiškinti tą agentūrą būtų sudėtinga.“
Net nesitiki, kad seklio uosle tikrai galintis pasigirti politikas tokius niekus kalbėtų. Esu buvęs aš tame Europarlamente ir puikiai žinau, kas ir kaip ten gali patekti. Saugumu Briuselis rūpinasi nė kiek ne menkiau nei žydai savo Ben Guriono oro uoste. Nenufotografuotas, nenuskenuotas ir neidentifikuotas, pas ką eini, tu pateksi ten lygiai kaip pas Romos popiežių. O profesorius aiškina, kad ten vos ne kaip kokioje komunalkėje, kur devynaukščio laiptinėje išlaužtom durim mėtė ten kažkokios „drebančios kojos“ ar „nugara“ kažkokias brošiūras. Suprask: „prochodnoj dvor“ – ką ten dabar besurasi. Ne, profesoriau, 700 knygų – tai visas vežimas, po pažastim ar „sakvojaže“ neatneši. Net jei vienai knygai įmesti sugaiši po 10 sekundžių, tai vienam žmogui sumesti tokį tiražą teks lygiai dvi valandas. Kažkas čia ne taip, profesoriau. Saugos tarnyboms būtų vieni juokai išsiaiškinti, kas tokią akciją atliko. Ir sunku suprasti, kodėl Lietuvos delegacijai ir jums, profesoriau, taip nerūpi išsiaiškinti tikrąjį kaltininką.
Žurnalistas patikslina savo klausimą ir sulaukia tiesiog stulbinančio atsakymo. Štai šis įdomus pasažas:
Tai Jūs manote, kad neįmanoma išsiaiškinti, kas tai padarė?
Aš net nemanau, kad tai kas nors aiškinsis. Įsivaizduokite, kad Europos Parlamento koridoriaus kampe kažkas prikakojo. Tai dabar EP turi daryti didžiulį tyrimą ir tyrinėti chemiškai, biologiškai, pagal visokius parametrus ar kvapą, kas tai galėjo padaryti? Turbūt mažai prasmės būtų.
Ar Jūs pats, profesoriau, tikite bent per nago juodymą tuo, ką kalbate? Jei tikite, tai pasiūlykite savo anūkui Gabrieliui padaryti tokį eksperimentą prie tų pašto dėžučių. Labai abejoju, ar Gabriukas spės kelnytes nusismaukti.
Nemėgstu atsakymų dėlioti ant lėkštutės. Kiekvienas komentaras turi palikti erdvės ir skaitytojo fantazijai bei interpretacijoms. Tad kas tas paštininkas ir ko jis siekė?..