Ne, tai ne joks be savybių, kaip tie visi vienu kirpimu nukirpti bataliono kareiviai, nors jų tarpe yra daug paprastų žmonių, kaip ir ne žmonių, kaip ir visur kitur. Tuoj bet kuris puls ir užginčys mane, – ką tu kalbi nesąmones, kiekvienas žmogus yra ypatingas unikumas, ir aš su tokiu požiūriu visiškai sutinku, ir būtent apie tokius unikumus kalbu, kurie kiekvienas būdamas unikumu, yra paprastas žmogus.
O unikalumas paprasto žmogaus veriasi iš jo išminties paprastumo ir gyvenimo, kurį jis gyvena su ta išmintim. Ne prisigalvoto, prisiskaityto, iš visokiausių pašalių atsidrabsčiusio iš blerbiančių žinių ir teisingų taisyklių kratytuvų. Iš tų pridrabstymų lipdosi lipdosi ir susilipdo toks unikumas, kuris daugmaž ne mažiau išmano už tokį patį susilipdžiusį unikumą Paryžiuje ar New Yorke. Ir unikalus dalykas, kad visai skirtinguose pasaulio taškuose, gal net visiškai skirtingų rasių žmonės, taip gali susilipdyti savo tapatybes, kad apie kokį nors ištikusį reiškinį galvos lygiai taip pat. Viens prie vieno. Jei visi būtų tokie Pasaulyje, visi rastų bendrą kalbą ir visi susitartų ir susišnekėtų vos ne apie viską. Ir kas įdomiausia, kad toks, tarkim, Vilniuje susilipdęs iš kratytuvo žmogus visiškai skirtingai matys pasaulį ir gyvenimą negu koks nors paprastas žmogelis iš Grybėnų, išminties sėmęsis už 50-ties kilometrų nuo Vilniaus ir ne iš kratytuvo.
Paprasto žmogaus unikalumas ir yra iš gyvenimo – ne iš išmokto gyventi negyvenant, o iš to tikrojo gyvenimo, kuris rieda per rėvas kaip upė talžydama neapsaugotus paralonais šonus ir sąnarius. Nieko, iškenčiama ir naudinga, nes tik taip, savo kailiu, išmoksti suprasti paprasto žmogaus protu, kas vertinga, o kas vėjai. Tas paprastas žmogus irgi susilipdo, nelyg molinis balandis, iš prasto rupaus molio. Toks vos ne liaudies meno kūrinys. Anachronizmas, niekur nepritaikomas kosminių atradimų ir elektronikos siautulio eroje.
Žiū – jau beveik ir turim kelias to paprasto žmogaus charakteristikas. Galima prikraut į jį daugiau ar mažiau intelekto baitų – ne tas svarbu, svarbi pati talpyklė ar taupyklė – „paprastas žmogus“.
Dar vienas esminis dalykas toje talpyklėje yra tikrai būtinas, be kurio, kiek bekrautum to ypatingo intelekto, taupyklė bus kaip kiauras maišas be dugno – visados tuščia. Reikia, kad joje būtų siela. Jei tikėsim, kad kiekvienas žmogus – ir paprastas, ir nepaprastas – nuo gimimo ją kažkokią turi, tai ir kaip nors įpūtinėti jos ypatingu būdu nereikia, nebent ekstra atveju, lyg dirbtinį kvėpavimą darant, neleisti jai suvisam taupyklę palikti. Kol ta siela, dvasia ar gyvastis dar rusena, intelektas joje užsilieka, persimaišęs kažkokiu mįslingu būdu su paprasta gyvenimo patirtimi. Kai yra siela, to paprasto žmogaus akyse yra ir gyvybė, ir meilė, ir išmintis, ir žinojimas.
Ir dar vienas esminis bruožas, leidžiantis atskirti paprastą žmogų nuo nepaprasto (tobulai sudrabstyto), yra gėdos jausmas. Paprastas žmogus jį turi, ir jam ne gėda susigėsti, visiems jo susigėdimą matant. Nepaprastam žmogui nepaprastų žmonių draugijoje, arba dar blogiau – visų žmonių akivaizdoje – susigėdimas lygu prapulčiai. Juk susigėdimu tu išsiduodi, kad nesi nepaprastų žmonių luomo tikrasis narys, nes turi dar kažkokių „paprasto žmogaus“ rudimentų. Vadinasi, nepaprastu žmogum tik apsimetinėjai. Tokie gėdą daro visam luomui, tokiems kaip mat parodoma į duris.
Ir toks nepaprastas žmogus, atsidūręs lauke už durų, staiga pamato, kad tas sudrabstytas sudžiūvęs, unikalus jo kiaukutas staiga ima eižėti, laupytis nelyg negyva suragėjusi oda. Akimirka, kai ir tragedija, ir komedija, ir nušvitimas vienoj vietoj. Pagaliau toks supranta, kad yra panašus į paprastą žmogų. Ir paprastas žmogus tokį supranta, nes abu turi sielą ir meilės, kad vienas kitą mylėtų, kad vienas kitam padėtų paprastai ir išmintingai gyventi.