– Ar jau buvai? – klausia gatvėje sutiktas pažįstamas.
– Dar ne, – sakau, – ir kažin ar būsiu.
Nustemba. Žiūri į mane kaip į iškritusį iš medžio nesusipratėlį.
– Kaip tai nedalyvausi?
Nėra reikalo konkretizuoti kur. Šį savaitgalį Vilniuje, savaime suprantama, kur. Knygų mugėje, švenčiančioje savo dvidešimtmetį. Draugelio nustebimas visai pagrįstas, nes Lazdynuose šurmuliuoja mano profesinė šventė, renkasi visa Lietuvos knygų bendruomenė, taip vadinamas intelektualinis elitas. Krūvon sugužės leidėjai, rašytojai ir skaitytojai, redaktoriai ir komersantai, viešojo gyvenimo komentatoriai, genijai ir grafomanai, autografų medžiotojai ir dalintojai, knygų kolekcionieriai, mielos pedagogės ir bibliotekininkės, snobai ir žiopliai.
Dalyvavau beveik visose, pristatinėjau draugų knygas, draugai pristatinėjo maniškes, važiuodavau iš smalsumo ar neturėjimo ką veikti, pasimatyti su draugais žodininkais, tačiau, kuo labiau mugė pūtėsi ir plėtėsi, tuo labiau blėso noras joje dalyvauti.
Spėju, kad šiemet mugės dalyvių ir lankytojų skaičiai bus įspūdingiausi, visi rekordai bus sudaužyti, ir jau matau būsimų straipsnių antraštes, kad esame labiausiai skaitanti tauta – jei ne pasaulyje, tai Europoje neturinti lygių.
Reklama ir marketingas formuoja madas, pagal savo interesą iš minios gali nulipdyti bet ką. Tai tokia socialinė kūryba. Naujas žanras. Kaip statistika buvo padariusi mus didžiausiais pasauly girtuokliais ir savižudžiais, taip galima padaryti ir pasaulio šviesuoliais, jei iš to įmanoma išspausti naudos ir pelno. Intelektualioji reiškinio pusė – labiau tik masalas, ar priedanga, už kurios slepiasi labai žmogiški ir proziški interesai.
Andai Akropolis buvo paskelbęs totalų išpardavimą. Bene tris dienas minių minios veržėsi į tą pigų Eldoradą, iššlavė lentynas švariai. Ar tai reiškia, kad mes didžiausi pasaulyje šlamšto vartotojai?.. Maksimų bosai susirietę žvengė į kumščius. Naudotis minios psichologiniais įpročiais, juos pakurstant, yra senas šulerių menas, kuris suveikia, kai žmogus minioje praranda refleksiją ir kritinę distanciją su tuo, kas prieš jo akis vyksta.
Vienas mano pažįstamas vertėjas klausia: palaukit, sako, o ar Mugėj iš tikro pigiau nei perkant Internetu? O kur laiko sąnaudos, diskomfortas, kurį neišvengiamai patiri besistumdydamas minioje? Taip, gal kai kas ir pigiau, kaip tame Akropolyje, bet dažniausiai tai, ko tau nebūtinai reikia, ko šiaip ramioje knygyno atmosferoje pavartytum ir nepirktum.
Tas naujai besiformuojantis reiškinys turi keletą subtilių aspektų. Formuojasi tam tikros mados ir masinės kultūros elgsenos, kurios Vakarų pasaulyje nubangavo, kai mes apie tą pasaulį tiktai svajojome.
Bestseleriai, auksinės plokštelės, dešimtukai ir šimtukai, marketingo iškeptos žvaigždės, nuolatinės grumtynės dėl vietos scenoje – tai iliuzijos, už kurių dažniausiai nėra nieko tikro. Bet ko iš tikro yra, tai daug tuštybės ir paviršutiniškumo. O ko iš mugės norėti? Mugė juk turgus. Tas turgus ima formuoti ir naujus leidybos įpročius. Leidėjai baksnoja rašytojus skubėti, verstis per galvą, kad iš žalių juodraštinių rankraščių būtų iškeptos knygos iki Knygų mugės ar iki Kalėdų. Du laiko „dedlainai“, barjerai, kai knygų perkamumas pasiekia savo aukštumas. Kokybė nebėra kriterijus, svarbu pavardė ir geras piaras, kurį padaro ne kvalifikuoti kritikai, o viešųjų ryšių ir marketingo specai.
Organizatoriai garsiai giriasi, kad šiemet įvairiose mugės erdvėse įvyks 560 renginių. Aišku, daugiausiai – knygų pristatymų, diskusijų, pamuzikavimų, meninių dirbtuvių, dabar madingai vadinamų vorkšopais, na ir dar visko labai labai daug. Renginiai persidengia, žmogus nepersiplėši, visur negali būti. Ir jei visą tą renginiją išrikiuotume linijiniame laike, kurie konvejeriu vyktų nuosekliai vienas po kito, gautume stulbinantį skaičių. Knygų mugė non stop vyktų 23 paras be jokių pertraukų. Jei visa ta rimtų kalbėjimų ir plepalų virtinė būtų įrašyta į ilgai grojančią plokštelę, ir koks nors žmogus priverstas visa tai išklausyti, neabejoju, kad po tokio eksperimento jis būtų labai sunkus psichinis ligonis.
Išmintingi buvo Antikos graikai, supratę, kad vienas dalykas, kuris dar niekam nėra pakenkęs, yra Saikas.