Išėjau pasivaikščioti Žvėryno panėriais. Suprantama, su kauke. Įčiūžinau per pusnynus į mišką, apsidairiau – aplink nė gyvos dvasios. Na, sakau, nusismauksiu kaukę, pakvėpuosiu laisvės oru. Juk saugu, niekas nepamatys. Porą kartų įkvėpiau, – šūds – svaigsta galva.
Užsismaukiau atgal kaukę, – perfact, nebesvaigsta – galima vaikščioti toliau. Prisėdu ant suoliuko atsipūsti. Medituoju. Ledo lytys plaukia upe, o tarp jų balta gulbė su gulbinu. Fantastika, nors išsitrauk mobiliaką ir nufotografuok. Ir akurat, mobilką reikia traukt iš kišenės – kažkas skambina.
Ė, hė, Poilsio partijos ekspertas iš menininkų frakcijos, aktorius Bandonis, ir pradeda berti be užuolankų.
„Pirmininke, Lietuva Pandemijoje įstrigusi tarp scenarijaus D ir scenarijaus C, kai susirgimų skaičius šimtui tūkstančių gyventojų per 14 dienų sukasi apie 500. Teatrus ir renginius su žiūrovais atidarys, įžengus į scenarijų A, kai užsikrėtimų skaičius šimtui tūkstančių per dvi savaites bus 20. O tai reiškia, kad mums, menininkams, kajuk. Pagal mūsų ekspertų ir tikimybių teorijos specialistų paskaičiavimus Kalėdinių spektaklių nebus.
– Ką tuo norite pasakyti, – klausiu eksperto.
– Tai va, būtent apie tai. Poilsio partijos ekspertai siūlo veiksmingų priemonių planą:
Pirmoji alternatyva – nustoti tą beprasmį testavimą, nes kuo daugiau testuoji, tuo didesni skaičiai, o nuo testo dar niekas nepasveiko.
Pavyzdžiui, tokioj Mongolijoj ar Šiaurės Korėjoje, valstybėse, kurios spjovė į testavimą, teatrai veikia, nes abi šalys nuo pandemijos pradžios yra scenarijuje A.
Na, bet kadangi mes į tą testavimų aritmetiką esame įsipainioję, reikia protingai galvoti ir operatyviai veikti, siekiant iš tos klampynės kuo greičiau išbristi.
Profesionalai sportininkai treniruojasi, varžybos vyksta be žiūrovų. Kuo skiriasi profesionalūs aktoriai nuo profesionalių sportininkų? Ogi niekuo. Jie irgi turi tą pačią konstitucinę teisę repetuoti, kurti spektaklius bei gastroliuoti po rajonus ir vaidinti teatruose be žiūrovų, taip užsidirbdami duonai. Dailininkai galėtų eksponuoti parodas, atlikėjai koncertuoti, rašytojai rengti literatūros vakarus be žiūrovų bei klausytojų ir gauti autorinius honorarus. Taip būtų žadinamas visuomenės smalsumas kultūrai už uždarų durų. Juk uždraustas vaisius saldesnis. Įsivaizduokim, atvyksta koks Mamontovas gastrolių į Rokiškio Kultūros namus. Koncertas vyksta, o niekas negali į jį patekti. Koks galingas gundymas „menu“, ir kokia intriga.
Šiandien praktiškai visi meno kūrėjai, išskyrus scenoje prakaituojančias Eurovizijos žvaigždes, yra tikrieji Poilsio partijos nariai. Ir mes, nebūdami savanaudžiai, norime visomis išgalėmis prisidėti prie Pandemijos sutramdymo. Viešojoje erdvėje pasigirsta neatsakingų raginimų Vyriausybei atlaisvinti karantino režimą. Esame kategorikai prieš, nes bet kokie atlaisvinimai tik nutolintų scenarijaus A miražą į labia miglotą ateitį. Poilsio partijos ekspertai – menininkai siūlo Karantiną ne švelninti, bet griežtinti, panaudojant veiksmingesnes priemones, kurių nesiryžta imtis per daug humaniška koalicinė Vyriausybė. Siūlome tokias priemones punktais sakymų:
1. Dėl judėjimo tarp savivaldybių. Kol kas sąnaudos didelės, o rezultatai menki. Siūlome naują modelį – įvesti talonų sistemą degalų įsigijimui degalinėse. Talonus reikiamam degalų kiekiui – iki darbo ir atgal – asmeniui turėtų išduoti darbovietė, kurioje tas asmuo dirba. Taip būtų atlaisvinta policija nuo bereikalingo užkardų ir pasalų organizavimo keliuose ir miškeliuose. Be degalų juk toli nenuvažiuosi. Įvedus šią priemonę transporto srautai sumažėtų ženkliai, ir oras būtų grynesnis. Kodėl užmiršome blokados patirtį, kuri transporto srautus buvo suvaldžiusi beveik iki nulio?
2. Dėl grožio salonų. Pastaruoju metu ypač garsiai reikalaujama atidaryti grožio salonus. Kas reikalauja? Dabitos, narcizai, besistaipstantys prieš veidrodį? Ne, tai potencialūs karantino laužytojai, kurie, išėję iš grožio salonų, eis tą grožį rodyti ir demonstruoti kitam gyvulių ūkiui. Gerai, atidarom salonus ir stebim, pasekam, kur tie gražuoliai eis ir kam lakuotus nagus bei ševeliūras rodys. O tada čiukšt – baudelę.
3. Skundimo sistema kol kas veikia prastai. Akivaizdžiai trūksta sistemiškumo ir profesionalumo, prie skundikų profesionalų į talką vangiai jungiasi skundikai savanoriai. Reikėtų organizuoti skundimo kursus ir skundikų savanorių apmokymus, kuriuos rengtų praktinių skundimo įgūdžių turintys skundikai profesionalai.
4. Vaikų ugdymas ir švietimas. Vaikai tapo nepakeliama našta dirbantiems tėvams, o ir viruso nešiotojai bei platintojai. Švietimo sistema įstrigusi nežinioje. Tad laikas kurti švietimo burbulus – mėnesinius vaikų darželius ir mokyklas internatus, kuriuose vaikai gautų nemokamą maitinimą ir pilnavertį gyvo švietimo bei ugdymo turinį. Kartą per mėnesį tėvams būtų suteikta teisė aplankyti savo vaikučius ir perduoti siuntinukus bei pabendrauti.
5. Sukurti ir kitus burbulus, pavyzdžiui, lėbautojų komunas viešbučiuose, sportininkų ir sveikuolių bendruomenes sporto klubuose. Ten juos aklinai uždaryti, neleidžiant burbulo nariams išeiti į miestą ir bendrauti su kitais burbulais. Smulkusis viešbučių, restoranų ir sporto klubų verslas kaip mat atsigautų. Jame galėtų dalyvauti ir atlikėjų brigados bei meno kolektyvai. Visiems juk nauda, ir virusas į tokius burbulus nepatektų.
Po iniciatyva renkame poilsio partijos menino kūrėjų parašus.
Septynis šimtus jau viršijome.