Veidaknygė
Nerimsta aistros dėl Ignalinos spektaklio (skaityti ČIA – red. past.). Skandaliukas perauga liaudies teatro scenos rampą, kuri turėtų užtemti, uždangai nusileidus.
Taip nėra, aistros nerimsta, kunkuliuoja. Vadinasi, pataikyta į jautrią vietą. Gal ir netyčia.
Dabar jau nebe spektaklis svarbu, nebe jis ir ginčų objektas. Diskutuojamas kitas klausimas – kaip visuomenė traktuoja ir valdžia jai siūlo traktuoti sovietmetį. Kolizijos ledkalnis jau buvo išniręs, kai tauta susirungė dėl Justino Marcinkevičiaus sovietmečio kūrybos ir paties poeto laikysenos traktavimo.
Taškų ant „i“ sudėti nepavyko, nepavyks ir dabar, jei skandalo pūtėjai bus ideologiniai liberalkonservatorių klakeriai su Užkalniu ant barikadų viršaus. Reikalinga sukurti nepriklausomą aikštelę rimtai intelektualų (ne politikų ir juos aptarnaujančių „elitų“) diskusijai, kaip vertiname sovietmetį ir sovietmečiu sukurtą kultūrą.
Dar Atgimimui tik brėkštant su Gintaru Varnu ir chebra kūriau „Šėpos“ teatrą, kur buvo tirštai pavaryta sovietinės tikrovės. Net TSRS himnas leitmotyvu skambėjo. Jei „Šėpos“ teatrą šiandien atgaivintum, neabejoju, kad kaip mat toks būtų pabruktas po Baudžiamojo kodekso straipsniu, nes ten labai daug uždraustos sovietinės atributikos, kuri gali daryti poveikį.
Jonas Vaitkus Nemenčinės dzotuose darė lygiai tą patį: pridurmu, tiesiog per prievartą stengėsi priminti baisią sovietinę tikrovę. Ir iki kažkurio laiko viskas buvo gerai, o dabar kažkokie ura patriotai praplyšo: o siaube – kažkas mėgina mums priminti sovietinę tikrovę, kurioj visi buvome.
Bet kokia meninė raiška, pretenduojanti į laisvą, nepripažįsta politiškai angažuotų vertinimų ir kišimosi į meno procesą su groteskiškai išklaipytom ideologinėm nuostatom.