Baigdamas praeitą savo straipsnelį, Tiesos.lt portalo skaitytojams buvau pažadėjęs po savaitės paskelbti jo tęsinį. Skaitytojai laukė visą savaitę ir teksto nesulaukė. Prezidentės praėjusių metų Vėlinių baimės ir „skiepų“ kriminalas pasirodė besąs gana mįslingas ir kietas riešutėlis, bet vis dėlto įkandamas.
Neabejoju, kad nekantraudama tęsinio laukė ir Daukanto aikštė, ką gi vis dėlto naujo pavyks išknisti iš, atrodytų, jau užskliaustos ir uždarytos, „neperspektyvios“ temos, kurią pavadinčiau Prezidentės Dalios Grybauskaitės biografijos rebusai.
Prisipažinsiu, gana kritiškai stebėjau ir vertinau Rūtos Janutienės ir Zigmo Vaišvilos pastangas iš turimų faktinių trupinių rekonstruoti nutylėtus pirmosios ponios biografijos epizodus jau vien todėl, kad man kėlė daug abejonių biografų (žurnalistės ir fiziko) kvalifikacijos imtis nors kiek rimtesnio žurnalistinio tyrimo. R. Janutienė per paviršutiniška, o Z. Vaišvila labai fragmentiškas, nesugebantis žvelgti į faktus ir jų sąsajas humanitariniu holistiniu rakursu. Kita mano skeptiško požiūrio į šių autorių darbus aplinkybė buvo ta, kad, mano galva, abu tyrėjai ieškojo juodo katino ne tame tamsiame kambaryje, kur jis buvo. Nujautė, kad tas katinas kažkur slepiasi, bet ieškojo ne ten. Gali būti, kad kažkas tyčia juos klaidino nukreipdamas domėtis neperspektyviomis detalėmis, iš kurių neįmanoma gauti norimų rimtų išvadų. Dėl abiejų minėtų priežasčių biografijos tyrinėtojų pastangos taip ir nepasiekė reikiamo rezultato. Tiesos beveik nepadaugėjo, o ir domėtis Prezidentės biografijos nutylėtomis detalėmis ir nutylėjimo motyvais žingeidžiai publikai prapuolė ūpas. Jei jau nerado šie, tai ką ten besurasi – tikriausiai taip svarstė nukabinę nosis didžiausi „sąmokslininkai“ ir Lietuvos priešai.
Kaip jau minėjau skelbtame rašinėlyje, praėjusių metų Vėlinių dienos mūsų Prezidentūroje buvo ypatingai įtemptas laikas, nes buvo bijomasi, kad būtent tomis dienomis gali būti paviešintas kažkoks labai nemalonus, mūsų prezidentę ir Lietuvos valstybę kompromituojantis dar nežinomas dokumentas. VSD ir Prezidentūra ėmėsi kontrpriemonių, garsiai nuskambėjusių kaip „skiepų“ skandalas. Kriminalinę šio skandalo pusę iki šiol gana nesėkmingai narplioja Vilniaus miesto apylinkės teismas.
Visai atsitiktinai, beklaidžiodamas po internetą ir ieškodamas įdomesnių detalių, kalbančių apie anų įtemptų Vėlinių atmosferą, šia tema aptikau paskelbtą gana įdomų kontraversiškai vertinamo blogerio „Zeppelinus“ tekstą „Paslaptinga D.Grybauskaitės mokslų trukmė. Rusų darbas toks, bet lietuviškieji namudiniai konspirologai užknisa“, paskelbtą (sic.) 2013 metų lapkričio 3 dieną, 18:50.
Nenustoju stebėtis, kaip mūsuose sugebama iš kažkokio š… išspausti nedidelį kiekį vaško.
Štai, rusiškas saitas rubaltic.ru Sergėjaus Regėdos publikacijoje atliko kažkokį visai jau vaikišką užmetimą su užuomina dėl tariamo Prezidentės D.Grybauskaitės kagėbizmo, pagrįsto …studijų trukme.
Girdi, ką ten reikėjo tiek studijuoti, tame valstybiniame Leningrado Ždanovo vardo universitete?
Gal tuo pačiu ir kokius KGB aukštuosius kursus baigė?
Jokių faktų, jokių dokumentų, jokių bent kiek pagrįstų samprotavimų nepateikta. Bet to užteko mūsų spaudos sensacingai antraštei:
Rusijos žiniasklaida: Grybauskaitė galėjo būti susijusi su KGB?
Kurioje jau rimtu veidu rašoma:
„Kaip rašo rusų interneto portalas rubaltic.ru savo publikacijoje, vaizdžiai pavadintoje apie Lietuvos vadovės baimes, D.Grybauskaitė galėjo būti susijusi su KGB dar tuomet kai mokėsi A. Ždanovo universitete Leningrade.
Straipsnio autoriai pastebėjo, jog universitete D.Grybauskaitė mokslus pradėjo 1976 metais, tačiau juos užbaigė tik po septynerių metų. Portalas rubaltic.ru retoriškai klausia, kodėl būsimos politikės mokslai truko taip ilgai, galbūt dėl to, jog buvo papildomi kursai KGB?“
Skaitai žmogus ir galvoji – jau verkti ar dar juoktis iš tokio mūsų žurnalistų naivaus patiklumo ir kritinio mąstymo stokos?
Šiaip jau tas klausimas dėl studijų trukmės ir pauzių po mokyklos baigimo turėjo būti užduotas dar pirmos rinkiminės kampanijos metu.
Tačiau niekas iš lietuviškosios žurnalistikos vilkų tuomet tais momentais kažkodėl nei domėjosi, nei rūpinosi.
Ir štai – pakako kažkokiam rusiškam saiteliui parašyti anoniminį užmetimą ir še tau. Tai tampa rimto svarstymo objektu.
OK, tiesiog pažvelkime į atvirus šaltinius ir įjungę sveiką protą pagalvokime.
Apie tuos D.Grybauskaitės jaunystės mokslus. Kas juose nutylėta ir ar yra ten vietos kažkokiems „KGB kursams“.
Pasimeldę Dievuliui pradėkime.
Perspėju – kai kurie pastabėjimai yra loginės prielaidos. Kurias, tačiau, ne taip jau sunku būtų patikrinti tiesiog paklausus.
———————————
Gimė D.Grybauskaitė 1956 m. kovo 1 d. Į pirmą klasę Salomėjos Neris vidurinėje išskubėjo sulaukusi septynerių, t.y. 1963 m.
Po vienuolikos klasių, būdama 18 metų amžiaus 1974 m. vasara ją sėkmingai baigė ir gavo brandos atestatą.
Ir štai čia yra pirmoji nutylėjimo pauzė, nelabai aprašyta mūsų spaudoje.
Akivaizdu, kad vidurinę baigusi mergina turėjo bandyti stoti į aukštąją mokyklą. Matyt, ji tais metais, t.y. 1974 vasara stojo Lietuvoje, bet …neįstojo.
Nes sunku patikėti, kad tokio tipo mergina, kokia buvo D.Grybauskaitė, būtų po mokyklos tiesiog pusmetį dykinėjusi, kol tėvai neprivertė įsidarbinti.
Todėl galiu lažintis, jog bandė stoti, bet neįstojo ten, kur norėjo. O norėjo, matyt, kokio prestižinio VU fakulteto. Greičiausiai, Ekonomikos.
Primenu jaunuoliams, kad tais laikais galėjai rinktis ir paduoti dokumentus laikyti stojamųjų egzaminų tik į vieną aukštojo mokymo įstaigą. Nepraėjai konkurso į norimą vietą – viso gero, sugrįžk bandyti laimės po metų. Jokių keliolikos studijų programų pasirinkimų dešimtyje universitetų nebuvo.
Taigi, neįstojus ten, kur norėta, merginai teko įsidarbinti. Ten, kur tais laikais dirbti pilnai pakakdavo vidurinio išsilavinimo.
1975 m. pradžioje 18-metė D.Grybauskaitė tampa Filharmonijos kadrų skyriaus inspektore.
Šiais laikais į tokį darbą priima su magistro diplomu, o tada visiems buvo aišku, kad tvarkyti šabloninius popierėlius asmens bylose ar vesti orkestrantų komandiruočių apskaitą (paryškinta L.J.) pilnai pakanka vidurinėje mokykloje įgytos kvalifikacijos.
Šį darbą, kaip teigiama, ji dirbo apie metus, t.y. iki 1976 metų pirmos pusės.
Čia fiksuojame antrą tylos pauzę.
Labai panašu, kad bedirbdama Kadrų skyriuje, 1975 m. vasarą ji dar kartą bandė įstoti į norimą prestižinę aukštąją mokyklą Vilniuje. Ir, panašu, jog vėl nesėkmingai.
Matyt, po egzaminų pritrūkdavo balų ar tiesiog vairuotojo ir pardavėjos dukrai sunku buvo prasibrauti pro glaudžias nomenklatūros atžalų gretas.
Kaip ten bebuvę, greičiausiai kažkieno patarta, ji nutarė pabandyti laimę įsigyti norimą profesiją bei socialinę padėti garantuojantį prestižinį išsilavinimą svetur.
Ir vos sulaukusi 20-ies metų amžiaus, praėjus dviem metams po vidurinės baigimo [ir kaip spėju – po dviejų nesėkmingų stojimų į VU Ekonomikos fakultetą] D.Grybauskaitė nuvyko į S.Peterburgą – tuometinį Leningradą.
Stoti į Leningrado Universiteto Ekonomikos fakultetą.
Ir štai čia yra trečia tylos pauzė.
Žinome, jog 1976 m. ji įsidarbino Leningrado kailių fabriko Nr.1 „Rot-Front“ darbininke, po to – laborante.
Tačiau nežinome, ar tais metais jai pavyko įstoti į norimą politekonomijos programą Leningrado Universitete.
Mat tame Universitete ji baigė mokslus 1983 metais.
Studijos vakariniame skyriuje tais laikais truko ne 5, kaip dieniniame, bet 6 metus (1977–1983).
Taigi, yra d̶v̶i̶ trys galimybės: (ᴅėᴍᴇsɪᴏ! ᴀᴛɴᴀᴜᴊɪɴᴛᴀ! ᴘᴀᴘɪʟᴅʏᴛᴀ ᴘᴜɴᴋᴛᴜ C)
a) arba D.Grybauskaitė iš pirmo karto 1976 m. vėl neįstojo ir metus triūsė kailių fabrike, dieną stumdydama karutį ir vakarais grauždama vadovėlius. O įstojo į Leningrado Universiteto Ekonomikos fakulteto vakarinį skyrių ir studijuoti pradėjo tik po metų, t.y. 1977 m. rudenį. Atitinkamai ir baigė studijas po 6 metų 1983 m.
b) arba D.Grybauskaitė vis dėlto įstojo iš pirmo karto 1976 m., tačiau besimokydama buvo paėmusi ne ilgesnes nei 1 metų trukmės akademines atostogas. Todėl baigė ne 1982 m., o tik 1983 m.
c) arba D.Grybauskaitė 1976 m. pradžioje įsidarbino Kailių fabrike ir, pasinaudodama darbininkės statusu, įstojo į t.v. Leningrado Universiteto rabfaką. Kuriuo neoficialiai buvo vadinami specialiai darbininkams skirti metų trukmės vakariniai parengiamieji kursai. Juos sėkmingai pabaigus, patekimas į norimą Universiteto studijų programą buvo beveik garantuotas.
Tokio varianto naudai liudija ir tai, kad dalis Leningrado Universiteto Ekonomikos fakulteto Vakarinio skyriaus absolventų savo oficialiose biografijose būdavo linkę mokymąsi rabfake įtraukti į studijų trukmę. Todėl ir atsirasdavo 7 metų studijų nuorodos (1 metai parengiamųjų kursų + 6 metai vakarinių studijų).
Доктор экономических наук, профессор Лоскутов Владислав Иванович
Мурманская академия экономики и управления (МАЭУ), профессор кафедры экономики и управленияВ 1962 г. поступил на заочное отделение экономического факультета Ленинградского государственного университета и окончил его в 1969 г. с присвоением квалификации „экономист, преподаватель политической экономии“.
–
Mano subjektyvia nuomone, labiau tikėtini variantai yra A arba netgi C.
Žmogus įnirtingai kalė sieną su galva tol, kol ją pramušė. O kai pramušė, tada jau jokių akademinių nebereikėjo.
Dar tiksliai žinome, kad 1983 m., būdama 27 metų, Kailių fabrike ji įstojo į Komunistų partijos gretas.
Tai buvo itin toliaregis sprendimas būsimos karjeros prasme. Šiaip jaunam studentui, tarnautojui ar inteligentui anais laikais tapti valdančiosios partijos nariu, t.y. apturėti karjeros garantijas, buvo sunkiai pasiekiamas dalykas. Norinčių būdavo gerokai daugiau nei vietų.
Užtat darbininkams vietų buvo daug, bet jie į partijos gretas nesiverždavo. Nes karjera jiems negrėsė, o darbo žmogui iš to partiškumo būdavo tik papildomų rūpesčių ir finansinė našta.
Todėl studentaujanti kailių fabriko laborantė Dalia puikiai išnaudojo šią galimybę ir kontrabanda įsibruko į partinių gretas. Kaip tikra hegemono proletariato atstovė.
Ką jai grįžus į Lietuvą su jaunos politekonomės statusu vargu ar būtų pasisekę taip lengvai padaryti.
Vienžo, kaip ten bebūtų, 1983 m. rudenį D.Grybauskaitė baigė 6 metų studijas Leningrado Universiteto Ekonomikos fakultete ir gavo „ekonomisto, politinės ekonomikos dėstytojo“ specialybę.
Kas komplekte su Komunistų partijos nario bilietu sudarė 27-erių metų moteriai puikias karjeros galimybes gimtojoje Lietuvoje.
Akivaizdu, kad net jeigu ji būtų 1974 ar 1975 įstojusi į VU Ekonomikos fakultetą, po baigimo jos startinės pozicijos būtų buvusios gerokai prastesnės nei šiuo atveju.
Trumpiau tariant, nutylėjimo pauzių, kuriomis niekada nesidomėjo mūsų žurnalistai, D.Grybauskaitės biografijoje yra.
Tačiau, IMHO, jos susijusios su siekiu neakcentuoti tos aplinkybės, kad startas suaugusiųjų gyvenime D.Grybauskaitei nebuvo toks jau lengvas.
Tam, kad įstotų ten, kur ji norėjo ir dirbti tai, ką ji norėjo, merginai teko įdėti neįtikėtinai daug pastangų ir paaukoti kelerius metus.
Panašu, kad dar ankstyvoje jaunystėje mūsų Prezidentė buvo neįtikėtino užsispyrimo ir tvirto užsibrėžto tikslo siekimo pavyzdys.
Tiesa, dėl tų KGB kursų.
Niekas studentų į tokius nesiųsdavo. Ir po jų atgal į Universitetą negrąžindavo.
Pasiūlymus mokytis specialioje mokykloje gaudavo atrinkti baigiantys aukštojo mokslo studijas absolventai. Bet tai reiškė pasiūlymą ateityje darbuotis kadriniu kagėbistu. Kitokios prasmės tie KGB kursai neturėjo. Agentams-informatoriams jokių kursų nei buvo, nei reikėjo
Galėtų mūsų žurnaliūgėlės ir pasidomėti KGB mokymo įstaigų reikalais, prieš perspausdindami rusų portalo fantazijas. Medžiagos Runete daugiau, negu pakankamai.“
Blogerio tekstas įdomus keliais aspektais. Nesiimsiu detektyvo vaidmens aiškintis, kas slepiasi už to „Zeppelinus“, kokiam marginalų ar VSD tarnautojų ratui priklauso ir kokios šio anonimo pažiūros. Svarbiau – kokių motyvų skatinamas blogeris šį tekstą surašė bei paskelbė ir kas tuo tekstu buvo norima pasakyti. Šiaip iš neturėjimo ką veikti joks blogeris tokio teksto nerašytų. Į akis krenta užsakomasis rašinėlio žanras. Visų pirma, dėl jo paskelbimo datos. Jis nutaikytas buvo būtent į tas Vėlines, kai turėjo įvykti ta numanoma provokacija. Ir būtent tai provokacijai neutralizuoti Facebooko erdvėje, kur pasirodžius tam nelemtam „dokumentui“, tikėtina, galėjo kilti daug nepageidautinų Daukanto aikštei pavojingų ir nekontroliuojamų bangų. Taigi, vieną valdišką „skiepą“ pasiūlė pati Prezidentūra per BNS iš viršaus, o kitą – pati „liaudis“ per Facebooką iš apačios. Apsidraudimo sumetimais, kad nepradėtų kokie nors, anot blogerio, „namudiniai konspirologai“, knistis kur nereikia ir savaip interpretuoti. Taip ironiškai menkindamas ir žemindamas Z. Vaišvilą ir R. Janutienę, anonimas tarytum pats save už plaukų kilstelėja į „ne namudininkų“ rangą, nors mes nežinome nei jo kompetencijų, nei kvalifikacijos. Labai saugumietiškas braižas, žinome tą jų darbo stilistiką dar iš sovietinių laikų.
„Blogeris“, tenka pripažinti, gerai nutuokia, kur yra ta „juoda katė“ – silpnoji Prezidentės biografijos vieta, į kurią gali būti nutaikyta ataka, ir būtent toje vietoje renčia gynybines ambrazūras. Prezidentės biografija, kokia ji pateikta VRK ir skelbiama Prezidentės tinklalapyje, pačios neaiškiausios spragos yra būtent po mokyklos baigimo 1974 metais.
Biografijos faktų, kokie yra surašyti anketoje iš D.Grybauskaitės darbo knygelės reziduojant jai Leningrade, mes negalime jokiais faktais nei patvirtinti, nei paneigti, nes jie yra mums nepasiekiami visiems dėl žinomų priežasčių.
Tad pradžiai susitelkime ties gyvenimo faktais, kurie lengviau pasiekiami ir patikrinami. Iš to, ką rašo blogeris apie merginos D. Grybauskaitės jaunystę, didžiausia naujiena man buvo tie du nesėkmingi jos bandymai įstoti į Ekonomikos fakultetą. Mano žiniomis Dalia Grybauskaitė 1975–1976 metais sėkmingai mokėsi Ekonomikos fakultete. Apie tai man yra pasakoję jos kurso draugai, kuriais netikėti neturiu jokio pagrindo. Iš tikro, jei Prezidentės biografija buvo nurašyta iš jos darbo knygelės, tai darbo stažas prasidėdavo nuo pirmojo įrašo darbo knygelėje (įsidarbinimas Filharmonijoje), o ne nuo priėmimo į Universitetą datos.
Taigi, kyla klausimas, kodėl toks akylas blogeris kuria kažkokią nebūtą legendą apie Prezidentės jaunystės nesėkmes, kai tuo metu jai visai gerai sekėsi studijuoti VU? Ar vien todėl, kad prezidentė „pasikuklinusi“ neįrašė savo studijų pradžios Ekonomikos fakultete kaip mažai reikšmingo biografijos fakto, nes juk kur kas spalvingesnė biografijos odisėja prasideda Leningrado Rot-front kailių fabrike ir studijos vakarais Ždanovo vardo universitete. Šioje gyvenimo atkarpoje jauna mergina juk parodė nekasdieniško heroizmo ir užsispyrimo – bruožų, tinkančių didelės karjeros pradžiai, tą pastebi ir blogeris.
Tas neapsižiūrėjimas nekaltas tik iš pirmo žvilgsnio. Ir štai kodėl. Nuo pirmojo įrašo (darbo Filharmonijos kadrų skyriuje) prasideda biografijos – legendos kūryba, kai tuo pat metu merginos tikrasis gyvenimas teka visai kita vaga.
Vieša paslaptis, kas 1975 metais buvo tokių institucijų kaip Filharmonija kadrų skyriai, kas juose dirbo ir ką veikė inspektorės. Tai buvo užsimaskavę po įstaigų iškabomis KGB padaliniai, kontroliuojantys gastrolių politiką, tikrinantys meno darbuotojų, koncertinių grupių ir konkrečių asmenų lojalumą ir dirbantys su „ypatingai jautria“ informacija. Ir jei aklai norėtume „prisiūti“ D. Grybauskaitei KGB uodegą remdamiesi šiuo faktu, darytume nedovanotiną klaidą, nes Grybauskaitė jokiame Filharmonijos kadrų skyriuje greičiausiai nedirbo. Ji mokėsi Universitete ir tik fiktyviai buvo įdarbinta. Gal buvo geras dėdė, tėvo draugas iš KGB, o gal ir tėvas nebuvo tik paprastas NKVD-istas VRM vairuotojas, žodžiu, kažkas kažkam paskambino, paprašė ir įdarbino, nes buvo toks etatas. Kas pasiimdavo pinigus, – ne mūsų reikalas. Tokie buvo laikai ir tokia įdarbinimo praktika buvo plačiai taikoma. Taigi minėtas faktas dar visai nereiškia, kad mergina buvo kaip nors parašu įsipareigojusi bendradarbiauti su KGB. Darbo stažas sau, o, pagal mano versiją, mergina toliau studijuoja. Ir, matyt, 1976 metais gabiai studentei fakultetas pasiūlo tęsti mokslus Leningrade. Nebūčiau tikras, kad būtent – A. Ždanovo universiteto vakariniame skyriuje, kaip ir neįtikina manęs įrašas darbo grafoje: „1976–1983 m. Leningrado kailių fabriko „Rot-Front“ darbininkė, laborantė“.
Įdomumo dėlei, kaip Rusijoje galėjo susiklostyti mokslai ir kiek jie trukdavo, pateiksiu fragmentą iš Vladimiro Vladimirovičiaus Putino biografijos:
„В 1970 году Владимир Путин поступил на юридический факультет Ленинградского государственного университета. „Курс состоял из 100 человек, и всего 10 из них брали сразу после школы. Остальных – после армии. Поэтому для нас, школьников, конкурс был где-то 40 человек на место. Я по сочинению четвёрку получил, но все остальные сдал на пятёрки – и прошёл“, – рассказывает Путин.
Органы государственной безопасности
После того как Путин закончил ЛГУ, его по распределению взяли на работу в органы государственной безопасности. „Мои представления о КГБ возникли на основе романтических рассказов о работе разведчиков“, – рассказывает Путин.
Его оформили сначала в секретариат Управления, потом в контрразведывательное подразделение, где он проработал около пяти месяцев. Через полгода его отправили на курсы переподготовки оперативного состава.
Ещё около полугода Путин отработал в контрразведывательном подразделении.
Именно тогда на него обратили внимание сотрудники внешней разведки. „Довольно быстро уехал на спецподготовку в Москву, где пробыл год. Потом вернулся опять в Ленинград, проработал там, как раньше говорили, в первом отделе. Первое главное управление – это разведка. В этом управлении были подразделения в крупных городах Союза, в том числе и в Ленинграде. Там я проработал где-то четыре с половиной года“, – вспоминает он.
Затем Путин опять поехал в Москву на учёбу в Краснознамённый институт имени Андропова, где его подготовили для поездки в Германию.
Закончив учёбу в Краснознамённом институте имени Андропова, где Владимира Путина подготовили для поездки в Германию, в 1985 году он уехал в ГДР и проработал там до 1990 года.“
Taigi, blogeris „Zeppelinus“ užsiima bergždžiu darbu, mėgindamas sudurstyti galimą rusiškąją D. Grybauskaitės biografiją į bent kiek įtaigų legendinį pasakojimą. Studijų metai Rusijoje šiek tiek kitaip turėtų būti skaičiuojami. Aišku viena: jei D. Grybauskaitė mokėsi Universiteto Ekonomikos fakultete, ji tikrai nedirbo Rot-Front kailių gamykloje ir jos studijų programa greičiausiai buvo ne politinė ekonomija vakariniame skyriuje, o ekonominis špionažas, diplomatija bei tarptautiniai santykiai – greičiausiai ir visai kitoje mokslo įstaigoje. Šios versijos patvirtinimų pamėginsime paieškoti jau sugrįžusios Lietuvon D. Grybauskaitės tolesnėse biografijos ir legendų sandūrose.
Apie tai skaitykite kitoje straipsnio dalyje. Tikėkimės, jau kitą savaitę.
B.d.