Nusikaltimas skatina nusikaltimą, nuodėmė – nuodėmę. Blogis reprodukuoja blogį. Tai aksioma.
Negatyvo daugėja – visi tai mato, bet nesupranta, iš kur tas vėžys. Prasikrapštę akis, kad yra negerai, ima reikalauti įstatymo, kad žiniasklaida bent pusę mūsų tikrovės paveikslo nuspalvintų šiltomis ir šviesiomis spalvomis.
Norėti visko galima, ir noras gali būti panašus į visai gerą, bet kažkodėl atrodo labai kvailai. Ir tiesiog negali kitaip atrodyti, nes, pačiam blogiui trinant skirtis, nebeišeina atskirti, kas gera, o kas – tik kamufliažas. Juk reikalaujama, ne kad to blogio būtų mažiau, o kad mažiau jo žiniasklaida demonstruotų.
Į galvą ateina bjauri paralelė. Kaži kokie labai gudrūs šūdvežiai atsuka savo šūdvežių čiaupus ir smaginasi, kaip visi tose srutose murkdosi ir skęsta.
Tik va – neilgas tas šūdvežių džiaugsmas, nes staiga susivokia, kad ir patys iki pažastų, o gal jau ir iki kaklo tose srutose, ir čiaupai iš rankų išsprūdę.
Gelbėkit! Norim pozityvo!
Labai teisingas noras. Rykit savus.
Aksiomoje juk taip ir užprogramuota.
Tai gyvatė, ryjanti savo uodegą.