Liudvikas Jakimavičius. Traktatas ne apie Trumpą

Prabėgo jau kelios dienos po didžiųjų Amerikos rinkimų. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Lietuva taip įsijaus į kitos šalies rinkimų batalijas, vykusias ne kaimyninėje Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje ar Rusijoje, o už jūrų marių ir už vandenynų? To įsijautimo priežasčių toli ieškoti nereikia, pakako aktyvuoti temą žiniasklaidoje, ir Lietuva pasijuto, tarytum irgi dalyvautų Amerikos rinkimų batalijose. Ir ne šiaip sau dalyvautų – kaip neutrali stebėtoja, o kaip aiškiai angažuota mėlynai spalvai šalis. Kažkur Feisbuko komentarų platybėse vienas komentatorius pašmaikštavo, kad atmosfera šalyje tokia, nelyg būtume penkiasdešimt pirmoji Amerikos valstija, rinkimų dalyvė, tik be balso.

Dalyvavimas pasaulio reikaluose – labai sveikas dalykas, bet stačia galva pulti į dideles muštynes, neturint raumenų, juo labiau, kai niekas neprašo, sumanymas nėra pats išmintingiausias. Ką mes čia norėjome parodyti ir kam įsiteikti, galų gale – kokiu tikslu ir kokiu pragmatiniu paskaičiavimu, kol kas atsakymų neturime.

Įsijautęs mūsų isteblišmentas, panašu, yra praradęs politinę uoslę ir numatymo dovaną. Per pusę metų jis patiria jau trečią pralaimėjimą iš eilės – Brexitas, Seimo rinkimai, o dabar dar ir trečiasis sunkus nokdaunas nuo „nepraustaburnės“ vatnikų Amerikos. Ne visi nokdaunai vienodo sunkumo, reiferis ringe skaičiuoja sekundes. O siaube, kas bus – laukia dar keli lemtingi Europai raundai Prancūzijos ir Vokietijos ringuose. Ir visai nesunku nuspėti tų raundų baigtį, jei Europos elitai nekeis plokštelės ir nesuformuluos naujos idėjos, kuri žemyną vienytų, o ne skaldytų ir priešintų. Rusijos grėsmės motyvas būti krūvoje kažin ar įtikins prancūzą, kuris nuo Turgenevo laikų myli Rusiją slapta ir amžina meile. Ta meilė rusena giliausiuose kolektyvinės pasąmonės archetipuose, kurių neveikia vaizdai iš susprogdintų Sirijoj ligoninių, humanitarinių vilkstinių ir mokyklų. Ta prancūzų meilė Rusijai gali labai neskaniai atsirūgti, bet jų reikalus palikime svarstyti jiems patiems. Grįžkime atgal į Ameriką – „Back in USA“.

Pusę rinkimų nakties praspoksojau CNN transliaciją iki Floridos rezultatų. Viskas akimirksniu tapo aišku, mano spėjimai pasitvirtino. Mane laikė „nuvažiavusiu stogu“, kai kalbėjau nuo vasaros, kad laimės Trumpas, nors prisipažinsiu, nesirgau nė už vieną. Ir Trumpas čia visai ne prie ko. Galima tik įsivaizduoti, kokie dar labiau triuškinantys būtų rezultatai, jei respublikonai kandidatu būtų iškėlę simpatiškesnį personažą, taikantį į tą patį „Amerikos svajonės“ mitą. Pralaimėjo ne Hilary Klinton, o tvarka ir vertybių sistema, kuriai ji atstovavo.

Ir po Brexito, ir po mūsų rinkimų, ir po Trumpo pergalės negaliu atsistebėti, kokie nenuovokūs ir tikrovės ženklų nemokantys skaityti pasirodė dabartiniai elitai ir jų rankose esanti galingiausia politinio marketingo pramonė. Moksliniai tyrimai, kaip jie mėgsta sakyti.

Kažkodėl viešai vengiama įvardinti, kokia iš tikro yra tų elitų politinė tapatybė. Politinė mimikrija šiandien nustoja veikusi, vadinkime daiktus tikraisiais vardais, – tai neoliberalai. Jie kūrė fantominę, sintetinę pasaulėtvarką ir manė, kad pasaulis gyvens pagal primestas jų taisykles. Pagal tas taisykles jie svaigo žaisdami reitingų, sociologinių tyrimų ir prognozių žaidimus. O spėjimai kuo toliau, tuo labiau buvo klaidingi ir šaudė pro šalį. Dabar baltieji ir juodieji viešųjų ryšių technologai savo tyrimų testus ir visas genialias metodikas gali išmesti į šiukšlių dėžę, nes jei toliau pagal jas gyvens ir „mieruos“, rezultatai bus dar kreivesni.

Pagaliau teks pripažinti, kad pralaimėjimų virtinė nėra atsitiktinė, o nulemta kažkokių dėsnių, kurie nepaklūsta politinių grupuočių norams ir propagandai. Pradeda veikti visai kita logika, kurios pasaulio elitai nenori suprasti. Ir negali suprasti, nes jų mąstymo paradigmoje nėra metafizikos matmens. Nenoriu čia painioti Dievo įsikišimo, kurio sociologinių tyrimų tarnybos savo apklausose negalėjo numatyti, nes Jo nepripažįsta. Dievas neateina kaip koks nors viešųjų ryšių specialistas, galintis sutvarkyti rinkimų rezultatus. Jis veikia net fiziškai nedalyvaudamas – per Dekalogą, kuris iš žmogaus sąmonės ir patirties nėra atšaukiamas jokiomis direktyvomis ir sutartimis.

Neoliberalizmas patiria vieną smūgi po kito visame Europinės civilizacijos plote. Paradoksalu, bet tiems, kurių pagrindiniuose transparantuose užrašyti demokratijos lozungai, ta pati demokratija smogia antruoju lazdos galu – per demokratinius rinkimus. Atėjo laikas suprasti, kad nebepadės jokios gudrios manipuliacijos rinkimų įstatymais ar referendumų draudimais bei visuomenių gąsdinimai. Oligarchinė, biurokratinė neoliberalų tvarka visuomenės mokslų egzamino nebeišlaiko.

Ritasi banga prieš nevykusį pasaulio sutvarkymą, – štai kas svarbu. Metafizika pradeda veikti, ir su šakėm prieš jos veikimą neatsistosi. Ir apie mus dabar galvoju taip: visai nesvarbu, kokie ten tie mūsų valstiečiai ar kaip jie ten norėtų tikrovę keisti, ta metafizinė banga juos privers daryti tai ko reikia.

Ech, nuoširdžiai gaila, kad šių dienų nesulaukė mūsų kunigaikštis Vildaugas. Jam gyvam esant niekas nesuprato jo pranašiško baubimo „Ameeerikaaa, Ameeerikaaa“ Pilies gatvėje paryčiais, dieną ir naktį. Šiandien jis jau nebeatrodytų toks keistuolis kaip anuomet. Dalis Urniežiaus Stasio, Antano sūnaus (sutrumpintai USA) svajonės išsipildė. Amerika keisis, uždanga kyla, prasideda naujas veiksmas. Fukuyamos palaidota istorija keliasi nelyg Lozorius, kirmėlių apgraužtas. Turėkim vilties, kad pasirinktas spektaklio žanras su laiminga pabaiga, kaip būna geruose senuose vesternuose.

Komentaras perskaitytas „Mažojoje studijoje“

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
15 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
15
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top