Liudvikas Jakimavičius. Varpelių garsai karingos retorikos fone

Štai ir įsiritame į Advento mėnesį. Bažnyčia atverčia naują liturginį ciklą. Jis neprasideda kokiu nors stulbinančiu bibliniu įvykiu, o tik įvykio laukimu, budėjimu ir paruzijos nuojauta. Žmogus skatinamas susikaupti, susilaikyti, nesileisti stačia galva į apgaulingą gatvės žvangučių siautulį.

Religingoji mūsų visuomenės dalis šių nuorodų dar stengiasi laikytis, nors tikrovė už lango gundo ir perša visai kitus elgsenos modelius. Nenustebk, jei „pasninkauti“ kviečiantys Santa Klausai iš žydrųjų televizorių ekranų tau pasiūlys pigesnių juodųjų ikrų akciją ir aiškins apie skaniausius pasninko patiekalus iš kulinarinio pasaulio paveldo. Šis amerikonizuotas laikas ir gyvenimo stilius nebekvepia jokiu susilaikymu – priešingai – jis tampa triukšmingu komercijos ir pirkimų siautuliu, grumtynėmis prie supermarketų prekystalių.

Kiek iš vaikystės prisimenu, tėvas, nieko niekam nesakęs, Kūčių dieną išeidavo su kirviu ir virvagaliu į mišką. Būdavo net šiek tiek neramu, ką jis ten su tuo kirviu ir virve darys, ir visados atlėgdavo, kai pro apšalusį langą pamatydavome iš miško pusės artėjantį juodą tašką, tempiantį per pusnis virve supančiotą eglutę.

Po to jau iki Kūčių vakarienės vaikai gamindavome iš saldainių popierėlių ir kitokių blizgučių jaukius žaisliukus, karpydavome iš popieriaus angeliukus ir snaiges, kabindavome ant eglutės šakų graudžiai nuoširdų vaikišką vargo meną, segiodavome žvakeles, kad ta eglutė su puošmenomis sušvytėtų prieš pačią Kūčių vakarienę. Tai būdavo pats gražiausias, intymiausias vakaras ir didžiausia šventė. Gal taip ir nebuvo, gal tik prisisapnavo beieškant jaukesnio siužeto iš tolstančio prarasto laiko.

Dabar juk taip nebūna. Didieji mūsų miestai centrinėse savo aikštėse eglutes ima statyti prieš mėnesį iki šv. Kalėdų. Tai „geraširdžių“ savivaldybių dovanos miestelėnams. Vykdoma programa „Viskas žmogui, arčiau žmogaus“. Nesvarbu, kad ne už esamų ir būsimų merų, o už pačių miestiečių pinigus. Niekas tavęs neklausia, gal geriau paaukotum tuos „ne savo“ pinigus, lengva ranka iššvaistomus tuščiam blizgesiui, kokiai senelių prieglaudai ar perduotum Caritui, kad gailestingosios seserys išdalytų savo skurstantiems mažutėliams. Naivuolis, – pasišaipys iš tavęs kostiumuotas imidžmeikeris. Neapsimoka, neefektinga, nepasitarnauja renkant greitus populiarumo balus. Religiniai vaizdiniai profanuojami ir pasitelkiami tik tiek ir ten, kur iš jų galima išspausti naudos šurmulingoje įvaizdžių mugėje.

Tarp visų neadventiškų naujųjų mūsų elgsenų vis dėlto išlikęs dar gyvas ir senas gražus paprotys iki šv. Kalėdų grąžinti skolas, atsiskaityti. Ūkininkai, prasidedant Adventui, paleisdavo iš darbų bernus ir piemenis, atseikėdami jiems, kas buvo suderėta. Kažkas panašaus vyksta ir mūsų padangėje. Valdžia, dantis sukandusi, vis dėlto pradėjo „atsirokavimo“ ir nusavintų pensijų grąžinimo akcijas. Skambina motina, džiaugiasi, sako, – kaip iš dangaus nukrito tūkstantis. Jau buvo užmiršusi tikėtis ir laukti. Grąžinta užmiršta skolos dalis kartais panaši į kalėdinę dovaną, gal nereikia per daug gilintis, ar tikrai nuoširdi. Mažas netikėtumas, džiaugsmelis senam žmogui – gana ir to. Stebuklų metas prasideda.

Žinia, kaip ir kasmet, baigiasi biudžetiniai metai, projektų vykdymo ciklas, ir visi supranta – kasoje turi likti apskritas nulis, kad liekanų netektų grąžinti į biudžetą. Tai jau toks buhalterių spirgėjimo metas, kai ant jų pečių gula visa mįslinga neišnaudotų lėšų „įsisavinimo“ atsakomybė. O kur dar rūpesčiai dėl naujos valiutos įvedimo? Būtent per Adventą griūna ministerijose ir Vyriausybėje ištisus metus skambėjusi magiškoji formulė „pinigų nėra“. Būtent dabar pasirodo, kad pinigų yra likę, tik reikia mikliai surasti būdą, kaip ir kam juos gražiai išdalinti. Suprantama, ne streikuojantiems įžūliems pedagogams, ne bibliotekininkėms ir ne ugniagesiams, kurių paslaugų kitais kalendoriniais metais gali ir ne juokais prireikti.

Netikėtai išnirusi gaisrininkų metafora staiga apgręžia Advento tikrovę, veria ir aktualizuoja visai kitą jo prasmių lauką. Šiųmetinis Adventas kitoks nei pernykštis ir ankstesni, jis prasideda vis garsiau skambant numanomo karo retorikai. Kalėdinių varpelių dilindžiavimą ir buitinius kulinarinius diskursus stumia į paraštę vis grėsmingesnės straipsnių antraštės žiniasklaidoje ir nuožmesnė fronto retorika. Ištisus metus pasaulis mini primiršto Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį, sakytum, pratina visuomenę prie šiurpių vaizdinių, kad žmogus neišeitų iš proto, kai jie ims kartotis.

Ne vienam kilo mintis vėl atsiversti Bibliją, Danielio ir apreiškimo Jonui knygas, ir iš naujo stengtis įminti, ar šiandienos kasdienybės ženklai neturi simbolinių prasmių, kreipiančių permanyti ir atrakinti angelo aiškinimų simbolines prasmes. Kai žmonių susikurtos taisyklės ir pasižadėjimai nebeveikia, patiria krachą, žmonija neišvengiamai ima gręžtis į Apreiškimo dangiškąją tikrovę ir joje ieškoti atsakymų. Toks tad labai ne vienareikšmis tas adventinis šventų Kalėdų laukimas ir budėjimas, spėliojant, kaip Dievas šįsyk save apreikš – žaidžiančio kūdikėlio Jėzaus, gimusio ėdžiose tarp jaukių asiliukų ir avyčių, ar teisėjo, įžengiančio į laikų pabaigą teisti, pavidalu.

Tekstas skaitytas „Mažojoje studijoje“

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
19 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Faktas

žmogus, kovojęs ir tebekovojantis už švento ryšio tarp Motinos ir Vaiko nutraukimą, neturi moralinės teisės švęsti šv. Kalėdų ar šv. bet ko.

Seniai klausiau

„Mažąją studiją”.Kai vesdavo Žukas.Ar jis dar veda?Kietas žmogus.

Iš tiesų

nuotaikos šiek tiek prislėgtos.Su kaimynu nemalonu pyktis,o kitaip neišeina.

Kaip mama sakydavo,per

mažai,vaikai,meldžiatės,per mažai pasninkaujate.

>Faktas

Kad ta motina vaiką pardavinėjo..Ji pati nutraukė ryšius.

Lietuviai

vis labiau pradeda jausti artimo bendravimo alkį.Tik gaila,kad visi bando vaizduoti labai sėkmingus ir užsisklendžia.Arba pavargę,nusiminę.Reikia turėti savas bendruomenes pagal pomėgius,amžių,ligas…Savus.

Faktui

Taip suprimityvinti tikrovę kaip tamsta gali tik labai angažuotas siauraprotis.

KamKam

Kam kam, bet šitam, iškrypeliui, kalbėti apie adventą ir kitas Biblijos tiesas yra šventvagystė.

Kam Kama sutraukai

Kažkaip neišeina tavęs užjaust.

VaidasVDS

Kadangi laikų pabaiga dar labai toli, tai ir teisėjo laukti dar gerokai per anksti. Bet tai nereiškia, kad nereikia būti sau pačiam teisėju. Juk jei ką nors blogo padarai, jei kur nors suklysti, jei blogą mintį sugalvoji, o jei dar, neduok Dieve, ją įgyvendini, tai juk save ir nuteisi, save ir pasmerki, amžinam sunaikinimui. Ir tada visas gyvenimas tampa beprasmiu ir nereikalingu. Ir kiek daug žmonių taip beprasmiškai vis dar tebegyvena. Kartais ir su apreiškimais, perleistais per žmonių sąmonę, kuriozų nutinka. Štai Ef 4 8 apie Jėzų sakoma: „Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų.” O juk iš tiesų Jėzus ne belaisvius su savimi nusivedė, o tuos „šventuosius”, kurie išliko per beveik 36 tūkstančių metų laikotarpį iki Jo… Skaityti daugiau »

Nustebino

Ir Jakimavicius grubiaip pareikalaves is Deimantes artimuju rasytinio leidimo dalyvauti Popieriniu angelu akcijoje raso :drasiauskelias/straipsnyje-Glamuras gruodzio 17 akcijoje.

To Nustebino

Tamstos komentaras yra rašytas tuo pačiu kompiuteriu kaip ir Fakto. Cinizmas ir melas ribų nežino. Kontoros provokatoriams visos priemonės tinkamos.

Gera

skaityti. Dėkui.

to toNustebino

Faktas tas ,kad toks straipsnis yra…ir dabar jjji galima paskaityti ne tik Drasiauskelias ,bet ir laisvaslaikrastis.

Trupmenas

Ir ką jūsų manymu tas faktas sako? Nieko daugiau, kaip naują kontoros išpuolį prieš Tiesoslt. žmones ir Liudviką Jakimavičių. Vadinasi, kontorai jis labai nepatinka.

Tikrai

„Šis amerikonizuotas laikas ir gyvenimo stilius nebekvepia jokiu susilaikymu – priešingai – jis tampa triukšmingu komercijos ir pirkimų siautuliu, grumtynėmis prie supermarketų prekystalių“.

Anikė

Malonu prisiminimų takais grįžti į skurdžias dovanomis,bet turtingas dvasingumu vaikystės Kalėdas,namus,kvepiančius ne tik egle,bet ir pyragais,iškeptais visų
pastangomis ir didžiule meile.Tas nuostabiausias namų kvapas visada kviesdavo
namolio iš visur išsiblaškiusius vaikus,atgauti prie bendro kuklaus stalo jėgas,
pasitikėjimą,pasisemti meilės,šilumos,ramybės.
Gaila,kad dabar šeimos šventes vertina kaip pasikeitimą dovanomis,ne meile.

šviesuoliai

skleidžia šviesą aplink save, buria kitus žmones, besišildančius jų dvasios šiluma. Geri žodžiai, išminties žodžiai. Ačiū už straipsnius.

sigitas

Liudvikas žmogus protingas,mąstantis. Jam turėtų dašilti kad Biblija ne šiaip sau knyga o mūsų Kūrėjo diktuota ir 40 vyrų rašyta knyga kurioje gvildenama viena tema: kaip Dievas,Visagalis atstatys savo VISAVALDYSTĘ,kurią užprieštaravo, mūsų pirmieji tėvai,šėtono padedami, ir kaip Jėzaus skebta Karalystė vykdys Dievo valią,atstatant ją.

19
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top