Štai ir įsiritame į Advento mėnesį. Bažnyčia atverčia naują liturginį ciklą. Jis neprasideda kokiu nors stulbinančiu bibliniu įvykiu, o tik įvykio laukimu, budėjimu ir paruzijos nuojauta. Žmogus skatinamas susikaupti, susilaikyti, nesileisti stačia galva į apgaulingą gatvės žvangučių siautulį.
Religingoji mūsų visuomenės dalis šių nuorodų dar stengiasi laikytis, nors tikrovė už lango gundo ir perša visai kitus elgsenos modelius. Nenustebk, jei „pasninkauti“ kviečiantys Santa Klausai iš žydrųjų televizorių ekranų tau pasiūlys pigesnių juodųjų ikrų akciją ir aiškins apie skaniausius pasninko patiekalus iš kulinarinio pasaulio paveldo. Šis amerikonizuotas laikas ir gyvenimo stilius nebekvepia jokiu susilaikymu – priešingai – jis tampa triukšmingu komercijos ir pirkimų siautuliu, grumtynėmis prie supermarketų prekystalių.
Kiek iš vaikystės prisimenu, tėvas, nieko niekam nesakęs, Kūčių dieną išeidavo su kirviu ir virvagaliu į mišką. Būdavo net šiek tiek neramu, ką jis ten su tuo kirviu ir virve darys, ir visados atlėgdavo, kai pro apšalusį langą pamatydavome iš miško pusės artėjantį juodą tašką, tempiantį per pusnis virve supančiotą eglutę.
Po to jau iki Kūčių vakarienės vaikai gamindavome iš saldainių popierėlių ir kitokių blizgučių jaukius žaisliukus, karpydavome iš popieriaus angeliukus ir snaiges, kabindavome ant eglutės šakų graudžiai nuoširdų vaikišką vargo meną, segiodavome žvakeles, kad ta eglutė su puošmenomis sušvytėtų prieš pačią Kūčių vakarienę. Tai būdavo pats gražiausias, intymiausias vakaras ir didžiausia šventė. Gal taip ir nebuvo, gal tik prisisapnavo beieškant jaukesnio siužeto iš tolstančio prarasto laiko.
Dabar juk taip nebūna. Didieji mūsų miestai centrinėse savo aikštėse eglutes ima statyti prieš mėnesį iki šv. Kalėdų. Tai „geraširdžių“ savivaldybių dovanos miestelėnams. Vykdoma programa „Viskas žmogui, arčiau žmogaus“. Nesvarbu, kad ne už esamų ir būsimų merų, o už pačių miestiečių pinigus. Niekas tavęs neklausia, gal geriau paaukotum tuos „ne savo“ pinigus, lengva ranka iššvaistomus tuščiam blizgesiui, kokiai senelių prieglaudai ar perduotum Caritui, kad gailestingosios seserys išdalytų savo skurstantiems mažutėliams. Naivuolis, – pasišaipys iš tavęs kostiumuotas imidžmeikeris. Neapsimoka, neefektinga, nepasitarnauja renkant greitus populiarumo balus. Religiniai vaizdiniai profanuojami ir pasitelkiami tik tiek ir ten, kur iš jų galima išspausti naudos šurmulingoje įvaizdžių mugėje.
Tarp visų neadventiškų naujųjų mūsų elgsenų vis dėlto išlikęs dar gyvas ir senas gražus paprotys iki šv. Kalėdų grąžinti skolas, atsiskaityti. Ūkininkai, prasidedant Adventui, paleisdavo iš darbų bernus ir piemenis, atseikėdami jiems, kas buvo suderėta. Kažkas panašaus vyksta ir mūsų padangėje. Valdžia, dantis sukandusi, vis dėlto pradėjo „atsirokavimo“ ir nusavintų pensijų grąžinimo akcijas. Skambina motina, džiaugiasi, sako, – kaip iš dangaus nukrito tūkstantis. Jau buvo užmiršusi tikėtis ir laukti. Grąžinta užmiršta skolos dalis kartais panaši į kalėdinę dovaną, gal nereikia per daug gilintis, ar tikrai nuoširdi. Mažas netikėtumas, džiaugsmelis senam žmogui – gana ir to. Stebuklų metas prasideda.
Žinia, kaip ir kasmet, baigiasi biudžetiniai metai, projektų vykdymo ciklas, ir visi supranta – kasoje turi likti apskritas nulis, kad liekanų netektų grąžinti į biudžetą. Tai jau toks buhalterių spirgėjimo metas, kai ant jų pečių gula visa mįslinga neišnaudotų lėšų „įsisavinimo“ atsakomybė. O kur dar rūpesčiai dėl naujos valiutos įvedimo? Būtent per Adventą griūna ministerijose ir Vyriausybėje ištisus metus skambėjusi magiškoji formulė „pinigų nėra“. Būtent dabar pasirodo, kad pinigų yra likę, tik reikia mikliai surasti būdą, kaip ir kam juos gražiai išdalinti. Suprantama, ne streikuojantiems įžūliems pedagogams, ne bibliotekininkėms ir ne ugniagesiams, kurių paslaugų kitais kalendoriniais metais gali ir ne juokais prireikti.
Netikėtai išnirusi gaisrininkų metafora staiga apgręžia Advento tikrovę, veria ir aktualizuoja visai kitą jo prasmių lauką. Šiųmetinis Adventas kitoks nei pernykštis ir ankstesni, jis prasideda vis garsiau skambant numanomo karo retorikai. Kalėdinių varpelių dilindžiavimą ir buitinius kulinarinius diskursus stumia į paraštę vis grėsmingesnės straipsnių antraštės žiniasklaidoje ir nuožmesnė fronto retorika. Ištisus metus pasaulis mini primiršto Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį, sakytum, pratina visuomenę prie šiurpių vaizdinių, kad žmogus neišeitų iš proto, kai jie ims kartotis.
Ne vienam kilo mintis vėl atsiversti Bibliją, Danielio ir apreiškimo Jonui knygas, ir iš naujo stengtis įminti, ar šiandienos kasdienybės ženklai neturi simbolinių prasmių, kreipiančių permanyti ir atrakinti angelo aiškinimų simbolines prasmes. Kai žmonių susikurtos taisyklės ir pasižadėjimai nebeveikia, patiria krachą, žmonija neišvengiamai ima gręžtis į Apreiškimo dangiškąją tikrovę ir joje ieškoti atsakymų. Toks tad labai ne vienareikšmis tas adventinis šventų Kalėdų laukimas ir budėjimas, spėliojant, kaip Dievas šįsyk save apreikš – žaidžiančio kūdikėlio Jėzaus, gimusio ėdžiose tarp jaukių asiliukų ir avyčių, ar teisėjo, įžengiančio į laikų pabaigą teisti, pavidalu.
Tekstas skaitytas „Mažojoje studijoje“