Kartą prieš ketvirtį amžiaus yra tekę su amžina atilsį dailininku Žibuntu Mikšiu ilgą rugpjūčio vakarą vaikštinėti po Paryžių. Pirmą kartą buvau tame mieste ir tiesiog svaigau nuo pirmapradžio atradimų džiaugsmo. Žioplai išsižiojęs, išpūstomis akis – griūvančios sovietijos turistas. „Ne laiku atvažiavai“, – mano ekstazę netikėtai nutraukia Žibuntas. Nesuprantu, ką jis turi galvoj, ir jis paaiškina: „Vasarą Paryžiuj nėra Paryžiaus. Išvažiavęs“.
Tuomet dar aiškiai nesupratau jo žodžių prasmės, nes nuostabus miestas man buvo visų pirma architektūra, neartikuliuotas bulvarų, Cité gatvelių ir aikščių šurmulys, nuotaika. Iš kur galėjau žinoti, kad tas triukšmelis atvežtas turistų, o muzikantų repertuaras ant Menų tilto – visai ne tas, kokį jie groja ir dainuoja tada, kai Paryžius sugrįžta. Išvis nežinojau to išvažiuojančio miesto fenomeno, nes Vilnius tuomet dar neišvažiuodavo. Beveik nebuvo nei kur, nei kaip. Žmonės dar nebuvo susipirkę sodybų, ne kiekviena šeima turėjo ir automobilį. Nežinojome, ir kas yra automobilių kamščiai nuo Vievio iki Vilniaus sekmadienių popietėm.
Nedaug reikėjo laiko, kad suprasčiau, savo kailiu patirčiau Žibunto įžvalgą. Dabar jau nežinau, kaip savaitgaliais pusę metų, ypač vasarą, gyvena Vilnius, kokie žmonės vaikštinėja mano gatve, kokiomis kalbomis kalba, kokią muziką groja gatvės muzikantai iš tarpuvarčių, nes pats esu labiau tik į miestą sugrįžtantis iš sodybos dienai kitai. Išoriškai greitai supanašėjom su kitais didmiesčiais, perėmėm sezoninį gyvenimo ritmą ir įpročius.
Štai artėja didysis miesto išvažiavimas – Joninės tiesiog išvažiavimo „Absoliutas“. Ne, ne švedišką degtinę turiu galvoje, nors ji, kaip įprasta, bus reikšminga švenčių dalyvė. Apie tai – kitą kartą, o dabar noriu pakalbėti apie patį išvažiavimą iš miesto kaip tokį.
Visai neseniai pastebėjau, kad nebenoriu važiuoti nei tiesiausiu, nei ekonomiškiausiu, nei laiko požiūriu greičiausiu keliu. Iš tokio, pirmai progai pasitaikius, dabar stengiuosi išsukti, išklysti. Tyčia kelionėn nesiimu „JPC-o“. Paklydęs kur nors Vilniaus apylinkėse tyliai džiaugiuosi. „Ir gerai, kad nesutvarkyti kelio ženklai, rodantys į pagrindinį kelią ar greitkelį. Turėsi progą sustoti, paklausti žmogaus kelio, persimesti vienu kitu sakiniu, o gal ir pasikalbėti. Jam tu irgi esi įdomus, kaip netyčia sutiktas iš kito pasaulio. Regis, tiek metų gyventa, o tu net nenujautei, kokia visai šalia tavęs plyti nežinoma tikrovė – peizažas, ežerai upeliūkščiai, gyvenvietės su bažnytėlėm. Šalikelių kryžiai visai kitaip išdrožti, neįprastas dekoras, papuošti vainikais, gėlėm. Globalėjam, tarytum tampam pasaulio žmonėmis, taip ir nespėję pažinti, padaryti savą tą kraštą, kuris tau panosėj.
Paradoksas – Rusijos imperijos ir lenkmečio sąlygomis nuo Kirkoro „Pasivaikščiojimų po Vilnių ir jo apylinkes“, XIX a. romantikų Vilniaus krašto tyrinėtojų darbų iki pirmojo lietuvių kalba 1937 metais Adomo Juškevičiaus ir Juozo Maceikos parašyto vadovo „Vilnius ir jo apylinkės“, regis, kraštu ir Vilniumi buvo domėtasi gyviau nei dabar, Nepriklausomybę atkūrus. Lenkų okupacijos metais Vilnijos krašte veikė gausybė draugijų, sąjungų, labdaros ir kitų organizacijų, kurios iš tikro, o ne formaliai valdiškai rūpinosi kraštotyra, lietuvybės išsaugojimu ir skleidimu. Po 1939-ųjų, Vilniaus kraštui sugrįžus Lietuvai, ir iš Kauno į Vilnių atsikėlus Universitetui, studentija pėsčiomis, dviračiais ir baidarėmis ežerais ir upėmis tiesiog su pasiutimu siūbtelėjo pažinti ir įsavinti kraštą. Deja, istorijos kirtis labai greit nutraukė tą entuziazmą, aprašytą Alfonso Nykos Niliūno, Pranutės Jokimaitienės ir kitų amžininkų prisiminimuose. Ir taip nutraukė, kad tokiu pat mastu tas aplinkos ir krašto pažinimo alkis neatgimsta ir iki dabar.
Žiūriu šiandien į studentus – apsirėdę kelioms valandoms išnuomotais balakonais, atsiima diplomus Šv. Jonų bažnyčioje. Iš jų išsinuomotos aprangos dvelkteli kažkoks slogus laikinumo jausmas. Atvažiavo iš rajono, pasimokė, įgijo diplomą ir kaip dūmas išnyko. Studentija netapo miesto veidu. Studijuodamas per ketverius ar šešerius metus jis taip ir net netapo vilniečiu, nepažino miesto ir jo apylinkių, nes tai nebuvo privaloma disciplina mokymo programoje. Nebuvo nei įskaitos, nei egzamino, tai jis ir nesidomėjo tuo klausimu.
Taigi, apsukę nedidelį ratą, grįžkime nuo ko pradėjome. Vargu bau ar galime kalbėti apie išvažiuojantį vasarą Vilnių kaip apie Paryžių, nes mūsų sostinei pasiutusiai nesiseka susikurti autentišką, savitą dvasią ir aurą. Ir ypač – gyvo bendraujančio, šurmuliuojančio universitetinio miesto veidą.
Popiežius Pranciškus prieš keletą dienų paskelbtoje enciklikoje „Laudato si“ – „Kokį pasaulį norime perduoti ateisiantiems po mūsų, augantiems vaikams?“ – būtent ir kalba apie „kitokio gyvenimo stilių“ – dialogišką, gyvą ir jautrų aplinkai.
Enciklikoje sakoma: „ Integrali ekologija susideda iš paprastų kasdieninių gestų. Tikintysis kontempliuoja ne pasaulio išorę, bet vidų, atpažįsta ryšius, kuriais Tėvas mus sujungė su visais kūriniais.“ Taigi ir su aplinka, kurioje gyvename ir kurią perkuriame. Popiežius ragina „iš naujo pajusti, kad mes esame vieni kitiems reikalingi, kad esame atsakingi už kitus ir už pasaulį.“ Keliais žodžiais tariant, visoje enciklikoje iš esmės kalbama apie jautrų šeimininką, kuris turėtų pasipriešinti vartotojiškiems įnoriams, darantiems mus vienadieniais sau priešais.
„Mažoji studija“