Kovo 11-osios Akto signataras, 1992 metais referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys
Rašant Lietuvos Konstitucijos tekstą buvo aptarinėjami tokie žmonių tarpusavio santykiai, kurie įgauna visuotinai didelę svarbą Tautai, visuomenei ir tuo pačiu – visai valstybei. Kitiems asmeninio pobūdžio žmonių santykiams, kurių tikslas nėra valstybinės svarbos, konstitucinis statusas nebuvo suteiktas, paliekant tai reguliuoti civilinei teisei.
Akivaizdus faktas, kad be moters ir vyro artimų santuokinių santykių Tauta ir visuomenė neatsinaujintų. Tokių santykių tikslas yra turėti vaikų, jais rūpintis, išmokslinti, paruošti savarankiškam gyvenimui, išauklėti gerais savo Tautos ir visuomenės atstovais. Vaikams atsiranda pareiga rūpintis ne tik savo tėvais, bet palaikyti abiejų tėvų tėvus, vystyti giminystės ir svainystės santykius, skatinti bendrus giminių susiėjimus. Taigi, tokie santuokos tarp moters ir vyro sukurti santykiai ir yra valstybės ir jos pilietinės visuomenės egzistavimo pagrindas.
Vienos lyties žmonių noras būti artimu vienas kitam yra gerbtinas ir suprantamas, bet tai asmeniniai santykiai, kurių tikslas sukurti patogų ir malonų gyvenimą bei taip jį nugyventi. Tokie skirtingi tikslai, savaime suprantama, yra ir turi būti skirtingai teisiškai reguliuojami. Šiandien nėra tokių problemų, kurių nusprendę kartu gyventi vienos lyties žmonės negalėtų išspręsti pasiremdami civilinės teisės normomis. Šios normos yra pilnai sureguliavusios tokių porų bendrą gyvenimą. Kur tai nėra padaryta, visiškai užtektų, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministro įsakymo, kad asmenims kartu deklaravus bendrą gyvenimo vietą, jiems būtų suteikiama informacija apie jų sveikatą.
Šiandien buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo įkyriai peršamas tvirtinimas, kad Lietuvos Konstitucija numato vienalytes šeimas, vertintina, kaip asmeninė nuomonė, kuri nėra ir negali būti paremta, nes visiškai asmeniniai žmonių santykiai nėra konstitucinės svarbos, o juos reguliuoja civilinė teisė.