IQ | 2019 m. gegužės 1 d.
Šiaip – ir praktiškai, ir teoriškai – pilietis neprivalo mylėti valdžios. Taip, laimėje ir nelaimėje, varge ir džiaugsme gali tekti gyventi drauge iki mirties arba iki skyrybų. Bet gyvenant kartu – būti opozicijoje, išlaikyti distanciją, nesusitapatinti su valdžia – labai patartina tiek žmogui, tiek Bažnyčiai. Kad valdžiai pasikeitus neprarastum savęs.
Visai kaip gyvenime, jei įmanoma, patartina neįsimylėti ir neprarasti proto. Valdžią galima ir reikia kontroliuoti ir kritikuoti. Nebūtina jos garbinti, šlovinti ir adoruoti. Nereikia laižyti jai rankų. Patartina nemeilikauti ir nepataikauti. Nelaukti iš jos malonių, dovanų, kyšių, išmaldų ir paramų. Netikėti, kad valdžia gamina visas gėrybes, o mes tik jos išlaikytiniai. Nepamiršti, kad ji tik skirsto, tik dalija tai, ką piliečiai pagamina, įvairiausių mokesčių pavidalu.
Reikia prisiminti, kad valdžia neturi savo pinigų. Tik iš mūsų surinktus. Iš kurių dalį paima sau. Ir todėl valdžią galima ir reikia prižiūrėti: kad neįsipainiotų į neaiškius santykius su kaimynais. Kad neįsivaizduotų esanti ypatinga, nepakeičiama ir nepasiekiama. Priminti, kad pernelyg nesigirtų savo darbais, kurie daugeliu atvejų yra mūsų darbai, arba darbai, kurių atlikti tą valdžią pasamdėme. Valdžią galima ir reikia kontroliuoti, kad neflirtuotų politikos vingiuose su visais pasitaikiusiais pakeleiviais. Kad nebūtų savavališka, kad nesikėsintų į asmens teises ir nuosavybę. Reikia prižiūrėti, kad neimtų dovanų, nes už jas visada reikia kuo nors atsimokėti. Būtina tikrinti valdžią, kad nevogtų, nesakytų netiesos, nepersivalgytų ir nepersigertų. Reikia nuraminti, kai jai visur pradeda vaidentis priešai, ir padrąsinti, kad nesijaustų skriaudžiama. Priminti, jog mes mokame patys apsiginti ir prireikus galime ją apginti.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.